Naujausios
Laužas iš gerumo pagaliukų
Į „Alkos namus“ atvedė skelbimas feisbuke, kuriuo buvo prašoma paramos čia gyvenantiems vaikams.
Paskambinus atsiliepia pats „Alkos namų“ šeimininkas Kęstutis Ališauskas ir pakviečia atvykti bei pasikalbėti su ukrainiečiais. Jų skaičius, paaiškina, nuolat kinta, kažkam pavyksta rasti būstą, kažkas atvyksta naujai.
Po kiek laiko K. Ališauskas perskambina su džiugia žinia: nepažįstama radviliškietė pasisiūlė iškepti ir atvežti sausainių. Oras geras, tad lauke padengs stalus ir surengs nedidukę šventę.
Vakarop stalai jau apkloti staltiesėmis. Ant durų pakabintas skelbimas, kviečiantis visiems sueiti draugėn.
Apie karą Ukrainoje K. Ališauskui sunku kalbėti be ašarų. Svetimą skausmą vyras išgyvena kaip savo – prisimindamas skaudžias šeimos patirtis. Tėvams teko pereiti Sibiro lagerių pragaro ratus, Kęstutis gimė tremtyje. Grįžusi namo šeima turėjo pradėti kurti gyvenimą iš naujo – namai buvo atimti.
K. Ališauskas pažįsta daug ukrainiečių – ne vienerius metus „Alkos namuose“ gyvena tolimųjų reisų vairuotojai. Vairuotojai, kaip ir iki šiol, už būstą moka nuomą, o moterys, vaikai ir katinai priimami nemokamai.
Šiuo metu „Alkos namuose“ gyvena 40–50 žmonių, daugiau nei pusė iš jų – vaikai. Prieglobstį rado ir du katinai. Atvykusieji – ir iš okupuotų, ir neokupuotų teritorijų. Kijevo, Černihivo, Poltavos, Kremenčuko, Kremino ir kitų miestų bei kaimų.
„Kiek man pasakoja istorijų... Neįtikėtinos istorijos... Kad žmonės gali taip elgtis.... Moterys čia labai tvirtos, jos tokius dalykus praėjo“, – sako K. Ališauskas. Viena iš širdin įkritusių istorijų – apie sušaudytą automobilį, kuriuo važiavo pagyvenusi pora. Jie taip ir liko mašinoje – namiškiams neleista laidoti.
K. Ališauskas tikisi, kad jo namai ukrainiečiams bus atspirties taškas – ras savo būstą ir darbą. Išsinuomoti butą dabar nėra paprasta: nuomotojai nori nuomoti visiems metams, nori išankstinių pinigų. O ukrainiečiai negali pasakyti, kad gyvens visus metus, tikisi kuo greičiau grįžti namo.
„Kartu jie supranta, kad reikia tvirtintis, įsidarbinti, rasti mokyklą. Kiek galime, padedame, turiu draugų, aplinka teigiama. Apsilankęs seniūnas pasakė, kokius žingsnius reikia daryti. Brolio kaimas sunešė drabužių, kompotų, agurkų. Kai naujas žmogus pas mus ateina, mato, kad jau kažkas rūpinasi, tai yra svarbiausia“, – sako K. Ališauskas.
Vyras pasakoja trumpas savo namų gyventojų istorijas – dėliojasi karo paveikslas. Žuvo vieno iš vyrų anūkas. Kitas viską metė ir išvažiavo į frontą, pagyvenęs vyras, ne jauniklis – moteris ašarodama išlydėjo. Kelių moterų vyrai kariauja.
Kiti liko vairuoti. „Ne visi karo vyrai, ne visi apsimokę, tam reikia patirties. Tik rusams žmonių negaila – jie į karą siunčia bet kokius“, – sako K. Ališauskas.
„Atvažiuoja moteris – du vaikai, dvi tašės, – po pauzės tęsia. – Per 10 minučių susikrovė ir išlėkė. Pamiršta daugelį dalykų – korteles banko pamiršta. Apie vaiko žaislus nė nekalbu. Bet nepasiduoda ir moterys nebeverkia.“
Ne viskas liūdna – yra ir keletas, K. Ališausko žodžiais, sėkmės istorijų. Dvi šeimos susidėjo santaupas kartu ir išsinuomojo namą. Pirmajai šeimai, kurią jau įkurdino bute, K. Ališauskas su draugu parūpino baldų, čiužinių, kad būtų patalynė, skalbimo mašina. Džiaugiasi, kad yra daug geros širdies, neabejingų žmonių.
„Pirmomis dienomis visokios emocijos pagauna. Vaikai pasiima pagalį ir vienas kitą gainioja – žaislų neturi. Man atrodė kraupiai. Daug skambinau, klausinėjau, ieškojau. Pažįstama moteris, mielaširdinga, draugiška, vaikus mylinti, įdėjo skelbimą į feisbuką ir nurodė mano telefono numerį. Ir pradėjo žmonės man skambinti! Reikės draugei gėlių nupirkti“, – nusišypso vyras.
Sulaukė skambučių ne tik iš Šiaulių, bet ir Vilniaus: skambinusioji išklausinėjo, ko trūksta, ir atsiuntė siuntinį.
K. Ališauskas pabrėžia: geradariams nereikia eiti į parduotuvę ir pirkti, nes neaišku, ar tie daiktai pasiteisins. Bet galbūt namie yra daiktų, kuriais galima pasidalyti. Paklausūs virtuvės įrankiai, jų jau nemažai išdalijo. Ypač trūksta puodukų, puodų, peilių, šakučių, šaukštų. K. Ališauskas ukrainietei atidavė ir paskutinę savo tarką. Nusišypso: niekis, įsigis kitą.
Arba – atvažiavo žmogus, sako neturįs atliekamų daiktų, bet gali duoti pinigų. K. Ališauskas parodė moterį, kurios vyras kariauja. Geradaris padavė 50 eurų. Abu apsiverkė.
K. Ališausko nuomone, būtų geriausia, kad mokykliniais reikmenimis padėtų aprūpinti mokyklų bendruomenės, nes geriausiai žino, ko reikia. „Svarbiausia, kad kuo mažiau vaikams skaudėtų“, – toks tikslas. Mažiukai greičiau adaptuojasi, sunkiau vyresniems, netikėtai išrautiems iš namų.
„Yra gerų žmonių, tik reikia pasisakyti, pasiprašyti ir viskas išauga. Kaip laužas – vienas pagaliukas užges, o jei krūva – degs. Dabar tie pagaliukai labai jaučiasi“, – sako K. Ališauskas, primindamas ir pasaką apie iš kirvio išvirtą sriubą.
Skiria laiko ir pagalbos
Kieme sutinkame Igną Radžvilą, K. Ališausko bičiulį, negailintį savo transporto ir laiko. Ukrainiečiams padeda ieškoti butų, persikraustyti. Pasakoja tik ką nesmagiai pasibaigusią istoriją: jau atrodė, kad sutarta dėl nuomos, bet po 15 minučių sulaukė skambučio, kad būstas išnuomotas kitiems. Kitur išgirdo: daug skambučių, dar turi pagalvoti, perskambins, bet skambučio taip ir nesulaukė.
„Svarbiausia, žmonės darbštūs, nori dirbti. Turiu galimybę padėti, padedu, nuperku kokią smulkmenėlę – išgirstu prašymų“, – sako I. Radžvilas. Pamatęs, kaip moteris nusiminė sužinojusi, kad butas išnuomotas, pakeliui nupirko vakarienę išsinešti – bent taip norėjo pakelti nuotaiką.
Dabar ruošia dvi siuvimo mašinas: viena moteris planuoja siūti tautiškus ukrainiečių rūbus. I. Radžvilas vieną siuvimo mašiną jau turi, bus ir antra. Padovanos, kad mokančios siūti galėtų darbuotis. Ir pats žada būti klientu. Šypsosi – gal vėliau ir visus Šiaulius ukrainietės papuoš!
Pabėgę nuo mirties
Janai – trisdešimt, jos sūnui – ketveri. Lietuvą pasiekė beveik kaip stovi – su žieminiais rūbais. „Svarbiausia, esame gyvi“, – sako Jana.
Jana – iš Sumų srities, pasienio su Rusija kaimo Grabovskoje. Iki karo visi gyveno draugiškai, važinėjo vieni pas kitus. Ukrainietė penkerius metus dirbo Rusijoje fabrike.
Janos kaimą pradėjo bombarduoti nuo pirmų karo minučių.
„Niekas negalėjo pagalvoti – netikėjome, kad karas bus. Iki vasario 24 dienos 4 valandos ryto įprastai gyvenome, miegojome. Ir staiga toks garsas! Mūsų namo sienos drebėjo, kaip per žemės drebėjimą, neįmanoma perpasakoti to siaubo. Susupau vaiką į antklodę ir – į rūsį.“
Karinė technika per kaimą judėjo toliau – Sumų miesto link. Jana irgi atsidūrė Sumuose, dvi dienas glaudėsi slėptuvėje kultūros namuose. Ištaikiusi momentą, grįžo namo, per kelias valandas susidėjo daiktus, su vaiku sėdo į mašiną ir išvažiavo į kitą vietovę, pas vyro tėvus. Po kelių dienų ir čia pradėjo bombarduoti: stadioną, kiaulių fermas. Neliko ryšio, elektros, vandens.
„Gyvenome dvi savaites be nieko. Gatvėje buvo sniego, tirpdėme ir taip turėjome vandens, taip išgyvenome. Paskui jie pradėjo atvažinėti į kaimą, jų buvo daugiau nei 500 – vietiniai skaičiavo ir perdavinėjo informaciją mūsiškiams. Jie įsikūrė mokykloje, kultūros namuose, tuščiuose namuose, reikalavo ginklų iš medžiotojų, ėjo pas žmones maisto. Iš pradžių prašė valgyti, antklodžių, paskui tiesiog įsiverždavo į namus, ką matė, tą atėmė.“
Jana pasiryžo ištrūkti: nusisamdė vyrą, kad kartu su vaiku išvežtų iš kaimo. Išvyko, bet tik iki pirmo posto, toliau važiuoti neleido. Moteris pati nuėjo pas rusų karius, verkdama prašė leisti išvykti. Iš vieno išgirdo: gali važiuoti, jis nelies, bet nežinia, kas lauks kituose postuose. Kitas, pasakęs, jog 8 metus kariauja Donecke, kad yra užmušta jo žmona ir sūnus, pagrasino čia pat sušaudyti. Jana svarsto, kad visgi pasigailėjo vaiko – nesušaudė, leido vykti.
Tolimesniuose postuose pasitaikė jauni kariai, prašė Janos paskolinti telefoną. Jana girdėjo, kaip jaunuolis verkdamas sakė: „Mama, mes kare Ukrainoje, pasakyk visiems, kad čia mus verčia žudyti.“ Mama juo nepatikėjo. „Girdėjau, kaip sakė, meluoji, mes viską žinome. Rusijoje jiems nerodo, kas vyksta Ukrainoje“, – sako ukrainietė.
Kelionė tęsėsi. Penkias dienas gyveno pas svetimus, kol buvo atidarytas „žaliasis koridorius“. Surinko žmones – iš Sumų pajudėjo 49 autobusai.
„Iš paskos šaudė, bombardavo, skrido lėktuvai, vos ištrūkome...“
Pasiekė Poltavos sritį, Lubnus. Persėdo į elektrinį traukinį. Iš Lvivo autobusu atvyko į Varšuvą, čia pasitiko savanoriai, pavalgydino, suteikė sąlygas pailsėti. Galiausiai per Vilnių atvyko į Šiaulius.
„Kelionė su vaiku buvo labai sunki. Daug verkė, visą laiką sakė, kad nori namo, kad liko žaisliukai...“
Su mama Jana susisiekti negali, nėra ryšio. Sesuo irgi pabėgo su mažu vaiku – tik į Vokietiją. Jana graudinasi – kažin ar dar kada susitiks, visi taip išdraskyti.
Iš savo krašto gauna neramių žinių. Girti kareiviai šaudo, atiminėja maistą. O maisto trūksta. Jana girdėjo, neva jauni rusų kariai, šauktiniai, atsisako kariauti. Bet liko tie, kurie kariavo Donecke, labai žiaurūs. Tyčiojasi iš vietinių, uždarę rūsiuose, šaudė virš galvų. Neleidžia įvažiuoti ir išvažiuoti, net duonos įvežti. Skaudu Janai ir dėl pamatytų Mariupolio vaizdų.
„Čia tylu, ramu, bet kai išgirdome lėktuvus, vaikas iškart išsigando, mama, lėktuvai, šaudys! Jei sąžiningai, dar negaliu sakyti, kad sieloje ramu, bet bent tylu – nebombarduoja“, – sako Jana. Vakare mažylis mamą ir dabar paragina eiti anksti miegoti – nebus šviesos. Vaikui įsirėžė gyvenimas rūsyje prie žvakių.
„Ten jau nebebus gyvenimo, viskas subombarduota, gamyklos, daugybė namų. Itin sugriautas Charkivas, Sumai irgi – bet dar ne taip, kaip Charkivas... Sumų srityje Trostyanece ir Ochtyrkoje viską nuo žemės šluoja, nieko nežiūrėdami ir negailėdami. Žuvo daug mūsų žmonių. Iš mano gimtojo kaimo trečią karo dieną Chersone žuvo 21 metų vaikinas. Kadangi su artimaisiais ryšio nėra, parvežti neįmanoma, palaidojo jį Lvive...“
Jana sako, jog iki karo stengdavosi padėti kitiems, dabar labai sunku atsidurti prašančiojo vietoje. Ir sunku be darbo. Nors yra baigusi Poltavos ekonomikos ir prekybos universitetą, turi aukštojo mokslo diplomą, dirbs bet ką. Tikisi, kad pavyks gyventi – vaikui rasti darželį, o pačiai dirbti, mokytis lietuvių kalbos.
Svajonė – mokytis dailės
Šešiolikmetė Viktorija – iš Luhansko srities, Kreminos miesto. Iki karo mokėsi antrame dizaino koledžo kurse – tai atitinka vienuoliktą klasę. Iki egzaminų bebuvo likę du mėnesiai.
Viktorija nori tapti dizainere, savo piešinius talpina instagrame. Pasidalija gera žinia – planuoja mokytis pas šiaulietį dailininką Vidmantą Zarėką. Ši galimybė merginą labai džiugina.
Viktorijos tėvas 6 metus dirba tolimųjų reisų vairuotoju, jis ir atvežė šeimą į saugią vietą.
„Kol kas čia slepiamės nuo karo, o gal ir liksime gyventi. Mūsų miestas apsuptas, išvykti galima tik viena kryptimi, visa kita okupuota rusų. Mums pasisekė, išvykome. Girdėjome sprogimus, bet dar tik aplinkiniuose miestuose. Palaikau ryšį su draugais, jie matė „gradus“ danguje, sprogimus, slepiasi rūsiuose. Man pasisekė, aš to neišgyvenau, bet viską išgyvenu kartu su savo draugais. Iki šios dienos mūsų miestą stengiasi užgrobti, bet kol kas, ačiū Dievui, gauna atkirtį“, – sako Viktorija.
Vyresnioji ukrainietės sesuo gyvena Rusijoje. Šeima tikisi, kad vieną dieną ji irgi prisijungs.
Meduolių siurprizas
Kieme – šurmulys, atvyko geradarė iš Radviliškio, žadėjusi iškepti sausainių. Marina Žmėjauskienė, vedanti kulinarines edukacijas, stalą nukrauna grybukais, meduoliais. Ne tik vaišina – pasiūlo vaikams patiems meduolius puošti spalvingais glajais. Meduolius margina ir berniukai, ir mergaitės.
„Pamačiau feisbuke skelbimą. Pasakiau, kad pirkti knygučių neturiu iš ko, bet galiu padaryti mini pamokėles, pradžiuginti, pavaišinti – kad nors pusvalandį užsimirštų. Pati esu pusiau ukrainietė, tėvas tarnavo Zokniuose, aš gimiau ir užaugau Radviliškyje. Mano giminės, pusseserės dukra su vaikais iš Nikolajevo, irgi atvyko, tik į Kauną“, – sako Marina. Didelis, beveik pusę milijono gyventojų turintis Mykolajivas bombarduojamas nuo pirmos karo dienos. Jame gyvena ir daugiau radviliškietės giminaičių.
Gardžių kepinių kepėja ir edukatorė planuoja sugrįžti į „Alkos namus“ – galbūt iškeps gimtadienio tortą ar išpildys kokį kitą vaikų norą.
– – –
Nurimus šurmuliui, pavasario vakarą praskrodžia NATO oro policijos misijos naikintuvai. Janos berniukas staiga užsidengia ausis ir pasileidžia bėgti pas mamą, puola į glėbį. Jana ramina – čia geras lėktuvas, nešaudys.
