Naujausios
Tankai, šarvuočiai, minosvaidžiai krovininėmis mašinomis ištisomis vilkstinėmis gabenami į frontą greitkeliu, kuris sovietmečiu jungė Charkivą su Rostovu Rusijoje. Greitkelis eina pro Slovjanską, Bachmutą ir kitas vietoves, kuriose aštuntą mėnesį vyksta įnirtingos kovos.
Nuo šio greitkelio eina atšakos į Luhansko ir Donecko pseudorespublikų sostines, tad kelyje yra daugybė patikros punktų, kuriuose labai nuodugniai tikrinami vykstančių civilių dokumentai. Važiuojant nustebino ir tai, kad iš sustojusių mašinų išlipę kariškiai neina sisioti į krūmus, o tai daro kelio šone.
„Nesistebėk: į pakelės krūmus eiti pavojinga, nes teritorija nėra išminuota, ir galima beprasmiškai žūti“, – paaiškino pakeleivingos mašinos vairuotojas. Jis rytą nugabeno humanitarinį maisto krovinį Iziumo gyventojams, o pavakare vyko atgal.
Mane pavėžėti jo paprašė patikros punkte budėję kariškiai, į kuriuos pats ir kreipiausi pagalbos. Į neseniai išlaisvintą Iziumą kol kas nevyksta joks visuomeninis transportas, o pakeleivingos mašinos labai nenoriai stoja.
Kariškiams įsakyta pakeleivingų civilių nevežti, o kiti vairuotojai greičiausiai baiminasi stoti nepažįstamiems. Kad šiose vietovėse gali būti nesaugu keliauti mane rytą įspėjo karys, budėjęs sankryžoje, kurioje susieina keliai iš Charkivo, Iziumo ir Balaklijos.
„Tu autostopu vienas geriau nekeliauk, nežinai, nei kas vairuotojas, nei ką sutiksi kelyje; ir įsigyk neperšaunamą liemenę“, – perspėjo teritorinės apsaugos būrio karys Andrijus.
Karys papasakojo, jog toje sankryžoje savo patikros punktą buvo įrengę priešai, jie čia išsikasė apkasus, atsivežė šarvuotas mašinas, ant kelio ženklų užpaišė „Z“ raides, o miegojo užgrobtoje pakelės kavinėje. „Mūšiai čia buvo rimti: supleškinom jų buveinę ir mašinas, gyvi niekas nepaspruko, kelias buvo tiesiog nuklotas lavonų“, – pasakojo Andrijus.
Iziume – sukrečiantis vaizdas. Mieste, kuriame iki karo gyveno 46 tūkstančiai gyventojų, nebeliko nė vieno sveiko daugiabučio. Iziume nuo bombardavimų nukentėjo keturi penktadaliai namų, o sveiki liko tik dalis privačių namų miesto pakraštyje.
Tai, kad pusę metų priešo okupuotame Iziume dėjosi pragariški dalykai, įsitikinau vos patekęs į miesto centrą. Čia pamatytas vaizdas priminė apokaliptinį filmą: žmonių mažiau nei benamių šunų ir kačių, o ore tebesklandantis degėsių kvapas nuolat dirgino gerklę.
Labiausiai pritrenkė pašnekesys su namo, po kurio griuvėsiais buvo palaidota pusšimtis žmonių, gyventojais – sutuoktiniais Genadijumi ir Tatjana Čvalunais.
„Sugriuvo ne visas penkiaaukštis namas, o vien vidurinė jo dalis, trečia laiptinė, ir žuvo kaimynai, kurie nuo bombų tris dienas slėpėsi rūsyje“, – pasakojo 63 metų G. Čvalunas.
Vyriškis su žmona butą turėjo irgi trečioje laiptinėje, o gyvi išliko todėl, kad slėpėsi kitoje vietoje.
„Dėkinga vyrui, kuris per bombardavimus pareiškė, jog mūsų namo rūsyje slėptis negalima, nes griūnant namui sugrius ir rūsiai, kurie nėra pritaikyti atlaikyti tokį svorį“, – sakė žmona. Moteris nusprendė slėptis prieškarinio namo rūsyje, kuris buvo statytas kaip slėptuvė.
Tas rūsys buvo vos keturi šimtai metrų nuo šeimos buto, tačiau vyras atsisakė jame būti, pareiškęs, jog ten per didelė žmonių grūstis ir jis dūsta nuo deguonies trūkumo. Genadijus nusprendė likti sodo namelyje, kuris yra vos už šimto metrų.
„Aš bijojau, kad vagys neapšvarintų namelio ar nepavogtų mašinos, todėl pasakiau žmonai – liksiu jame ir bus, kas bus“, – prisiminė vyras.
Kovo šeštą dieną prasidėjęs ir tris dienas užsitęsęs mūšis buvo pats didžiausias sukrėtimas Genadijaus gyvenime.
Rusijos reaktyviniai lėktuvai skraidė taip arti žemės, kad vien nuo jų garso dužo langai ir biro tinkas nuo lubų. Sprogmenys į miestą krito iš lėktuvų, tankų, minosvaidžių, patrankų, ir tris paras žmonės nedrįso išeiti iš slėptuvių.
„Kodėl būtent į mūsų namą daugiausiai atskrido bombų, man neįstengė atsakyti net Rusijos karininkas, kai per okupaciją su juo užmezgėm draugiškus pašnekesius“, – sakė G. Čvalun.
Karininkas buvo sumišęs, nes jam buvo pasakyta, kad vaduos Ukrainą nuo fašistų, o Iziumą užėmus pamatė, kad čia gyvena vien rusakalbiai, kurie fašistų nėra regėję.
„Trečia laiptinė nugarmėjo žemėn kovo devintąją, devintą valandą ryte, ir po didžiulio trenksmo išgirdau pagalbos šauksmus“, – prisiminė G. Čvalunas.
Vyriškis išbėgo iš sodo namelio ir pamatė, jog dalis trečios laiptinės yra nugriuvusi, o prilėkęs arčiau išgirdo laiptinės kaimyno Mišos balsą ir pamatė iš po griuvėsių iškeltą jo ranką.
„Vos tik Mišą su dar vienu kaimynu nunešiau tolėliau į pievelę, pasigirdo keisti traškesiai ir žemyn nugarmėjo visa trečia laiptinė, nedaug trūko, kad būčiau žuvęs, gelbėdamas kaimyną“, – apibendrino žmogus. Jis padėjo iš po griuvėsių ištraukti dar tris moteris, kurios tragedijos metu buvo iš rūsio trumpam pakilusios į savo butus.
„Miša gyvas irgi išliko vien todėl, jog tuo momentu kaitė arbatą, kurią norėjo nešti savo šeimai į rūsį; aš neįsivaizduoju, kaip jis turės gyventi toliau, nes prarado aštuonis savo šeimos narius, kuriuos prieš kelias dienas pats atgabeno į rūsį iš tetos namo, manydamas, kad pas tetą yra nesaugu“, – Tatjana rankomis užsidengė ašarojančias akis.
Po griuvėsiais žuvo Mišos žmona, dukra su trimis vaikais, žentas ir jo tėvas bei teta.
Iškart po tragedijos buvo paskelbta, kad žuvo 44 žmonės, bet gelbėtojai man sakė, kad rado 42 lavonus su dokumentais rūbuose, septynis neatpažintus be dokumentų, dar rado trijų asmenų kūnų dalis bei nežinia, kur pradingo dar septyni žmonės.
