Naujausios
Į Lvivą kol kas buvo paleistos tik kelios raketos, ir ne į centrą, o į miesto pakraštyje esančius pramoninius objektus.
Prie linksmai gyvenančio miesto, grįžus iš ištisą parą bombarduojamo Charkivo, priprasti nėra lengva, tad tebegyvenu karo įspūdžiais.
Juolab perskaičius pritrenkiančią informaciją. Tokią, jog ES nuo agresoriaus besiginančiai Ukrainai išskyrė 1 mlrd. eurų, tačiau tuo pačiu už perkamas iš Rusijos dujas ir naftos produktus bei anglį Maskvai pervedė keliasdešimt kartų daugiau.
Organizacija „Transport & Envirement“ suskaičiavo, jog ES šalys Rusijai vien už tiekiamus naftos produktus per dieną sumoka 285 mln. JAV dolerių. Išeina, kad ES šalys, kartu ir Lietuva, finansuoja Rusijos vykdomą karą prieš Ukrainą.
Pavyzdžiui, Lietuvos degalinėse yra prekiaujama „Orlen“ įmonės degalais, o ši tai juos perka iš Rusijos. Tas pats yra su dujomis, anglimi.
Tai, jog ES ir pasaulinių humanitarinių organizacijų tiekiama maisto pagalba Ukrainai nėra pakankama, galima nesunkiai įsitikinti Charkive.
Miesto valdžia kasdien keliasdešimtyje vietų nemokamai dalija maisto paketus, tačiau prie jų stovintys žmonės skundžiasi, kad laukti reikia daugybę valandų, o neretai gauna vien puskepalį duonos arba batoną.
Netoli mano viešbučio esančiame mikrorajone eilėje stovėję gyventojai neslėpė nepasitenkinimo. Žmonės skundėsi, jog dėl karo sustojo verslas, ir daugybė jų liko be darbo ir pajamų.
Tie, kas stovėjo eilėje pirmieji, teigė, jog vietą užsiėmė penktą ryte, nors ir žinojo, kad maistas bus dalijamas nuo dešimtos valandos. Vėliau atsistoję esą kai kurių produktų gali nebegauti.
Eilės gale stovėjusios pensininkės skundėsi, jog geresnius produktus išsikovoja jaunesni žmonės, sugebantys alkūnėmis prasiveržti be eilės. Tuo tarpu senesni ir ligoti, išstovėję pusę dienos dažnai turi tenkintis tik duona ar batonu, o mėsos gabaliuko ar kiaušinių, vaisių sulaukia nebent kartą savaitėje.
Neretai esą pasitaiko ir taip, jog visą dieną eilėje prastovėję turi namo kiūtinti be nieko, nes maisto pritrūko arba jo išvis neatvežė.
Buvo galima suprasti, jog dalis šių rusakalbių pensininkų tiki ir Maskvos skleidžiamomis melagienomis. Kelios moterys įnirtingai įtikinėjo, jog žiaurūs yra ne rusų, o ukrainiečių kariai, nes rusų belaisviams esą nukapoja galvas arba kala prie kryžiaus.
Be to, šios moterys skleidė gandus, jog humanitarinę pagalbą dalijantys asmenys dalį maisto pasisavina ir veža bičiuliams į parduotuves. Moterys nostalgiškai gyrė sovietmečio laikus jaunystėje, kai nemokamai buvo galima gauti butą, kelialapį į sanatoriją, o pas gydytojus patekti nebuvo eilių.
Paklausus, ar tokiai jų nuomonei pritaria sūnūs ir dukros, pensininkės pasakė, kad ne. Vaikai esą yra patenkinti, jog Ukrainoje algos didesnės nei Rusijoje, jog galima be baimės kritikuoti valdžią ir lengvai išvažiuoti į užsienį uždarbiauti.
Dailininkas Sergejus teigė, jog net aštuoniasdešimt procentų jo kaimynų prieš karą simpatizavo prorusiškoms partijoms, tačiau po miestą užgriuvusių žudikiškų bombų Putiną palaikančių liko vienetai. Dailininko manymu, ES ir kitos Vakarų šalys privalėtų Ukrainai ne tik tiekti daugiau ginklų, bet ir maisto produktų bei vaistų, kad vos už 30 kilometrų nuo Rusijos sienos gyvenantys ir Putinui simpatizavę žmonės galutinai nuo jo nusisuktų.
