Senosios kapinės virto benamių prieglauda ir tualetu

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.
Se­no­lė Ie­va kai ku­riuos ka­pus tvar­ko nie­kie­no ne­pra­šo­ma, iš pa­gar­bos mi­ru­siems žmo­nėms
Gar­baus am­žiaus šiau­lie­tė Ie­va ne vie­ne­rius me­tus sa­va­no­riš­kai pri­žiū­ri ir tvar­ko sa­vo kraš­tie­čių ir vi­sai ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių ka­pus ne­be­vei­kian­čio­se se­no­sio­se Šiau­lių ka­pi­nė­se. Ta­čiau kal­nai šiukš­lių, iš­ma­tos tie­siog ant ka­pų, čia pat su­suk­tas be­na­mių guo­lis kas­kart ge­ra­da­rę ver­čia kraup­ti. "Ne­jau­gi nie­ko šven­to ne­bė­ra?" – klau­sia mo­te­ris.
Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.
Be­na­miai ant ka­pų ir mie­ga, ir val­go, ir tuš­ti­na­si.

Mie­ga ant ka­po

Ket­vir­ta­die­nį 87-erių šiau­lie­tė ir vėl atė­jo ap­žiū­rė­ti 1957 me­tais pa­lai­do­to bu­vu­sio Ša­ky­nos mies­te­lio (Šiau­lių r.) dak­ta­ro Ka­zi­mie­ro Kve­da­ro ka­po. Gre­ta – dvie­jų ne­ži­no­mų mi­ru­sių­jų ka­pa­vie­tės. Kas bu­vo tie žmo­nės, nie­kas jau ir ne­su­ži­nos – nuo ak­me­ni­nių ap­sa­ma­no­ju­sių pa­mink­lų nu­plėš­ti ne tik kry­že­liai, bet ir me­ta­li­nės len­te­lės su var­dais, pa­var­dė­mis, gi­mi­mo ir mir­ties da­to­mis. Se­no­lė ne­ži­no­mų žmo­nių ka­pa­vie­tes tvar­ko iš pa­gar­bos kai­my­nys­tė­je pa­lai­do­tam gy­dy­to­jui.

Ant vie­no iš ne­ži­no­mų­jų ka­po įsi­reng­tas guo­lis – ties pa­mink­lu nu­mes­ta pa­gal­vė, ant­klo­dė. Kuo pa­si­klo­ta, neaiš­ku – pri­mes­ta tik krū­va die­ni­nių užuo­lai­dų. Išt­ryp­ta ka­po že­mė liu­di­ja, jog čia mie­go­ta ne vie­ną nak­tį. Ne tik mie­go­ta, bet ir val­gy­ta – ap­lin­kui iš­mė­ty­ti plas­ti­ki­niai mais­to in­de­liai.

Ki­ta ne­ži­no­ma ka­pa­vie­tė pa­vers­ta iš­vie­te: nors vemk.

Ki­tas "tua­le­tas" be­maž už pen­kių met­rų – ties suo­liu­ku, skir­tu pail­sė­ti se­nų­jų ka­pi­nių lan­ky­to­jams.

Se­no­lė Ie­va sa­ko, kad dvo­kian­čių "do­va­nų" čia nak­vo­jan­tys gy­vie­ji pa­lie­ka ir ties jos gerb­to mies­te­lio gy­dy­to­jo, Ša­ky­nos li­go­ni­nės įkū­rė­jo K. Kve­da­ro ka­pu. Pa­si­tai­ko, kad ir gė­les iš­rau­na – po vie­nos nak­ties šie­met ant ka­po ne­be­li­ko sos­ti­nė­je gy­ve­nan­čių me­di­ko vai­kų pa­so­din­tų puoš­nių­jų be­go­ni­jų "le­di­nu­kų".

Ne kar­tą ji už dak­ta­ro pa­mink­lo ap­ti­ko mai­šų ir ry­šu­lių su se­nais ba­tais, dra­bu­žiais, me­ta­li­nė­mis, aki­vaiz­du, iš kon­tei­ne­rių su­rink­to­mis at­lie­ko­mis. Kar­tą su­ra­do net skal­bi­mo ma­ši­ną "Ry­ga" – ją, per­nak­vo­jęs ant ka­po, be­na­mis grei­čiau­siai bū­tų vil­kęs į me­ta­lo su­pirk­tu­vę.

Tą­kart po­nia Ie­va apie "ra­di­nius" pra­ne­šė po­li­ci­jai. At­vy­ko pa­rei­gū­nai, praar­dė mai­šą, šiukš­lės pa­bi­ro – ap­žiū­rė­ję tu­ri­nį kons­ta­ta­vo: kri­mi­na­lo nė­ra. Pa­ta­rę "lo­bį" vilk­ti į kon­tei­ne­rį, iš­vy­ko.

Kad vi­du­ri­nis sa­va­no­rės pri­žiū­ri­mas ka­pas skir­tas pa­si­tuš­tin­ti, tvar­ky­to­ja tu­ri ir ki­tą at­si­mi­ni­mą. Per­nai šluo­da­ma ka­pa­vie­tę ran­ka už­ka­bi­no skys­tą tu­ri­nį – ma­tyt, gy­va­sis ka­pi­nių gy­ven­to­jas kaž­kuo pa­švin­ku­siu "kir­mi­ną ra­mi­no..."

Pri­si­me­na šiau­lie­tė ta­da iš­me­tu­si ir šluo­te­lę, ir pirš­ti­nes, o pa­ti sku­bė­jo na­mo po du­šu. Dvo­kas ir vaiz­das dar il­gai per­se­kio­jo.

Nors tua­le­tą pa­sta­ty­tų

Min­tis su­si­ras­ti Ša­ky­nos se­niū­ni­jo­je gy­ve­nu­sių ir čia pa­lai­do­tų kraš­tie­čių ka­pus, se­no­lei gi­mė prieš ge­rus pen­ke­rius me­tus. Iš pra­džių su­ra­do ki­ta­me šlai­te pa­lai­do­tus, ap­žiū­rė­jo, nu­kri­tu­sius la­pus nu­rin­ko. Kai ku­rie ten pa­lai­do­ti žmo­nės dar tu­ri ar­ti­muo­sius, bet vis tiek, atė­ju­si į 1959 me­tais už­da­ry­tas ka­pi­nes, ji bū­ti­nai priei­na ap­lan­ky­ti, pa­si­mels­ti.

Pas­kui su­si­ra­do ir mi­nė­to dak­ta­ro K. Kve­da­ro ka­pą. Pa­sak mo­ters, gar­bin­go me­di­ko bū­ta. Jis – 11 vie­tų Ša­ky­nos li­go­ni­nės įkū­rė­jas, pui­kus spe­cia­lis­tas. K. Kve­da­ras gy­dė ir pa­čią Ie­vą, ir ka­dai­se jos ma­mą.

Pa­ma­čiu­si, ko­kią ne­pa­gar­bą iš­ki­liai as­me­ny­bei ro­do vi­sur der­gian­tys be­na­miai, sun­kiai ju­dan­ti mo­te­ris ėmė­si veik­los. Sa­ko, sun­kiau­sia už­duo­tis jai iš Dva­ro gat­vės, kur gy­ve­na, pa­si­rams­čiuo­jant laz­do­mis atei­ti į ka­pi­nes. Pa­si­len­kus kaps­ty­tis nė­ra sun­ku. Pa­dir­bė­ju­si fi­ziš­kai, iš­si­ju­di­na, pa­ge­rė­ja sa­vi­jau­ta. Apt­var­kiu­si ka­pa­vie­tes, pa­si­mel­džia.

Da­bar ko­vai su be­na­miais ta­pus per sun­kia, sa­va­no­rė krei­pė­si į Šiau­lių ge­du­lo na­mus ir pa­si­tei­ra­vo, kas yra at­sa­kin­gas už ne­be­vei­kian­čias ka­pi­nes. Su­ži­no­ju­si, nu­lin­ga­vo tie­siai į Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bę. Ta­čiau tiks­laus at­sa­ky­mo taip ir neiš­gir­du­si, tik įstri­go vie­nos spe­cia­lis­tės rep­li­ka, jog "prie kiek­vie­no be­na­mio po žmo­gų ne­pas­ta­tys".

O po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai pa­ta­rė kas­kart su­nai­kin­ti prie ka­pa­vie­čių ran­da­mus "be­na­mių" lo­bius, esą kas­kart iš­kraus­to­mi, jie mig­ruos kaž­kur ki­tur. Šiau­lie­tė taip ir da­ro, bet nie­kas ne­si­kei­čia.

"Baž­ny­čia ra­gi­na sa­va­no­riau­ti, pa­tvar­ky­ti ne vien sa­vų, bet ir ne­pa­ži­no­tų žmo­nių ka­pus, žva­ke­lę jiems už­deg­ti, pa­si­mels­ti. Bet kaip sa­va­no­riau­ti, jei vi­sur "bly­nų pri­kep­ta...", – ste­bi­si ge­ra­da­rė.

Ji gal­vo­ja, kad Sa­vi­val­dy­bė kul­tū­ros ir is­to­ri­jos pa­mink­lą – se­ną­sias mies­to ka­pi­nes – ap­sau­go­ti ga­li, bet ne­no­ri. O kol ne­ro­do ini­cia­ty­vos ga­lė­tų kur nors prie įė­ji­mo tua­le­tą pa­sta­ty­ti.

Pen­si­nin­kė lau­kia, kol at­šals orai ir be­na­miai, ieš­ko­da­mi šil­tes­nio guo­lio, pa­liks mi­ru­siuo­sius il­sė­tis ra­my­bė­je.

Be raš­to ne­ga­li pa­si­rū­pin­ti?

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės Ur­ba­nis­ti­nės plėt­ros ir ūkio de­par­ta­men­to di­rek­to­rius Vir­gi­li­jus Stat­kus "Šiau­lių kraš­tui" va­kar sa­kė, kad ka­pi­nių der­gė­jams ke­lią ga­li­ma už­kirs­ti – rei­kia tik raš­tiš­ko pra­ne­ši­mo, o ta­da jau Sa­vi­val­dy­bė pa­ra­gins mies­to ka­pi­nes pri­žiū­rė­ti įpa­rei­go­tą įmo­nę UAB "Eco­ser­vi­ce pro­jek­tai". Kol pra­ne­ši­mo nė­ra, anot V. Stat­kaus, nė­ra pa­grin­do ir įpa­rei­go­ti, nes nė­ra pro­ble­mos.

Žo­lė se­no­sio­se mies­to ka­pi­nė­se, anot va­do­vo, šie­met pjau­ta kar­tą. Ki­tą­met pla­nuo­ja­ma įpa­rei­go­ti ka­pi­nių tvar­ky­to­ją to­kio dar­bo im­tis du kar­tus per me­tus – ma­to, kad yra bū­ti­ny­bė.

Ne­se­niai Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys Vai­das Ba­cys ko­le­goms pa­tei­kė idė­ją se­ną­sias ka­pi­nes ri­bo­tai at­ver­ti, tai yra ne­vei­kian­čių ka­pi­nių sta­tu­są pa­keis­ti į ri­bo­to lai­do­ji­mo. Ti­ki­ma­si, kad vėl ėmus čia lai­do­ti žmo­nes, ka­pi­nes im­tų tvar­ky­ti jų ar­ti­mie­ji.

Anot V. Stat­kaus, šis Ta­ry­bos na­rio siū­ly­mas kol kas ne­svars­ty­tas.

Vyks­ta nak­ti­nės eks­kur­si­jos po ka­pi­nes

Šiau­lių tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ras jau ke­le­rius me­tus, ko­ne kiek­vie­ną mė­ne­sį, šiau­lie­čiams ir mies­to sve­čiams Šiau­lių se­no­sio­se ka­pi­nė­se ve­da nak­ti­nes eks­kur­si­jas. Su­si­do­mė­ji­mas itin išau­ga spa­lio mė­ne­sį, prieš Vi­sų šven­tų­jų die­ną.

Šiau­lių tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ro di­rek­to­rė Rū­ta Stan­ku­vie­nė sa­ko iki šiol ne­gir­dė­ju­si nu­si­skun­di­mų dėl ne­tvar­kos. Esą nu­si­skun­di­mų ga­li ne­bū­ti ir to­dėl, kad gru­pės ve­da­mos ne pa­kraš­čiuo­se esan­čiais ta­ke­liais, o tam tik­rais iš anks­to su­pla­nuo­tais ta­kais ir prie ži­no­mų, at­sa­kin­gai tvar­ko­mų ka­pų.

Ant vie­no ka­po įsi­reng­tas guo­lis. Ki­ta ne­ži­no­ma ka­pa­vie­tė pa­vers­ta iš­vie­te.

Il­ga se­nų­jų ka­pi­nių is­to­ri­ja

Kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tą – Šiau­lių se­ną­sias ka­pi­nes – su­da­ro trys da­lys: ka­ta­li­kų, sta­čia­ti­kių ir va­di­na­mo­ji lais­va­ma­nių. Anot Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to in­for­ma­ci­jos, ofi­cia­li ka­ta­li­kų pa­ra­pi­jos ka­pi­nių įstei­gi­mo da­ta ne­ži­no­ma. Is­to­ri­ko V. Jo­cio at­lik­tuo­se Šiau­lių mies­to se­nų­jų ka­pi­nių is­to­ri­niuo­se ty­ri­muo­se nu­ro­do­ma, jog šios ka­pi­nės ir jo­se sto­vė­ju­si me­di­nė kop­ly­čia is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­ma jau nuo XVIII am­žiaus pa­bai­gos.

Is­to­ri­kas B. Tar­vy­das nu­ro­do, jog šio­se ka­pi­nė­se ma­siš­kai pra­dė­ta lai­do­ti tik per 1831 me­tų cho­le­ros epi­de­mi­ją.

1905 me­tais ka­ta­li­kų ka­pi­nės bu­vo per­pil­dy­tos. Šiau­lių kle­bo­nas Gus­ta­vas Tom­ke­vi­čius krei­pė­si į Šiau­lių mies­to dū­mą, pra­šy­da­mas skir­ti vie­tą nau­joms ka­pi­nėms. Dū­mai pri­ta­rus ir su­tvar­kius ka­pi­nių plė­ti­mo do­ku­men­tus, 1908 me­tais ka­ta­li­kų ka­pi­nės bu­vo pra­plės­tos į piet­ry­čių pu­sę, link Talk­šos eže­ro.1940 me­tais ši ka­pi­nių da­lis taip pat bu­vo pri­lai­do­ta. II pa­sau­li­nio ka­ro me­tais pa­vie­niai žmo­nės bu­vo lai­do­ja­mi šei­mos ka­pa­vie­tė­se ar­ba ne­pri­žiū­ri­mo­se.

1945 me­tais Šiau­lių mies­to vyk­do­ma­sis ko­mi­te­tas ka­pi­nes nu­ta­rė už­da­ry­ti, lei­do lai­do­ti tik šei­my­ni­niuo­se rū­siuo­se ir ka­puo­se. Ta­čiau apie 1955 me­tus gy­ven­to­jų pra­šy­mu bu­vo iš­plės­ta ka­pi­nių te­ri­to­ri­ja už ka­ta­li­kų skly­po šiau­rės va­ka­ri­nės ka­pi­nių tvo­ros, abi­pus pa­grin­di­nių ka­pi­nių var­tų.

1959-ųjų rug­sė­jo 17 die­ną Šiau­lių mies­to se­no­sios ka­pi­nės ofi­cia­liai už­da­ry­tos. 1979 me­tais at­lik­ta jų in­ven­to­ri­za­ci­ja, suin­ven­to­rin­tos 6773 ka­pa­vie­tės, ta­čiau ne­ma­ža da­lis ka­pų taip ir li­ko ne­ži­no­mų.

1990 me­tais nau­ja Šiau­lių mies­to ta­ry­ba, vyk­dy­da­ma šiau­lie­čių pra­šy­mus, se­no­sio­se ka­pi­nė­se ban­dė at­nau­jin­ti lai­do­ji­mus, nes dau­ge­lis ka­pų ta­po ne­pri­žiū­ri­mi, ta­čiau Kul­tū­ros pa­vel­do sau­go­to­jai tam pa­prieš­ta­ra­vo.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.
Iš to­lo bo­luo­jan­ti sky­lė tvo­ro­je – tie­siai ties mi­nė­to gy­dy­to­jo Ka­zi­mie­ro Kve­da­ro ka­pu. Ka­pą pri­žiū­rin­ti šiau­lie­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad sky­lę pra­dras­kė be­na­miai, trum­pin­da­mi ke­lią "na­mo".