Naujausios
Prieš savaitę metro „Studentai“ likimas mane suvedė su dviem gretimai esančio instituto dėstytojomis, labai išsekusiomis ir persigandusiomis moterimis.
Olena Sadokha iki karo dėstė filosofiją; nusipelniusi Ukrainos artistė, operos dainininkė Jelena Slepcova mokė solinio dainavimo. Moterys gyveno mikrorajone Saltovka, esančiame arčiausiai fronto linijos ir todėl labiausiai bombardavimų apgriautoje Charkivo dalyje.
Į požeminę metro stotį moterys persigandusios sprogimų atbėgo pačią pirmą karo dieną, ir penkias savaites liko joje įkalintos. Šias moteris užkalbinau atsitiktinai, pastebėjęs jų šviečiančias inteligentiškas akis ir tuo pačiu nevilties bei nuovargio iškreiptus veidus.
Ėmiau klausinėti, kodėl nebėga į Vakarų Ukrainą ar Lenkiją, Lietuvą. Jos be entuziazmo ir nepatikliai atsakė, kad niekur neturi giminių ir yra praradusios viltį, nes visi bičiuliai, kurie žadėjo padėti, žodžio netesėjo ir pamiršo jas.
Į mano teiginius, jog, traukiniu nuvykus iki Lvivo, ten galima sėsti į autobusą, vežantį į Lietuvą, kur bus suteikiama įvairi pagalba, moterys reagavo abejingai. Pasakė, jog niekuo nebetiki ir neturi jėgų nei valios vienos kur vykti.
Grįžęs į viešbutį tą naktį ilgai mąsčiau ir nusprendžiau palydėti šias ant nervinio išsekimo esančias iškilias moteris iki Lvovo ir įsodinti į autobusą, vežantį Lietuvon. Nusprendžiau, kad mano žurnalistinė veikla yra mažiau verta, nei pagalba joms.
Parašius užklausimą pabėgėliams padedančiai organizacijai „Stiprūs kartu“, jau po keletos minučių atrašė Brigita. Ši skubiai užregistravo mano globotines į autobusą Lietuvon ir tai jas nepaprastai pradžiugino.
Netrukus charkivietės ėmė dar labiau aikčioti iš nustebimo, mat atėjo dar džiugesnė žinutė. Joje kaunietė vardu Rima pasiūlė charkivietes apgyvendinti viename savo buto kambarių ir net atsiuntė jo nuotraukas.
Tai ne šiaip sau paprastas kambarys, o su fortepijonu ir pilnomis lentynomis knygų, didelė dalis iš kurių filosofinės. Žinia, kad charkivietės atvyktų su kate ir šuniuku, Rimą ne išgąsdino, o pradžiugino, moteris pareiškė, jog tokiu būdu jos naminiai gyvūnėliai įgis naujų bičiulių.
Nemokami karo pabėgėliams skirti traukiniai iš Charkivo į Lvivą pastaruoju metu vyko tik kas antrą dieną, nes dauguma norinčių jau buvo išvykę, o likę gyventojai prie bombardavimų priprato. Pabėgėliams skirti nemokami traukiniai turi tokią blogybę, jog niekas nežino, kokiu laiku traukinys atvyks, todėl jo stotyje laukti tenka net keliolika valandų.
Norėdamas apsaugoti moteris nuo papildomo streso, iš anksto nupirkau bilietus į po trijų dienų vyksiantį greitąjį „Intersiti“ traukinį. Tai pasirodo buvo labai teisingas sprendimas, mat nuo antradienio Charkive vėl užvirė siaubingi mūšiai, ir persigandusių žmonių masė užtvindė geležinkelio stotį.
Visi bilietai, ir mokami ir dalinami veltui į pabėgėliams skirtą traukinį akimirksniu išnyko, ir geležinkelio stotis tapo panašia į „Studentų“ metro stotį, kur visuose praėjimuose guli pervargę žmonės.
Paklausiau apsaugos darbuotojo, kodėl stotis per vieną dieną tapo sausakimša. Šis pareiškė, jog gyventojai turbūt išsigando pranešimų, kad Maskva atitraukė karius iš Kyjivo ir dar kelių vietovių, ir galimai pradės lemtingą Charkivo šturmą.
Per stoties garsiakalbius ėmė kas pusvalandį skambėti raminantis pranešimas, jog į Charkivą vyksta papildomi traukiniai, kuriais pabėgėliai bus išgabenami nemokamai. Šie pranešimi žmones, negavusių bilietų į mūsų traukinį džiugino, tačiau jie išvykstančius stebėjo liūdnais ir šiek tiek piktais veidais.
Į traukinį susėdusių žmonių nuotaika buvo visai kitokia, veiduose sumažėjo įtampa, pasimatė šypsenos. Traukiniui pajudėjus dauguma skubiai traukė telefonus, ir artimiesiems skelbė džiugią žinią, kad pavyko išvykti.
Pagal grafiką Lvive, esančiame apie tūkstantį kilometrų nuo Charkivo, turėtume būti po penkiolikos valandų, tačiau traukinio palydovas perspėjo, kad greičiausiai vėluosim 3–5 valandas. Reiškia nusigausim vidurnaktį, ir visą naktį dėl galiojančios komendanto valandos prasėdėsime ant stoties grindų, kaip ir daugybė kitų pabėgėlių.
Mano globotinės sako, kad tai niekis, joms miegojimas ant cementinių grindų jau įprastas, o lovos minkštumą jos kol kas išgyvena vien sapnuose.
