Naujausios
Oficialiai skelbiama, kad nuo Kyjivo iki Bučos yra 24 kilometrai, tačiau realiai nuo kraštinių Kijevo daugiaaukščių iki Bučos pradžios atstumas yra beveik per pusę trumpesnis. Kad priešas buvo priartėjęs nepaprastai arti prie Kyjivo tampa akivaizdu įsėdus į maršrutinį mikroautobusą, vykstantį į Bučą.
Mikroautobusas numeriu 406 vyksta nuo metro sustojimo pavadinimu „Akademinis miestelis“. Nuvažiavimas iki Bučos kainuoja 50 grivinų arba 1,3 euro, tačiau vairuotojas bilietukų niekam neduoda.
Pravažiavus vos keletą kilometrų pasimato į pakeles nustumtos barikados, o pušynuose daugybė iškastų apkasų ir specialių įtvirtinimų, kurių pagalba buvo ruošiamasi ginti sostinę. Dar už keletos kilometrų mikroautobusas iš greitkelio pasuka kairėn, į kelią einantį į Bučą.
Vos pravažiavus sankryžą kelio pakraštyje pasimato didžiulis sudegęs sunkvežimis, o už jo sudegusi degalinė su kavine. Karo pradžioje šis sunkvežimis buvo pastatytas kelio viduryje, kad blokuotų pravažiavimą į Kyjivą, o bombai pataikius į degalinę buvo suniokotas ir sunkvežimis.
Pavažiavus penketą kilometrų tolėliau pasimato užrašas, kad čia baigiasi Kyjivas. Už jo stovi kita lentelė, skelbianti, kad prasideda Hostomelio gyvenvietė.
Netrukus pasimato ir palei pakelę suręsti privatūs namai. Pavažiavus dar kelis šimtus metrų ima daugėti griuvėsių, į kuriuos pavirto sodybų pastatai.
Kai aplink ima matytis vien griuvėsiai nusprendžiu išlipti iš mikroautobuso, kelionę į Bučą atidėdamas vėlesniam laikui. Už pasiaukojimą nepraleidžiant priešo į Kyjivą Hostomeliui taip, kaip ir Bučai bei Irpiniui, prezidento sprendimu buvo suteiktas miesto didvyrio vardas.
Šios trys gyvenvietės yra neperskiriamai susijusios, nes pasibaigus vienai, prasideda kita. Kažkada tai buvo nedideli kaimeliai, tačiau juose esantys pušynai, ežeriukai ir tekantis Irpinio upelis šias priemiesčio gyvenvietes išpopuliarino ir jos ėmė plėstis.
Tris kaimynines gyvenvietes suartino padidėjęs gyventojų kiekis bei naujai statomi namai, o dabar amžiams jas suvienijo ir vienu metu patirti žiaurūs išgyvenimai. Negalėdami įveikti Irpinio upelio, priešo tankai tada sustojo Bučoje, ir iš pykčio šaudė į gyvenamuosius namus Irpinėje bei Hostomelyje, o atsakomieji ukrainiečių šūviai skrido į priešo apkasus Bučoje.
Hostomelio viduryje stovi didelė sankryža, sujungianti tris gyvenvietes. Toliau tiesiai važiuojant pasitinka Buča, į kairę pasukus netrukus prasideda Irpinė, o pasukus į dešinę vėl prasitęsia Hostomelis.
Šiaip Hostomelis yra didelis pagal plotą, bet su 17 tūkstančių gyventojų jisai yra vadinamas miesto tipo kaimu, nors Lietuvoje tiek gyventojų turinčios vietovės, pavyzdžiui Kretinga ar Plungė, yra laikomos miestais. Buča ir Irpinis turi miestų statusą, juose iki karo buvo prisiregistravę atitinkamai 28 ir 60 tūkstančių žmonių.
Okupantai tikėjosi pro šias gyvenvietes pravažiuoti greitai ir pulti Kyjivas, tačiau visus jų planus sugriovė susprogdintas tiltas per Irpinės upelį. Tiltą susprogdinę ukrainiečiai paleido ir užtvankos vandenis, o tai keleriopai pagilino Irpinės upelį ir užblokavo rusų tankų persikėlimą.
Maskoliai kelis kartus statėsi pontoninius tiltus, tačiau ukrainiečių artilerija juos susprogdino. Priešai įstrigo Bučoje, nes miškai čia yra labai pelkėti, ir į Kyjivą tankai pravažiuoti gali tik plentu.
Negalėdami toliau prasibrauti maskoliai ėmė sprogdinti gyvenamuosius namus ir žudyti gatvėse sutiktus žmones, šių lavonus paslėpdami paskubomis iškastose duobėse.
Labiausiai nukentėjo tie Irpinės bei Hostomelio mikrorajonai, kurie stovi arčiau Bučos. Juose beveik visus namus kliudė bombos ir dabar čia viešpatauja griuvėsiai.
Arčiausiai Bučos stovintis Hostomelio mikrorajonas vadinasi Moščicė, ir pasivaikščiojimas po jį net dabar sukelia šiurpulį. Sugriautų namų kiemuose tebesklando svilėsių smarvė ir ausį rėžia tyla, kurią pertraukia vien vėjo judinamo lango rėmo ar durų liekanos girgždesys.
Užlipus į sudegusio mūrinio trijų aukštų biurų nuomos pastato viršų pasimato, jog sveiki namai yra tik Mošcicės pakraščiuose, o centre – vien griuvėsiai. Prie šio pastato stovinčiame garaže sutinku čia įrengtų mašinų remonto dirbtuvių savininką Valerijų Leščenką.
„Iš biurų nuomos pastato nieko nebus, jo savininkas atsivežė ekspertus, o tie pareiškė, kad ugnis sugadino sienas, jos trupa ir namą reikės nugriauti; o mano išsinuomoti garažai nenukentėjo ir aš galėsiu pratęsti veiklą“, – tvirtino meistras.
34 metų V. Leščenka nebuvo apsisprendęs, ar verta pradėti remontą ir gaivinti įmonę, nes baiminosi, kad okupantai iš naujo nepultų Kijevo. Be to, komunalininkai kol kas Hostomelyje sugebėjo atstatyti tik geriamo vandens tiekimą, o elektrą pajungė ne visiems, jos dar nėra ir jo garaže.
Dingus elektrai neveikė signalizacija, tuo pasinaudojo vagys, pagrobę iš garažo brangius įrankius, videokameras.
„Karas prasidėjo ketvirtą valandą ryte, išgirdęs tokius pranešimus skubiai išgabenau žmoną su dviem dukromis į Vakarų Ukrainą, ir nuskubėjau į garažą“, – pasakojo vyras.
V. Leščenka neseniai buvo nusipirkęs išsvajoto modelio seną „Mercedes“ automobilį, kurį meistras karo išvakarėse išardė, tad dabar teko skubiai ją surinkinėti.
„Iki vakaro mašiną surinkom, susikroviau į ją brangiausius garažo reikmenis ir išvežiau, o kito meistro mašina, palikta prie garažo, sudegė“, – pasakojo.
Karas, V. Leščenkos teigimu, apnuogino tiek blogąsias, tiek gerąsias žmonių savybes. Jo brolis su šeima gyvena Bučoje, prasidėjus bombardavimams slėpėsi rūsyje, o kai buvo atidarytas „žaliasis koridorius“ pabėgėliams su mašina važiavo ir užgeso laukuose.
„Buvo žiema, žmona su dviejų metų sūneliu puolė į paniką, tačiau sustojęs vienas vyriškis pasisiūlė padėti, nuvažiavęs trisdešimt kilometrų, nupirko naują akumuliatorių ir atvežė“, – papasakojo meistras.
V. Leščenka su šeima gyvena Kijeve, o mašinų remonto dirbtuves Moščicėje įsteigė tik prieš ketveris metus.
Šeima planavo gerintis būstą, vykti atostogauti į užsienį, tačiau karas visus planus sugriovė.
„Dabartinė mūsų ekonominė situacija yra labai prasta, praradome pajamas, naujo gerai apmokamo darbo rasti nepavyko, tad teko parduoti auksinius žmonos papuošalus ir prašyti tėvų paramos“, – apmaudo neslepia V.Leščenka.
Valerijus sako, kad okupantų puolimas gali vėl atsinaujinti, todėl Moščicėje niekas neskuba gaivinti įmonių ar remontuoti sugriautų namų. Visi laukia pergalės, tačiau dalis žmonių čia gali nebegrįžti, nes per skaudu yra grįžti ten, kur žuvo artimieji ir griuvėsiais pavirto namai.
Užsiropštęs ant kito sugriauto namo stogo liekanos pamačiau paminklą. Priartėjęs prie pirmo supratau, kad tai paminklinis monumentas, skirtas pagerbti žuvusius sovietų karius „išvaduotojus“.
Monumentas nusėtas daugybe žymių, kurias paliko skeveldros bei kulkos. Kario figūroje kulkos paliko tris dideles skyles, perskrodė rankoje laikomą vėliavą.
Nesuniokotas liko ant vieno kelio padėtas šalmas su penkiakampe žvaigžde. Neabejoju, kad po karo ukrainiečiai vietoje šio monumento pastatys savo, o penkiakampės sovietinės žvaigždės simboliai išnyks tiek čia, tiek visoje šalyje.
Ant minėto monumento puikavosi užrašas: „Nieko nepamirštame“. Ukrainiečiai tikrai nepamirš dabartinių okupantų žiaurumų.
