Krizė sėja ir baimes, ir galimybes

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Vitalijus Mitrofanovas, Akmenės rajono meras, sako, jog užgriuvusi nelaimė gera pamoka valstybei: „Valstybės rezervas tuščias – nei kaukių, nei apsaugos priemonių. Mobilizacijos planų prikurta, o visi pasimetę, nežino, nuo ko pradėti? O jeigu atominė nelaimė – kas būtų?“
Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas mano, jog karantino varžtus reikia atleisti, nes gresia ne tik ekonominė depresija. Interviu „Šiaulių kraštui“ jis kalba apie savivaldybių situaciją, pastangas stabdyti koronaviruso užkrato plitimą. Primena kinų išmintį, jog krizė – ne tik baimės, kurias reikia įveikti, bet ir naujos galimybės.

Iššūkių kilo daug

– Kaip savivalda išgyvena ekstremalią situaciją ar pakako instrumentų ją suvaldyti?

– Noriu pasidžiaugti situacija mūsų apskrityje. Ko gero, Šiaulių apskritis mažiausiai šalyje paveikta. Respublikinė Šiaulių ligoninė, kaip gydymo nuo koronaviruso ir koordinavimo centras, laiku ėmėsi priemonių ir išvengėme situacijų kaip Marijampolėje ar Klaipėdoje. Pagarba gydymo įstaigų vadovams.

Akmenės rajone nuo pirmosios karantino dienos suaktyvinome ekstremalių situacijų valdymo operacijų grupę. Pats pirmasis iššūkis buvo apsirūpinti apsaugos priemonėmis. Padėjo verslo įmonės: „Akmenės cementas“, „Naujasis kalcitas“, „Vakarų medienos grupė“ . Nuo pat pirmų karantino dienų mūsų greitosios pagalbos medikai su apsaugine ekipuote važinėjo ne tik pas karščiuojančius pacientus.

Priimti sprendimai apsaugoti senelių namus, kuriuose gyvena 120 senelių, iš jų 40 – slaugomų, o lankomosios priežiūros asmenų yra dar per 100-ą.

Iššūkis buvo ir informacijos stygius apie grįžtančių į Lietuvą ir turinčių pas mus izoliuotis srautus, nes ministro nurodymai keitėsi kone penkis kartus per dieną. Įsteigėme savo karštąją liniją teikti informacijai ir psichologinei konsultacijai, kol dar nebuvo bendrosios linijos. Sutelkėme tam savo psichologus.

Turim 30 savanorių grupę, padedančią aprūpinti produktais senyvo amžiaus žmones.

Turime parengę apie 60 vietų izoliuotis tiems, kam to reikia, o judėjimas toliau vyksta. Trys asmenys praeitą savaitę apleido mūsų patalpas, bet atvyko naujų. Grįžta keltu iš Kylio, izoliuojasi mūsų patalpose, kad apsaugotų šeimas. Buvom net 14 automobilių parengę saugiai parvežti rajono žmones iš oro uostų.

– Ar yra rajone susirgusiųjų koranavirusu?

– Penki rajono gyventojai susirgo. Trys iš jų, gydyti Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, jau pasveiko. Tarp jų – septyniasdešimtmečių sutuoktinių pora. Vienas dar gydomas Kaune, jis tolimųjų reisų vairuotojas, izoliuotas tik parvykęs, o kitas gydomas Klaipėdoje, užsikrėtė ligoninėje nuvykęs operuotis.

Iššūkis buvo ir įrengti karščiavimo kliniką. Iš apskrities rajonų vieninteliai įsirengėme tokią kliniką, kad karščiuojantiems nereikėtų važinėti į Šiaulius išsitirti. Turime 10 medikų komandą, apmokytą, kaip paimti mėginius. Karščiavimo klinikoje srautas dabar nėra didelis, 1–2 žmonės registruojasi per porą dienų, o mėginių paimama po 70 per dieną.

Tiriame visus savivaldybės socialinius darbuotojus, kurių yra 200, ir medikus, kurių taip pat yra apie 200, (pirmiausia, greitosios medicinos pagalbos, ligoninės slaugos ir būtinosios pagalbos skyrių, ambulatorijų). Ministras aiškina, kad medikų nebūtina kas savaitę tirti, bet, mano nuomone, tai būtina daryti. Ventos pensiono, kuris yra ministerijos pavaldumo, vadovės pozicija taip pat stebina – neskuba savo darbuotojų tirti. Pensione yra 200 globotinių ir 200 darbuotojų.

Ilgas karantinas gresia depresija

– Akmenės rajone nedarbas vienas didžiausių šalyje ir didžiausias apskrityje – per karantiną padidėjo net iki 15 procentų. Ką manote apie atleidžiamus karantino varžtus?

– Manau, kad to reikia ne vien dėl ekonomikos. Mirčių nuo koranaviruso yra keturios dešimtys, bet baisu, kad žmonėms neatsirastų daugiau sveikatos problemų. Gali daugėti psichikos ir psichologinių problemų, depresijų. Žmonės yra paėmę būsto paskolas, vartojimo paskolas, didelė našta yra greitieji kreditai, o netekę darbo jaučia didžiulį psichologinį diskomfortą.

Reikia gaivinti ekonomiką, ypač smulkųjį verslą, leisti jam dirbti, atpalaiduoti paslaugų sektorių laikantis saugos.

Užimtumo tarnyba vien mūsų rajone jau išmokėjo 15 tūkstančių eurų išmokų savarankiškai dirbantiems žmonėms, kuriems dėl karantino buvo uždrausta dirbti, o išmoka sudaro tik 257 eurus.

Nedarbas didėja, nes esame pramoninis rajonas. Įmonės sustojo, nes nebeturi užsakymų, skelbia prastovas, atleidžia darbuotojus.

Kita vertus, Užimtumo tarnyba, jeigu dirbai daugiau nei metus, moka žymiai didesnę nedarbo išmoką, negu ta, kurią mokėtų už prastovą darbdaviai su valstybės subsidija už išlaikomą darbo vietą. Bedarbiu būdamas du- tris mėnesius gali gauti beveik atlyginimui prilygstančią sumą. Darbdaviams apsimoka atleisti dalį žmonių. Be to, dalis žmonių, kurie yra praradę pajamas, gali gauti ir socialines pašalpas iš savivaldybės.

Užimtumo tarnyboje registravosi ir individualiai dirbantys, kuriems reikėjo išmokų. Buvo, kad per dieną iki 80 tokių žmonių registravosi.

Tas nedarbas yra laikinas.

– Tai jūsų negąsdina 15 procentų nedarbas?

– Ne. Kita vertus, kai nedarbo lygis didelis, lengviau pritraukti investuotojus. Parodai, jog yra daug darbo jėgos. O tai labai aktualu. Investuotojai pas mus pradeda statyti baldų gamyklą, reikės 600 darbuotojų.

– Projekto dėl krizės nestabdo?

– Kiek žinau, ne. Protingas investuotojas kaip tik tokiu laikotarpiu daro investicijas, nes darbo jėga yra pigesnė, statybos pigesnės. O kai krizė baigiasi, jau turi bazę gamybai vystyti. Šiuo metu geriausia situacija investuoti.

Savivaldybėms vis dedamas apynasris

– Kokias aktualijas akcentuotumėte?

– Labai svarbu, kad Vyriausybė leistų atidaryti ir vaikų lopšelius-darželius, aišku, nustačius saugos sąlygas. Tėvai išeina į darbus. Ar vaikus siųsti pas močiutes, kurios yra rizikos grupėje?

Savivaldybėmis daugiau reikia pasitikėti ir leisti priimti sprendimus. Ypač susijusius su specialių poreikių vaikų ugdymu. Logopedo paslaugos, pavyzdžiui, individualizuotos: vienas mokytojas dirba su vienu vaiku – kur čia grėsmė laikantis saugos? Jeigu su vaiku nebus dirbama, įgyti kalbos įgūdžiai gali greitai išnykti.

Skubiai reikia atnaujinti ugdymą specialiosiose mokyklose. Tėvų skambučių sulaukiu. Viena mama kreipėsi, nes yra tiesiog neviltyje. Namuose trys vaikai, vienas iš jų – kūdikis, nuo kurio negali atsitraukti, kitas – aštuonmetis autistas, kuris reikalauja specialaus dėmesio, trečias – dešimtmetis moksleivis, kuris mokosi nuotoliniu būdu ir jam taip pat reikia padėti.

Mane stebina optimizmas ir neformalųjį ugdymą vykdyti nuotoliniu būdu. Krepšinio, futbolo neišmokysi žaisti nuotoliniu būdu. Tai gal neimituokim tų veiklų? Neleido savivaldybėms spręsti, kad neformaliojo ugdymo mokytojus dabar išleistume atostogauti, o vasarą, nuo rugpjūčio 1 dienos jie pradėtų neformaliojo ugdymo mokslo metus.

– Kaip vertinate Vyriausybės veiksmus ekonominei krizei įveikti?

– Sąrašas paramos priemonių atrodo gražiai, o kiek efektyvus, verslininkų reikia klausti. Man tik keistai skamba, kai verslininkams sakoma, jog „reikėjo užsiauginti lašinius“. Verslininkas kiekvieną eurą stengiasi leisti į apyvartą, sukti pinigus versle, o ne į stalčių dėti.

– Savivaldybių biudžetai neišvengiama mažės, ar jaučiate Vyriausybės paramą?

– Savivaldybės yra įspraustos į fiskalinės drausmės įstatymo rėmus, mes negalime daugiau skolintis, nei nustatyta. Vyriausybė pažadėjo skirti didžiosioms savivaldybėms 10 milijonų eurų, o mažosioms savivaldybėms – 30 milijonų eurų paskoloms imti. Padalijo, mums teko 400 tūkstančių eurų. Nė kokio projekto neįgyvendinsi – nieko.

Gerai, kad pati valstybė skolinasi. Tik verta prisiminti 2008–2009 metų krizės pamokas. Lenkija tada mažiausiai krizės buvo paliesta, drąsiai skolinosi milijardus iš Tarptautinio valiutos fondo ir investavo į viešą infrastruktūrą, į valstybinius objektus.

Ir mums dabar logiška būtų investuoti į viešo sektoriaus objektus. Mes, pavyzdžiui, skubame sporto rūmų baseiną statyti, projekto vertė 9 milijonai eurų. Vyriausybei įrodinėju, kad pastatyti galima per dvejus metus, o iš tų 9 milijonų eurų 2–3 milijonai grįžta valstybei per mokesčius nuo uždirbamų atlyginimų, pelno bei PVM.

Būtų logiška leisti savivaldybėms daugiau skolintis investicijoms. Ir ekonomikai pagelbėtume, ir infrastruktūrą savivaldybėse sukurtume. Bet nepasitiki savivaldybėmis, neva nemokame tvarkytis su finansiniais srautais, o jeigu būsime geri – išmes šiek tiek valstybės investicijų.

Europoje niekur nėra tokio apynasrio savivaldybėms, koks yra pas mus.

Per 2008–2009 metų krizę savivaldybėms nubraukė 30 procentų savarankiškų pajamų. Dabar, manau, neteksime mažiausia iki 10 procentų pajamų, o daugiausia gali būti ir iki 20 procentų.

– Kaip manote, kokie iš tos naujos krizės išeisime?

– Kinų kalboje žodis krizė susideda iš dviejų hieroglifų – baimės ir galimybių. Kiekviena krizė sėja baimes, bet atveria ir tam tikras galimybes.

Štai, sėkmingai mokyklos perėjo į nuotolinį mokymą. Jeigu kas sukurs nuotolinio mokymo platformas, nebereikės korepetitorių ir tiek mokytojų. Atsiranda naujas verslas ir naujos ugdymo galimybės.

Ilgai įrodinėjau Savivaldybės administracijai, matydamas eiles socialinių paslaugų skyriuose, kad reikia teikti daugiau internetinių paslaugų. Dabar antras mėnuo Savivaldybės durys uždarytos, o viskas sutvarkoma: ir pašalpos, ir kompensacijos.

Valstybei taip pat gera pamoka. Kai virusas užgriuvo, paaiškėjo, kad valstybės rezervas tuščias – nei kaukių, nei apsaugos priemonių. Kiek mobilizacijos planų prikurta, kiek tikslinių lėšų tam skirta, o nelaimė atėjo – visi pasimetę, nežino, nuo ko pradėti? O jeigu atominė nelaimė – kas būtų? Reikia išvadas pasidaryti.