Naujausios
Kodėl nėra „normalios valdžios“
– Savo prisiminimuose, kuriuos „Šiaulių kraštas“ spausdina, esate rašęs, jog Jums visada rūpi rytdiena. Kokiomis įžvalgomis galėtumėte pasidalyti, žvelgdamas į šiandienos situaciją? Ką manote apie valdžios darbą, kilusį konfliktą su Kinija?
– Šitoje situacijoje, kokioje dabar atsidūrėme, būtų gerai, kad turėtume valdžią, kuria galėtume pasitikėti – su patyrimu, su reikalų išmanymu. Bet kai nėra tokios valdžios, labai liūdna. Tada negali nusakyti ir savo valstybės ateities, Lietuvos ateities.
Prezidentas nesikalba su Premjere. Sunku įsivaizduoti, kaip tai gali būti valstybėje? Kiek laiko praeina, kol jiedu retkarčiais susitinka, o jie turėtų kiekvieną dieną kalbėtis. Ir jeigu būtų bendros pozicijos bet kuriais klausimais – ne tik užsienio politikoje, bet ir pandemijos valdyme, būtų kitokia situacija.
Aš dabartine valdžia nepasitikiu ir man dėl to labai liūdna. Ne dėl savęs asmeniškai jaudinuosi – aš jau esu „žmogus už borto“. Dėl Lietuvos ateities pergyvenu. Valdžią stiprią reikia turėti kiekvienai valstybei.
– Kaip manote, kodėl taip yra, kad vis išsirenkame „ne tokią“ valdžią?
– Niekada valdžia nebus visi patenkinti. Bet dauguma žmonių puikiai supranta problemas, kurias turėtume spręsti. Dabar gi lendame į skandalus dėl baltarusiškų trąšų vežimo ar dėl Taivano atstovybės atidarymo.
Nereikėtų mums veltis į tokius konfliktus. Girdėjau per radiją, kaip kinai i yra palyginę: „Jeigu ant mūsų didelio medžio užropoja skruzdėlė, tai mūsų medžiui nuo to niekas nepasikeis.“
Mes maža valstybė. Tai kur mes lendame, kodėl komplikuojame savo padėtį? Galvoju, jog pagal kažkieno užsakymą tai darome. Vis turime tampyti liūtą už ūsų.
– Koks tikslas „tampyti ūsus“?
– Sunku pasakyti. Bet niekam nėra paslaptis, kad Jungtinių Valstijų šokį šokame. Galbūt jų užsakymu tai darome, o gal ir patys susigalvojame? Bet negi tiek proto neturime, kad gadiname santykius su šalimis, nepaisydami savo valstybės interesų? Taigi nenusakomas negatyvias pasekmes patirsime.
Suomija yra pavyzdys, kaip reikia rūpintis savo interesais. Suomija po karo prarado Kareliją ir iš Rusijos jos neatsiima. Suomijos užsienio reikalų ministras apie tai klausiamas, atsakė, jog „mums geriau pasinaudoti Rusija, geriau su ja bendrauti – iš jos ir mišką perkame.“
Lietuvoje didžiosios politikos Lietuvos labui nėra. Aukščiausioje valdžioje yra žmonės be patyrimo. Plačiąja prasme apie Lietuvos ateitį negalvoja. Šiandien viską turėtume daryti taip, kad rytdiena būtų gera. Bet šiandieninis jaunimas, atėjęs į valdžią, negalvoja apie ateitį. Kodėl negalvoja, negaliu atsakyti.
Su Kazimiera Prunskiene (pirmoji premjerė po Nepriklausomybės atkūrimo – red. past.) man teko kartu dirbti pusę metų. Ne visada su ja sutardavome, bet vieningai galvojome, kad Lietuva turi būti transporto šalis tarp Rytų ir Vakarų. Kad mes turėtume čia surasti gerą nišą, jeigu Rytų ir Vakarų santykiai būtų geri. Dabar ir su transportu pasidarė problema.
Kodėl mes ištisai pjaunamės su kaimynais vietoj to, kad išpeštume naudą? Būdamas valdžioje aš ekonomiškai „okupuočiau“ Baltarusiją. O kokie žaidimai dabar vyksta su Astravo atomine? Dėl atominių vieningos politikos neturi nė Europa. Jeigu pirktume baltarusišką elektrą, tai elektros kaina perpus būtų mažesnė.
– Ką manote apie pandemijos valdymą?
– Krizės metu sveikatos apsaugos ministerijai vadovauja vadybininkas. Aš gėdyčiausi vadovauti pats nebūdamas tos srities specialistu, mediku. Ką iš šalies atėjęs žmogus gali suprasti medikų profesūros svarstymuose ir pandemijos valdyme?
Bet mūsų ministras drąsus. Ir kaip vadybininkas, nepasakyčiau, kad yra prastas. Visur pandemija visokiais būdais valdoma ir visiems nelabai kaip sekasi. Nepasakyčiau, kad Lietuvoje iš to konteksto esame iškritę ar kad pas mus labai blogai būtų.
Bet, jeigu pas mus valdžia būtų kaip valdžia, tai susirinktų Prezidentas, Premjerė, ministras, keli aukščiausieji specialistai ir spręstų, ką daryti. Dabar Prezidento institucija vienokios pozicijos laikosi, Premjerė su Vyriausybe – kitokios.
Mūsų šiaulietė Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė iš viso neaišku, kokia yra figūra politikos šachmatų lentoje? Aš ją gerbiau, kaip šachmatininkę, maniau, kad ji ir politikoje kelis ėjimus į priekį matys, o ji nieko. Yra tik liauna pušaitė, linguoja, kai audros vyksta, taip, kaip jai pačiai reikia. Esu nusivylęs.
Anksčiau su ja susitikdavau, pasikalbėdavome. Paskutinį kartą sutikęs gatvėje, išgirdau tik: „Oi, skubu skubu“. Skubėjo tapti Seimo pirmininke.
Apie ambicijas ir problemą Nr. 1
– Tai ką patartumėte, kad valdžia nenusiviltumėme taip greitai po rinkimų?
– Aš pats už „valstiečius“ balsavau, jie man darė gerą įspūdį. Tik kodėl Ramūnas Karbauskis su Sauliumi Skverneliu išsiskyrė, niekaip nesupratau, galiu tik spėlioti. O kai išėjo iš „valstiečių“ dar ir Agnė Širinskienė, visai ta partija nusivyliau.
Agne, kai ją išgirstu, žaviuosi. Ji taip taikliai šaudo argumentais – vis į dešimtuką. Aš Ramūno Karbauskio šalininkas buvau. Kas dabar atsitiko, kuo nepasidalijo su Skverneliu, su Agne?
Gal jūs žinote? Žiniasklaida yra didžiausias karys visuomenės informavimo lauke. Pagal ką kitą žmogui orientuotis? Visi dabar yra už gerovę, o ką daro su ta gerove? Nėra vienybės ir sunku suprasti, kodėl nesutariama.
Ar gali normalioje valstybėje su normaliu valdymu taip išsidirbinėti, kaip dabar išsidirbinėjama su Lietuvos geležinkeliais dėl tų baltarusiškų trąšų?
Ingrida Šimonytė buvo ir finansų ministrė, ekonomiką turėtų išmanyti. Bet jeigu Gabrielius Landsbergis komanduoja premjerei, tai ar taip turi būti? Ir klausimas, kodėl ji ne partietė? Sauliui Skverneliui tą patį klausimą galima buvo užduoti, kai jis buvo su „valstiečiais“ ir buvo jų premjeras. O dabar jis kuria partiją – dar vieną, tai tik dar daugiau chaoso bus.
Tai politikų asmeninių ambicijų reikalai. Ne valstybinių, o asmeninių. Jeigu būtų valstybinių ambicijų – palaikyčiau.
Valstybinės ambicijos turi būti tas kompasas, pagal kurį žmonės orientuotųsi. Dabar yra ne kompasas, o vėjarodė. Iš kur vėjas papučia, ten ir sukamės. Didžiuosiuose geopolitiniuose reikaluose esame vargšai. Baisu, kad mūsų tauta gali nunykti. Tokia maža valstybė per visokius sąmyšius išsiplauna.
Mes per tris dešimtmečius jau praradome apie milijoną žmonių – tai baisu, tragedija.
– Ką daryti?
– Mano nuomone, Lietuvoje problema Nr. 1 – kaip sugrąžinti į Lietuvą mūsų žmones. Reikia pradėti galvoti, kaip atkurti Lietuvos gyventojų kiekį. Reikia, kad valstybėje būtų jaunų žmonių.
Aš daug skaitau žydų literatūros. Žydų valstybės sukūrimas arba atkūrimas, tai yra pavyzdys, kaip tauta susitelkia, išlieka. Pirmiausia jie susigrąžino žmones.
Nebus žmonių – nebus nieko. Į Lietuvą ateina investicjos, bet į robotus gamyba greitai nepersitvarkys.
Lietuvoje turėtų būti regionai ir regioninis valdymas. Ne Vilniaus valdymas turi būti regionuose, o Šiaulių, Klaipėdos – atitinkamai pagal regioną.
Mano kaimynės abi dukros yra Anglijoje ir nesiruošia grįžti. Klausiu, kodėl? Nes Lietuva nepasitiki. Kad žmones susigrąžintume, reikia ekonomiką tvarkyti.
Būtų mano valia, tai būdamas valdžioje tik skolinčiausi pinigus ir investuočiau į socialinį gyvenimą, švietimą, regionus. Nes tų pinigų, esu įsitikinęs, nereikės atiduoti.
Kitas dalykas, kad Europos Sąjungos duodamų pinigų nelabai mokam panaudoti – dedam į šaligatvius, bet ne tam, kad žmonių ateitį kurtume.
Štai, Rokiškio ligoninėje nėra gydytojų, o yra atnaujinti pastatai, moderni įranga. Agituoja jaunuolius, kad atvažiuotų dirbti. Bet rimtas gydytojas turi praktikos turėti bent penkerius metus. Ar neatvažiuotų patyrę specialistai medikai, jeigu duotume gerą atlyginimą, pastatytume jiems butus?
Šitų pinigų tikrai nereikės atiduoti. Italija dešimt kartų daugiau už mus prasiskolinusi, leidžia pinigus, kuriuos Europos Sąjunga duoda, ir visi laimingi.
Jeigu valstybėje nebus aiškaus kompaso, kaip turime gyventi, nebus gerai. Kai yra daugybė nuomonių, tai irgi blogai. Kiekvienas rašo, ką nori, sako, ką nori, o kur tas bendras kompasas? Turi būti Lietuvos valstybės nuomonė, pasiekta svarstant, tariantis su visuomene.
Ne tiek svarbu, kas šiandien yra, svarbu, kas bus rytoj. Kiekvienam žmogui tai svarbu. Ypač jaunimui – kaip įgyti profesiją, turėti darbą, kaip sukurti savo šeimą, kaip vaikus išlaikyti?
Sugrąžinkime žmones į Lietuvą, tai Lietuva dar bus.
