Karantino siaubas: moteris nežino, ar palaidojo savo motiną

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Dėl koronaviruso pacientų skaičiaus kitos gydymo paslaugos tapo sunkiai prieinamos pacientams, o patekusieji į ligoninę lieka atskirti nuo giminaičių, nes lankymas uždraustas. Pasitaiko, kad kai kurie taip ir miršta vieni ligoninių palatose, nespėję paskutinį kartą pamatyti brangių žmonių. O nepakviesti į kūno atpažinimą, artimieji nežino, ką iš tiesų palaidojo.

Kaunietė Jolanta Lipkevičienė sutiko papasakoti „Vakaro žinioms“ savo pažįstamos istoriją, kuri iliustruoja tai, kas šiuo metu vyksta kai kuriose Lietuvos gydymo įstaigose. „Negaliu tylėti matydama žmonių skausmą, bejėgiškumą. Gal psichologiškai kankinant siekiama visiškai palaužti žmones?“ – klausia J. Lipkevičienė.

Nuvežė dėl insulto, „pagavo“ koronavirusą

Istorija nutiko 2020 m. gruodžio mėnesį. Vieną vakarą moters pažįstama Veronika, užsukusi aplankyti mamos, pastebėjo, kad ši jaučiasi prastai: stringa kalba, keičiasi veido išraiška. Nieko nelaukusi, Veronika iškvietė greitąją pagalbą, kuri nuvežė mamą į vieną iš Kauno ligoninių.

„Už poros valandų Veronika sulaukė skambučio iš gydymo įstaigos ir sužinojo, kad mamai buvo atliktas šuntavimas, tačiau tai nepadėjo, todėl reikalinga operacija. O kitą dieną paskambinusi į ligoninę sužinojo, kad mamai nustačius insultą nepavyko ir operacija – mamą ištiko dalinė koma.

Veronika iš karto buvo įspėta, kad mamos lankyti negalima, nes jai dar nustatytas ir koronavirusas. Tai dukrą ypač nustebino, nes mama pastaruoju metu niekur nėjo ir svečių neturėjo. Pasiteiravus, ar mama koronavirusu susirgo ligoninėje, gydytojas negalėjo atsakyti.

Veronika labai sielojosi dėl to, kad negali aplankyti mamos po operacijos, negali pabūti šalia, jos slaugyti. Tokiu laikotarpiu artimųjų buvimas šalia ir pagalba suteikia ligoniams stiprybės. Bet labiausiai Veronika baiminosi, kad nenutiktų blogiausia – mama nepaliktų šio pasaulio neatsisveikinusi“, – pasakoja J. Lipkevičienė.

Niekas nieko nežino

Vienintelis Veronikos su mama ryšys buvo telefoniniai pokalbiai su ligoninės personalu. Vieno skambučio metu moteriai gydytoja pranešė, kad mama perkelta į kitą skyrių, tačiau į kokį, pavyko sužinoti tik paskambinus dar keliems adresatams. Kito skyriaus personalas telefonu pranešė, kad Veronikos mama mirė ir galima atvykti pasiimti jos daiktų. Patikslinus mamos pavardę, paaiškėjo, kad įvyko nesusipratimas – mirė kita moteris, panašia pavarde, o apie mamos būklę gydytojas, pasirodo, nieko nežino.

„Galima tik įsivaizduoti, kaip tai paveikė dukrą. Nežinomybė ir baimė, beviltiškumas. Tai yra tiesiog kančia. Ir tik po atkaklių skambinimų galiausiai ji sužinojo, kad mama išvežta į rajono ligoninę savo gyvenamajame mieste. Mama yra sunkios būklės, lankymas uždraustas“, – pasakoja J. Lipkevičienė.

Nuo tos dienos, kai Veronikos mamai prireikė medikų pagalbos, jau buvo praėję apie dvi savaites. Kai mama buvo perkelta į savo rajono ligoninę, Veronika ieškojo pažįstamų tarp ligoninės personalo, kad nors neoficialiai sužinotų, kaip jos mama laikosi. Galiausiai pavyko sužinoti, kad iš Kauno buvo atvežta sunkios būklės, ant jos kūno likusios žymės nuo įvestų zondų, koronaviruso ligos požymių lyg ir nėra. Kitą rytą Veronikai paskambinus į rajono ligoninę, jai buvo pranešta, kad jos mama mirė, o kūnas jau išvežtas į laidojimo namus. „Praėjo dvi savaitės nežinomybės ir galiausiai štai tokia žinia – mama mirė viena, dukra negalėjo nei atsisveikinti, nei pabūti šalia, nei lūpų suvilgyti, paglostyti ir padėkoti už jai suteiktą gyvybę“, – apgailestauja J. Lipkevičienė.

Nežino, ką palaidojo

Tada paaiškėjo, kad gydymo įstaigoje nėra mamos asmens dokumentų. Dvi dienas Veronikai teko skambinėti tai į vieną, tai į kitą gydymo įstaigą, į skirtingus skyrius, kol dokumentai ir mamos daiktai galiausiai atsirado. Visą šį laiką kankino abejonės, kad gal žinia apie mamos mirtį neteisinga, gal medikai supainiojo pacientus. Tokias baimes dar labiau paskatino faktas, kad Veronika taip ir nebuvo pakviesta atpažinti mamos kūno. Jai buvo atiduota urna su mamos pelenais.

„Tai košmaras, kurį karantino metu teko išgyventi, ko gero, ne vienam. Niekam nerūpi, ką patiria žmonės, kaip jiems atlaikyti tokius smūgius. Ką Veronikos mamai reiškė tas dvi savaites būti atskirtai nuo savo artimųjų ir galiausiai mirti visiškai vienai?

Pandemija yra niekis, palyginus su tuo, ką dėl jos žmonėms tenka išgyventi. Jie patenka į nežmoniškas aplinkybes, kurios palaužia. Manau, verta susimąstyti apie tai, kad, jei sunkūs ligoniai, negalintys pasakyti savo vardo, pavardės, vežiojami iš palatos į palatą ar net su greitąja be jokių dokumentų, taip jie gali būti supainiojami. Tuomet artimieji nėra tikri, ar laidoja savo giminaičių palaikus.

Ar Lietuvoje dar gyvas žmogiškumas? Gal ligoninėse vaikščioja tik gražūs rūbai, kombinezonai, kuriuose jau nėra žmogaus?“ – svarsto J. Lipkevičienė.

„Vakaro žinios“ primena, kad SAM patvirtintose rekomendacijose „Dėl mirusiųjų nuo koronaviruso infekcijos palaikų tvarkymo ir šarvojimo“ nurodoma, kad ligoninėje mirusiojo kūnas turėtų būti talpinamas į nepralaidų skysčiams polietileninį, nepermatomą maišą ir pervežamas į lavoninę arba perduodamas laidojimo paslaugas teikiančiai įmonei. Tačiau ligoninės lavoninėje maišą leidžiama atidaryti ir parodyti giminėms. Tuo metu lavoninės darbuotojas turi dėvėti visas asmens apsaugos priemones.

Dėl tokių atvejų, kai gyventojai ar jų artimieji gydymo įstaigose užsikrėtė koronavirusu, galima kreiptis dėl žalos atlyginimo į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie SAM. Kreiptis reikia ne vėliau kaip per 3 metus nuo sužinojimo apie žalą su rašytiniu prašymu dėl žalos atlyginimo. Įstatyme numatyta, kad žala atlyginama, jeigu nustatoma, kad ji kilo teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir kad tai nėra neišvengiama žala. Iki šiol komisija yra sulaukusi 16 tokių skundų.