Naujausios
Nenori gailesčio, bet reikalinga pagalba
D. Mireškinas yra įsteigęs labdaros ir paramos fondą ТОРБАН. Šis fondas siekia paremti organizaciją „СОС Дитячі містечка України“, evakuojančią ir reabilituojančią karo vaikus, likusius be tėvų priežiūros, bei organizaciją „ГО Спілка підприємців кіно і телеіндустрії“, padedančią kariaujantiems kultūros atstovams.
„Aš beveik visą gyvenimą buvau rusakalbis, gimiau Donecko srityje, gyvenau Kryme, bet dabar, dėl visų šių įvykių, kalbu tik ukrainietiškai. Rusų kalbą naudoju tik, jei būtinai prireikia, kaip komunikacijos priemonę“, – pokalbio pradžioje paprašo paminėti Daniil.
Kalbėdamas apie karą, ukrainietis nesulaiko ašarų. Į Lietuvą jis atvyko dėl Ukrainos kino festivalio, kuris šį savaitgalį vyksta ne tik Šiauliuose, bet ir Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Marijampolėje.
– Kaip gimė Ukrainos kino festivalio idėja?
– Pavasarį vežiau prancūzų žurnalistus į karštus taškus: Avdijivką, Popasną, Rubižnę, Sjevjerodonecką, Lisičanską. Kelis kartus patekome į stiprius apšaudymus. Kartą man pavyko visa tai užfiksuoti, paskelbiau socialiniuose tinkluose. Luana, mūsų partnerė Lietuvoje, pamatė video-, paklausė, kaip aš – aktorius, prodiuseris – atsidūriau tokioje situacijoje, pasakė, kad norėtų apie mane parašyti straipsnį. Išėjo pirmas straipsnis, paskui – antras. Pradėjome kalbėtis apie tai, kuo užsiimu. „Atvažiuokite į svečius“, – pasiūlė. Pirma, sakiau, mūsų neišleidžia iš šalies, antra, ne tas laikas. Tada ji pasiūlė kažką atvežti – taip po truputį gimė kino festivalio idėja.
Bendrauju su keletu paramos organizacijų. Su vaikų namų alternatyva – šeimos tipo namais – bendraujame jau gal 7 metus, žinau, kiek daug jie daro dėl vaikų, kurie nukentėjo nuo karo. Jų veikimo sfera plati. Taip pat yra organizacijų, padedančių kūrėjams, atsidūrusiems fronte. Jei per metus Ukrainoje buvo sukuriama apie 300 serialų, dabar kino industrija visiškai sustojusi, daugybė žmonių liko be darbo. Vieni išėjo kariauti, kiti pakeitė profesiją, treti išvyko iš šalies. Fondai kariaujančius menininkus remia žieminiais rūbais, batais, kitais daiktais. Dar vienas fondas rūpinasi jų šeimomis.
Kino industrijoje aš daugiau nei dešimtmetį, turėjau per 70 filmų ir serialų projektų, yra daug pažįstamų. Kai parašiau, kad renku programą festivaliui, daug žmonių atsiuntė pasiūlymų, atrinkome, mano akimis, gerus filmus. Nors buvo labai sudėtinga. Viską dar labiau apsunkino atakos iranietiškais „Shahed“. Gyvenu Kyjivo priemiestyje, bet kuriuo momentu gali dingti elektra, o tada kartu dingsta wi-fi, mobilusis internetas, ryšys. Ir visa tai vyko paraleliai organizuojant šį festivalį.
– Pagal kokius kriterijus rinkote festivalio repertuarą?
– Kai su komanda galvojome, kaip turi atrodyti festivalis, priėjome išvadą, jog nenorime manipuliuoti karo tema ir nenorime važiuoti ištiesta ranka. Mes, ukrainiečiai, nenorime, kad mūsų gailėtųsi. Mes kaunamės su pajėgesniu priešu ir demonstruojame ištvermę bei didvyriškumą, tad nesinori gailesčio. Bet kartu mums reikalinga pagalba. Lietuva labai daug padeda Ukrainai, todėl norėjosi kažką pasiūlyti mainais. Nusprendėme ieškoti įvairių filmų, yra ir komedijų, socialinių projektų. Karo temos irgi neapeiname: deja, tai didžioji dabartinio mūsų gyvenimo dalis.
– Ar festivalis iš Lietuvos važiuos į kitas šalis?
– Toks noras būtų. Bet aš turiu asmeninį norą: eiti ginti savo šalies.
Gali būti, kad šią žiemą žmonės butuose liks be šviesos, šildymo, vandens, kanalizacijos. Gali būti, kad daugiabučių gyventojai bus priversti gaminti maistą prie laiptinių „buržuikose“. Negalėčiau tokiomis sąlygomis palikti šeimos, tad nežinojau, kaip man elgtis. Dabar, atrodo, pavyksta įkalbėti, kad žmona su 4,5 metų dukra liktų čia, Lietuvoje (žmona labai padėjo su festivalio komunikacija, ji pristatinės ukrainiečių kiną Kaune sekmadienį).
Jai labai sunku be namų. Dabar, bendraudamas čia su pažįstamais, pastebėjau – lyg viskas gerai, jie saugūs, rado darbus – bet jų psichologinė būklė gerokai blogesnė nei mano. Tu ne namie. Yra ukrainietiškas žodis, reiškiantis „amžinai svečiuose“. Tau nepatogu, trukdai žmones, nuo jų priklausai, tau reikia prašyti – didelė psichologinė įtampa. Tam reikėjo paruošti žmoną, dabar ji lyg priima sprendimą likti čia. O aš galėsiu grįžti ir eiti kariauti.
– Ką gali menas karo metu?
– Kai įkūrėme labdaros fondą, svarbiausia užduotimi iškėlėme paramą kultūriniam švietimui. Karas, ko gero, pats didžiausias, koks tik įmanoma, išbandymas kultūrai. Mūsų atveju, turime pasipriešinti priešui, kuris elgiasi nežmoniškai. Ir kariauja nežmoniškomis priemonėmis, be jokio orumo ir garbės. Kovojant su tokiu priešu labai sunku savyje išsaugoti žmogiškumą ir kultūrą, tai labai didelis išbandymas, turime galvoti, kontroliuoti save, kad nevirstume tokiu priešu, su kuriuo kovojame. Tai, ką jie daro su mūsų belaisviais, vaikais, moterimis... Kyla natūralus noras keršyti arba galvoti: jie mūsų nesigaili ir mes neturime gailėtis. Labai svarbu sau to neleisti. Tai ir yra, man atrodo, kultūros užduotis.
– Jūsų labdaros fondas vadinasi „Torban“. Kokia pavadinimo prasmė?
– Tai išskirtinai ukrainietiškas žodis – styginis muzikinis instrumentas. Jis buvo mėgstamiausias mūsų nacionalinio simbolio Taraso Ševčenkos ir svarbaus politinio, visuomenės veikėjo Ivano Mazepos instrumentas. Dabar ir Ukrainoje ne visi žino šį žodį ir instrumentą. Kai ieškojome pavadinimo, norėjome, kad jis būtų susietas su kultūra, o muzikinis instrumentas, mėgstamiausias tokių iškilių veikėjų, labai tiko fondui pavadinti.
„Karas prasidėjo“
– Lietuvoje viešite pirmą kartą, kokie įspūdžiai, pastebėjimai?
– Kelionė buvo labai sudėtinga – ir šiomis dienomis aš nuolat mašinoje, labai pavargau. Išgyvenu, kad prekyba bilietais ne tokia sėkminga, kaip norėtųsi. Ukrainoje įsipareigojau parvežti lėšų fondams, atsakomybė labai didelė, kelis mėnesius tuo gyvenu ir laukiu, kada galėsiu atsikvėpti.
Keletą dienų važinėjau keliu Vilnius–Kaunas. Netyčia pamačiau medį, kuris auga skiriamojoje juostoje. Mane tai taip sujaudino, kad net keletą dienų apie tai galvojau. Ką civilizuoto Rusija gali pasiūlyti pasauliui? Matome europietišką kultūrą, kai viduryje autostrados gali augti medis! Jį ten paliko, nenukirto, kad toliau augtų – toks požiūris į medį. Ir atsvara – Rusija, kuri į karą meta tūkstančius nepasirengusių, be ginklų, aprūpinimo žmonių, puikiai suprantant, kad jie patrankų mėsa. Ir ką tokia šalis gali pasiūlyti pasauliui, kuris saugo medį?! Buvau labai sužavėtas. Ko gero, šis įspūdis buvo stipriausias.
Be abejo, daug ir kitų įspūdžių, nuostabi gamta, žmonės čia gyvena taip, kaip aš jau daug metų svajoju Ukrainoje. Mintis turėti nedidelę užmiesčio sodybą, kažką auginti. Važiuodamas matau laukuose saleles su medžiais, jų apsuptyje – namas, mane tai žavi. O minėtas medis, kaip simbolis, man sujungė viską: maksimaliai perduoda jausmą, kurį pajutau.
– Vasario 24-oji. Kaip jums prasidėjo karas?
– Maždaug prieš savaitę pradėjau labai išgyventi, kad situacija aštrėja. Paskambinau pažįstamam prokurorui, jis nuo 2014 metų kariavo ATO. Paklausiau, ar reikia išvežti šeimą. Jis sakė, jei kas ir bus, tai prasidės nuo LNR, DNR regionų, norės pasiekti sričių sienas – galėsiu nuspręsti matydamas, kaip klostosi įvykiai. Bet aš nusipirkau kanistrą, kad turėčiau benzino atsargą.
Paskutinis lašas buvo Zelenskio kreipimasis vasario 23-iosios vakarą. Kasdieninės ataskaitos pabaigoje jis kreipėsi į rusus, sakė, neleiskime, kad šitai įvyktų. Pagalvojau, jei Prezidentas, kuris gerokai geriau informuotas nei aš, laiko realija, kad kažkas gali atsitikti, tuomet aš tikrai turiu galvoti apie tokį variantą. Su žmona naktį susiginčijome, ji sakė, Dania, koks karas?! Kai pasakiau, kad kažkas gali prasidėti, ji labai sustresavo. Apsipykome, bet vis tiek naktį nuvažiavome ir nusipirkome, kas būtina, susidėjome daiktus ir apie trečią valandą nuėjome miegoti.
Penktą ryto nubudome nuo sprogimų, mašinų signalizacijų kaukimo, viskas blyksėjo, triukšmas. Atsisėdome dviese lovoje – nesupranti, kas vyksta. Ji pasuka į mane galvą, viskas kaip rūke, klausia: „Dania, kas tai?“ Aš ištariu, bet ir pats negaliu patikėti, kad tai sakau: „Karas prasidėjo, tai sprogimai.“ Ji sako, ne, taip negali būti, tai kilimą daužo! Sakau, koks, po velnių, kilimas. Gerai, kad naktį susibarėme, rytą žmona jau buvo pasiruošusi emociškai, pažadino dukrą, sėdome į mašiną ir išvykome pas draugus į Černivcius. Iš anksto taip buvome sutarę.
Užtrukau 4–5 dienas, per jas Kyjive dalijo ginklus teritorinei gynybai. Žmonai tai buvo dar vienas sunkus etapas, ji nenorėjo manęs išleisti, bet paskui susitaikė. Pasakiau: „Suprask, aš paskui negalėsiu savęs gerbti.“ Grįžau į Kyjivą, tuo momentu norinčių kariauti ar patekti į teritorinę gynybą buvo daugiau, nei galimybių išduoti ginklus. Savanorių neberinko. Tada pradėjau evakuoti žmones iš Kyjivo, o iš Vakarų Ukrainos vežti humanitarinę paramą, užsakymus Ukrainos karinėms pajėgoms. Taip važinėjau, kol sostinei grėsė apsupimas. Kai nuo Kyjivo pasitraukė, parsivežiau šeimą. Beveik visa vasara, ruduo buvo skirta festivaliui pasirengti.
Dabar irgi yra sunkumų patekti į karines pajėgas, nes pirmenybė teikiama pasirengusiems. Vasarą rengiausi privačiai: taktinė parengtis, šaudymas, medicina... Nelabai aukštas lygis, bet bent jau pagrindus turiu. Pamatysim, kaip bus.
– Ar šiemet turėjote vaidmenų kine, teatre – iki karo?
– Aš sąžiningai nebežinau! Atrodo, kad laikas iki karo – iš kitos realybės. Aš net nebepamenu, kokie buvo Naujieji metai.
Teatras truputį atsigauna: vasarą, rudenį net rodėme spektaklius. Tai – kamerinis teatras. Ukrainos mažasis dramos teatras – jaunas, progresyvus. Mūsų teatro meno vadovas jauniausias šalyje, juo tapo būdamas 23 metų.
Koks būsiu po karo?
– Minėjote, kad į frontą vežėte užsienio žurnalistus. Kokios tai buvo kelionės?
– Tris savaites praleidau su prancūzais, dar viena trumpa kelionė su itale, gal 2–3 dienos, reikėjo nuvežti ir parvežti.
Tuo metu Rubižnėje vyko labai sunkūs mūšiai. Tai vietovė, kuri leidžia kontroliuoti Sjevjerodonecką ir Lisičanską. Užimti ją labai svarbu, kad paskui būtų kontroliuojami didieji miestai. Dėl Rubižnės vyko labai žiaurūs mūšiai. Ten kovojo vienas mūsų aktorius Volodia Raščiuk, jis vaidina festivalio filme „Pelikano dėsnis“, dabar jis vadas. Rubižnėje buvo savanorių batalione, pasakojo man, kad jų užduotis buvo išlaikyti Rubižnę keturias dienas. Niekas netikėjo, kad įmanoma daugiau. Jie išlaikė pusantro ar du mėnesius, vykstant nuožmiems mūšiams.
– Turėjote draugų Rusijoje?
– Taip ir nemažai. Daug filmavosi Ukrainoje, daug aktorių atvažiuodavo, su daug kuo bendravau, yra tokių, su kuriais toliau bendrauju, nors darosi sunkiau. Kuo toliau, tuo iš jų laukiu daugiau. Parašyti feisbuke, nors ir tam reikia drąsos, nes už tai gali sėsti 15 metų, jau per mažai. Nes jūs mokate mokesčius, kurie nukeliauja į raketas.
Net nežiūrint į tai, kad jie palaiko Ukrainą, yra visiškai prieš Putiną, smerkia jo politiką, karą, bet vis tiek bendravimas tapo sudėtingesnis.
– Ar pagalvojate, kaip švęstumėte pergalę?
– Dar per anksti apie tai kalbėti. Ukraina nebebus tokia, kokia buvo, aš nebebūsiu toks, koks buvau. Mūsų profesija, kinas, teatras – sunku įsivaizduoti. Jei viskas įvyks, kaip planuoju, nežinau, koks būsiu aš. Didžiulis išbandymas. Kol kas per sunku apie tai galvoti.
– Kokie karo momentai išliks visam gyvenimui?
– Aš nematau, kaip auga mano dukra ir to nebepakeisi, nekompensuosi. Kai manęs nėra mėnesį ar du, ji jau tampa kitokia, daug didesnė. Kažko išmoko, kol manęs nebuvo, o aš to nemačiau. Ko gero, tai skaudžiausia.
