Naujausios
Namai – kapai
Apie senosiose miesto kapinėse gyvenantį benamį „Šiaulių kraštas“ rašė dar pernai rugsėjį. Tada į žurnalistus, prašydama pagalbos, kreipėsi greta nuo benamio „namų“ esantį 1957 metais palaidoto Šakynos miestelio (Šiaulių rajonas) buvusio gydytojo Kazimiero Kvedaro kapą prižiūrinti 87 metų senolė Ieva.
Tuojau po rašinio, anot geradarės, kapavietes, ant kurių buvo „įsikūręs“ benamis, išvalė už tvarką kapinėse atsakingos įmonės darbininkai.
Benamis, anot senolės, tąsyk išnyko.
Tačiau aplankyti minėto kraštiečio gydytojo kapo per šių metų Velykas atėjusi senolė nustėro: dešiniau esančios kapavietės vėl buvo apdergtos, čia pat miegojo ryškiai raudonos spalvos vatine antklode apsiklojęs žmogus.
Kitąsyk atėjusi ponia Ieva vargetą rado sėdintį ant kapo bortelio. Įnirtingai kasėsi galbūt kokių gyvių apeitą galvą, pečius, nugarą.
Po kelių dienų vėl užsukusi rado nelaimėlį jau gulintį. Atrodė lyg negyvas. Kad įsitikintų, jog Anapilis jo dar nepasiėmė, senolė keletą kartų kostelėjo: kapinių gyventojas kilstelėjo galvą. Gyvas.
„Negi tik tokia vieta žmogui po saule likusi? Vien nuo minties kraupu“, – svarstė senolė, prašydama atkreipti kompetentingų institucijų dėmesį.
„Man negėda. Jau nebegėda“
Benamį atrandame kaip tik sėdintį ant kapo bortelio. Greta, ant kapo žemės, padėta praimta dešrelių pakuotė ir prakastas agurkas. Benamio vakarienė.
Užkalbintas nustoja kramtyti, nuo bortelio pasislenka ant sugulėto kapo – netrukus guls miegoti. Čia, sako, ilsisi kiekvieną naktį. Pareina lyg į namus. Čia grįždavo ir visą praėjusią žiemą, kuri benamį šiemet lepino pliusine temperatūra, neleido sušalti.
Gintaras Bagdonas. 57-erių.
Čia miega, čia ir tuštinasi. Sukrauta „solidi“ krūva vos žingsnis nuo guolio, ant kaimyninio kapo. O kur, sako, eis, jei reikalas prispaudžia. Sugėdintas sukryžiuoja purvinas rankas ant krūtinės: „Atsiprašau. Atleiskite man“.
Ranka mostelį į priekinę kapų eilę. Antai ten yra vandens, ten apsiprausia, nusiskuta.
Gėda? Ne, sako, negėda. Supranta, tokiu elgesiu drumsčiantis kapinių rimtį, paminantis pagarbą mirusiesiems, ant kurių kapų tuštinasi arba miega, arba prausiasi. Bet tik čia, „tarp kryžiukų“, randa ramybę.
Per dieną „namuose“, kad išvengtų kapinių lankytojų žvilgsnių ir replikų, dažniausiai nebūna. Sliūkina „į darbą“ prie greta centrinės turgavietės esančio prekybos centro. Praeivių prašo nupirkti kokį maisto produktą. Jei kuris pirkėjas, užuot nupirkęs ką nors valgomo, benamiui numeta vieną kitą pinigėlį, tam „ačiū“.
„Nemeluosiu. Išgeriu“, – sako vyras.
Pats į parduotuvę butelio dažniausiai neina, tam reikalui atsiranda prijaučiančių.
Paliko Nakvynės namus
„Karantinas nesibaigia. Čia ir nakvoju. Geriu iš nevilties. Kai pasibaigs karantinas, eisiu į Nakvynės namus, gal į Geriatrijos centrą kreipsiuosi, ten leidžia pabūti keturis mėnesius per metus. Nepykit, man čia ramybė. Ne pirmi metai čia gyvenu. Atleiskit“, – nuolankiai kartoja į apdergtos kapavietės paminklą atsirėmęs G. Bagdonas.
Kartą į kapines buvo atvažiavusi policija, išvijo. Palaukęs keletą dienų, „namo“ sugrįžo. Atsigulė tolėliau, ant kapų, kur didesnė žolė. Daugiau niekas iš čia nebeklibino. Vėl persikėlė ant artimesnio kapo.
Į Nakvynės namus, prisipažįsta, nesiveržiantis. Nes ten ribojama jo laisvė išeiti į miestą, kada užsinorėjus. O užsinori jis kas dieną: prie prekybos centro elgetauti – mėgstamas užsiėmimas. Esą taip ir pinigėlių alkoholiui bei cigaretei užsidirba, ir maisto iš gerų žmonių gauna, ir pabendrauja. Geria, sako, iš nevilties. Ir kad greičiau užmigtų.
Karantinas išties apribojo Nakvynės namų gyventojų judėjimą, pakoregavus taisykles, gyventojams leista išeiti į miestą tik dukart per savaitę. Tokiais apribojimais pasipiktinęs G. Bagdonas tada, dar pačioje karantino pradžioje, sukėlė baisų skandalą, buvo iškviesta policija, vyras pareigūnų akivaizdoje parašė pareiškimą, jog palieka Nakvynės namus. Ir išėjo. Į kapines.
Konteinerių, kaip kai kurie likimo „kolegos“, tikina neinspektuojantis – dėl bemaž penkiolika metų kankinančios abiejų kojų giluminės trombozės labai sunku vaikščioti. Žaizdomis nusėtas, nuo nepriežiūros nuolatos šlapiuojančias ir pūvančias galūnes skauda kiaurą parą – benamis jau susigyveno su šiuo skausmu, ir jo pernelyg nebesureikšmina.
Per kojines besisunkiantį žaizdų skystį ir pokalbio metu nuolatos puola didžiulės pusės, dvokas kelia šleikštulį.
Afganistane buvo baisiau
Pasakoja, esantis iš Vilniaus „kūdikyno“. Kadaise iš žmonių sužinojo mamos buvęs išmestas į šiukšlių konteinerį. Trijų mėnesių kūdikį geri žmonės nunešė į Kūdikių namus.
Paūgėjęs perkeltas į Kauno vaikų globos namus.
„Mamos nepažinau, tik po daug metų sužinojau, kad ji gimusi Karelijoje, atvažiavo į Lietuvą, čia pagimdė, atsisakė manęs išmesdama“, – pasakoja.
Tarnavo Afganistane. 1987 metais grįžo į Lietuvą. Tiesa, grįžti nelabai buvo pas ką.
Karo Afganistane vaizdai išlikę iki šiol. Valkatavimas, už kurį buvo ne kartą baustas policijos, teistumas už maisto vagystę iš parduotuvės, palyginti su Afganistanu, G. Bagdonui tik smulkmena.
Būdamas visai jaunas sportavo. Kikboksas – vienas mėgstamiausių. Paskui užsiėmė „štukų“ verslu, vežė siuvinius į Rusiją, iš ten parsigabendavo kilimus ir parduodavo juos Lietuvoje. Pavyko susitaupyti pinigų.
Namus, sako, kadaise turėjo. Turėjo ir žmoną. Butą abu įsigijo Lyros gatvėje. Susilaukė sūnaus.
1991 metais šeima iširo. Tikina, kad dėl to kalta sutuoktinė – susirado kitą, o vėliau išvažiavo gyventi į Ispaniją. G. Bagdonas iš šeimos buto išėjo kaip stovi, savo nekilnojamo turto dalį palikdamas vaikui.
Sūnui dabar arti 30-ies. Jokio ryšio. Bet žino, jog jis gyvena Amerikoje.
„Visą nepriklausomybę taip ir gyvenu. Maždaug taip... Anksčiau susirasdavau padienius darbus. Dabar dirbti nebegaliu dėl kojų. Neįgalumo pajamos – 102 eurai. Pinigai – daugiausiai rūkalams ir alkoholiui“.
„Būna, kad pasidaro labai liūdna. Tada išgeriu, kad nusiraminčiau. Nepykit, sakau teisybę. Kaldrą žmogus užmeta... Kapinėse nebaisu, Afganistane, netoli Kabulo, 1984 metais buvo baisiau“, – sako 57-erių vyras.Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centro laikinojo apgyvendinimo tarnyba, vadinamieji Nakvynės namai, sušvelninus karantiną, šiuo metu gyventojus vėl priima, sušvelnindama ir jų išėjimo iš įstaigos sąlygas. Jei G. Bagdonas tik norėtų, galėtų sugrįžti.
