Romano Vilkausko paroda – tarsi naujas gyvenimas

Ta­py­bos ir laik­me­čio opo­zi­ci­jo­je

Ret­ros­pek­ty­vi­nė R. Vil­kaus­ko pa­ro­da ir lei­di­nys pa­reng­ti pa­gal Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­jos vyk­do­mą kul­tū­ros pro­jek­tą "Pa­ro­dų cik­las in me­mo­riam "Ro­ma­nui Vil­kaus­kui 70".

R. Vil­kaus­ko kū­ri­niai į Šiau­lius at­ke­lia­vo iš Lie­tu­vos mu­zie­jų, as­me­ni­nių ko­lek­ci­jų.

Pa­sak Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­jos di­rek­to­riaus, pa­ro­dos ku­ra­to­riaus Kor­ne­li­jaus Užuo­to, eks­po­nuo­ja­mi kū­ri­niai su­kur­ti nuo 1967 iki 2018 me­tų.

Pa­ro­dos ati­da­ry­mas pra­si­dė­jo mu­zi­ki­niu kū­ri­niu ir Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rės Vi­li­jos Pa­lec­kai­tės per­skai­ty­tais R. Vil­kaus­ko kū­ri­niais – ei­lė­mis, ap­mąs­ty­mais, že­mai­tiš­ka mant­ra ir mal­da.

Ma­žo­jo­je sa­lė­je dai­li­nin­kas žvel­gė iš ek­ra­no: bu­vo ro­do­mas apie jį su­kur­tas fil­mas.

K. Užuo­tas bu­vo R. Vil­kaus­ko stu­den­tas. At­vy­kęs mo­ky­tis į Šiau­lius, vis gir­dė­da­vo: "Vil­kaus­kas, Vil­kaus­kas, Vil­kaus­kas!", bet su­si­dū­rė tik 3–4 kur­se. Pir­miau pa­ma­tė dar­bus nei pa­ži­no as­me­niš­kai.

"Kuo man įspū­din­gas tas žmo­gus? Tuo, kad jis že­mai­tis. Že­mai­tis ne šiaip, o cha­rak­te­riu. Iš­ty­lės, iš­ken­tės, bet pa­da­rys. Žiū­riu į jį kaip į mo­ky­to­ją, di­de­lį mo­ky­to­ją", – sa­kė K. Užuo­tas.

Dai­lė­ty­ri­nin­kas Vik­to­ras Liut­kus, ar­ti­mas R. Vil­kaus­ko bi­čiu­lis, pa­ra­šė straips­nį lei­di­niui "Ro­ma­nas Vil­kaus­kas. Iki ga­lo iš­dai­nuo­siu..." Jų pa­žin­tis bu­vo il­ga, bend­ra­vi­mas – vi­soks: ir me­nas, ir vy­nas, ir kal­bos, ir po­li­ti­ka.

Straips­nį "Kaip nu­ta­py­ti gy­ve­na­mo lai­ko pra­smę?" V. Liut­kus ra­šė gal­vo­da­mas, kad bend­rau­ja su R. Vil­kaus­ku, kad te­be­ga­li dis­ku­tuo­ti apie me­ną – kaip "ša­bakš­ty­no" stu­di­jo­je.

"Tai bu­vo me­ni­nin­kas, ku­ris sto­jo prieš ge­ro­kai pa­bo­du­sią de­ko­ra­ty­vią, emo­cio­na­lią, iš­jaus­tą, fan­ta­zi­jo­mis ir sap­nais ap­do­va­no­tą lie­tu­viš­ką­ją ta­py­bą, rin­ko­si ki­tą ke­lią. Jis ne­bu­vo ra­di­ka­lus – jis ne­nei­gė, kad ir ki­ti ga­li ta­py­ti: jo bi­čiu­liai, ta­pę ki­ta ma­nie­ra, ki­ta sti­lis­ti­ka. Jam fak­tas, ma­ty­mas, daik­tas, ap­lin­ka bu­vo pa­grin­di­niai at­spa­ros ar­ba at­ra­mos taš­kai", – sa­kė V. Liut­kus.

Dai­li­nin­ką do­mi­no ne pa­ra­di­nės, ne op­ti­mis­ti­nės, ne pro­pa­gan­di­nės, ne ta­ry­bi­nės Šiau­lių vie­tos: kie­mai, tvo­ros, laip­ti­nės, la­pe­liai laip­ti­nė­se, daik­tai, nu­mes­ti ap­lin­ko­je.

"Jis rin­ko­si iš ap­lin­kos, ku­ri so­viet­me­čiu bu­vo tar­si do­ku­men­tas. To­li gra­žu ne skel­bi­mai ant fa­sa­dų, trans­pa­ran­tai per Dai­nų šven­tes ar Ge­gu­žės 1-ąją, bet ki­ta gy­ve­ni­mo pu­sė, žy­miai kar­tes­nė, drus­ka pa­bars­ty­ta."

V. Liut­kus pri­si­mi­nė R. Vil­kaus­ko daž­nai kar­to­tus žo­džius: fak­tas yra pir­ma vis­ko, fak­to tie­sa yra svar­biau­sia. Jis no­rė­jo pa­gau­ti sa­vo laik­me­tį.

Pa­sak dai­lė­ty­ri­nin­ko, R. Vil­kaus­kas sa­vo ra­di­ka­lu­mu bu­vo tam tik­ro­je opo­zi­ci­jo­je: ne tik ta­py­bos, bet ir laik­me­čio, ku­ria­me gy­ve­no.

Po daik­tiš­ko­jo lai­ko­tar­pio atė­jo R. Vil­kaus­ko me­ta­fi­zi­niai pa­veiks­lai, pra­dė­jo do­mi­nuo­ti abst­rak­ti me­ni­nė fi­gū­ra.

Dai­li­nin­kui Min­dau­gui Sku­du­čiui įsi­mi­nė vieš­na­gė pas R. Vil­kaus­ką prieš de­šimt­me­tį, eks­kur­si­ja po Že­mai­ti­ją.

"Ro­ma­nas ra­miai fi­lo­so­fuo­da­vo, su juo vi­sa­da bu­vo sma­gu pa­sė­dė­ti ir pa­ty­lė­ti. Tas pa­bu­vi­mas pas jį iš­li­ko švie­sus. Bu­vo pa­pras­tas, nuo­šir­dus, kar­tais už­si­spy­ręs ir la­bai pa­do­rus žmo­gus", – sa­kė M. Sku­du­tis.

Neuž­mirš­ta­mas "Pen­ke­tas"

Me­no­ty­ri­nin­kas Vy­te­nis Rim­kus pa­ro­dą pa­va­di­no at­gi­mi­mu, nau­ju R. Vil­kaus­ko gy­ve­ni­mu.

Pa­sak V. Rim­kaus, "dar anais lai­kais" bren­do R. Vil­kaus­ko re­zis­ten­ci­nė bū­tis už me­no lais­vę, kul­tū­ros at­gi­mi­mą.

"Ro­ma­nas į tą veik­lą la­bai ak­ty­viai įsi­lie­jo. Neuž­mirš­ta­ma pen­kių dai­li­nin­kų gru­pė (Bro­nius Gra­žys, Hen­ri­kas Na­ta­le­vi­čius, M. Sku­du­tis, Rai­mun­das Sli­žys ir R. Vil­kaus­kas - red. past.), ku­ri pa­da­rė di­džiu­lį po­vei­kį ne tik Lie­tu­vos dai­lei, bet kul­tū­rai, ei­nant sa­vu, ne­prik­lau­so­mu ke­liu, ke­liant Lie­tu­vos kul­tū­rą pa­sau­li­niu ly­giu."

Kal­bi­nin­kas Juo­zas Pab­rė­ža apie R. Vil­kaus­ką kal­bė­jo že­mai­tiš­kai. Pa­ci­ta­vo že­mai­čių po­sa­kį: jei že­mai­tis už­si­spirs ir į de­be­sį įspirs. "Ro­ma­nas sa­vo dar­bais, gy­ve­ni­mu pa­sie­kė pa­čius de­be­sis."

Yla­kiuo­se, Skuo­do ra­jo­ne, gi­męs R. Vil­kaus­kas bu­vo vie­nas iš Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos "Sau­lau­kis" kū­rė­jų 1989 me­tais. Kai drau­gi­ja su­ma­nė iš­leis­ti "Že­mai­čių ka­len­do­rių", vi­sų akys kry­po į R. Vil­kaus­ką. "Vy­ra, aš ne gra­piks", – sa­kė dai­li­nin­kas. Ir su­ra­do gra­fi­ką – Vai­do­tą Ja­nu­lį, ku­ris su­kū­rė pir­muo­sius 10 ka­len­do­rių.

J. Pab­rė­ža pri­si­mi­nė, kaip R. Vil­kaus­kas sto­jo mū­ru, kad Me­nų fa­kul­te­tas ne­bū­tų iš­kel­tas iš Zu­bo­vų rū­mų, ėjo pas vi­sas val­džias – uni­ver­si­te­to, mies­to, ir tvir­ti­no: iš tų rū­mų iš­neš tik ko­jo­mis į prie­kį.

Vė­ja­ro­dės te­besk­ren­da

"Ma­no pa­veiks­lai nie­ka­da ne­be­su­si­rinks į vie­ną vie­tą", – švie­saus at­mi­ni­mo vy­ro žo­džius pri­si­mi­nė Al­do­na Vil­kaus­kie­nė. – Ir mes su Kor­ne­li­ju­mi ne­ga­lė­jo­me jų at­si­vež­ti iš Ame­ri­kos, Šve­di­jos, Vo­kie­ti­jos, Olan­di­jos, at­si­ve­žė­me iš Lie­tu­vos."

Šei­mos var­du A. Vil­kaus­kie­nė dė­ko­jo vi­siems atė­ju­siems į R. Vil­kaus­ko pa­ro­dą, į jo kū­ry­bos pa­sau­lį. Dė­ko­jo Ro­ma­nui, su ku­riuo san­tuo­ko­je iš­gy­ve­no 46 me­tus 4 mė­ne­sius ir 4 die­nas.

"Ko­kie bran­gūs yra jo už­ra­šy­ti žo­džiai: "Ty­liai te­ka upė, ty­liai ta­ve my­liu". Į juos su­dė­tas vi­sas mud­vie­jų gy­ve­ni­mas, duk­ros, anū­kai ir, ži­no­ma, Ro­ma­no kū­ry­ba."

Stu­di­juo­ja­ma Vil­niaus uni­ver­si­te­te A. Vil­kaus­kie­nė dai­na­vo uni­ver­si­te­to et­nog­ra­fi­nia­me an­samb­ly­je: pa­gerb­ti R. Vil­kaus­ko dzū­kiš­ka dai­na į pa­ro­dos ati­da­ry­mą at­va­žia­vo bu­vu­sios an­samb­lie­tės ir va­do­vė.

A. Vil­kaus­kie­nė džiau­gė­si, kad pa­ro­do­je ro­do­mos ir R. Vil­kaus­ko iš­drož­tos vė­ja­ro­dės anū­kams.

"Ro­ma­nas įsi­vaiz­da­vo, kad anū­kai skren­da tar­si paukš­čiai, ir mes tas vė­ja­ro­des iš­ke­lia­me so­de – se­zo­nas pra­si­dė­jo. Vė­ja­ro­des nu­ke­lia­me, se­zo­nas bai­gė­si, atė­jo ru­duo. Su ko­kia mei­le jis drož­da­vo, su­ži­no­jęs, kad duk­ros lau­kia­si, pra­dė­da­vo pieš­ti pro­jek­tus, po to iš­skap­tuo­da­vo iš me­džio, pir­miau­sia nu­da­žy­da­vo bal­tai, pa­skui at­si­ras­da­vo spal­vos ir tik ta­da, kai tė­vai paim­da­vo vai­kams do­ku­men­tus, iš­ra­šy­da­vo var­dus: Si­mons, Sau­lė, Mil­da. Ta­da iš­kil­min­gai iš­kel­da­vo: bu­vo di­de­lė šven­tė."

Si­mo­no vė­ja­ro­dė jau skren­da 22 me­tus, ma­žo­sios Sau­lės – aš­tun­tus.

Ga­le­ri­jos pir­mą kar­tą eks­po­nuo­ja­mos R. Vil­kaus­ko iš­drož­tos kau­kės. Naš­lė pri­si­mi­nė dai­li­nin­ko žo­džius: kiek gy­ven­siu ne­prik­lau­so­my­bės me­tais, tiek ir bus iš­drož­ta kau­kių. Pas­ku­ti­nę dro­žė 2018 me­tų va­sa­rį. Bir­že­lį am­ži­no­jo poil­sio at­gu­lė Šiau­lių Do­ne­lai­čio ka­pi­nė­se.