APKLAUSA: Kaip švenčiate šv. Velykas?

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

Gin­tas GAS­CE­VI­ČIUS, mu­zi­kan­tas, kom­po­zi­to­rius:

– Ve­ly­kos man su­si­ję su kiau­ši­nių dau­žy­mu. Su "čem­pio­na­tu", kai Ve­ly­kų ry­tą su­sė­dę prie sta­lo vi­sa šei­ma ga­li­nė­ja­mės, ku­rio kiau­ši­nis stip­riau­sias. Daž­niau­siai stip­riau­sias mar­gu­tis bū­na duk­ros. Du vai­kus tu­ri­me, ji – jau­niau­sia, nu­ga­li jau ke­lin­tus me­tus iš ei­lės. Ir kaž­ko­dėl vi­sai ne­gai­la, kad jai taip se­ka­si, nors ir no­riu, kad ma­no kiau­ši­nis ne­su­duž­tų.

Mar­gi­nam kiau­ši­nius, nes tai ir tra­di­ci­ja, ir sma­gu. Jei­gu tra­di­ci­ja ke­lia ge­ras emo­ci­jas – ji tu­ri tęs­tis. Ir mes, ir vai­kai ži­no­me sim­bo­li­nę tų šven­čių reikš­mę, iš se­no­vės be­si­tę­sian­čią.

Vai­kams do­va­nos ruo­šia­mos, bet to­kio per­so­na­žo, kaip Ve­ly­kų bo­bu­tės, nė­ra. Ma­no gi­mi­nė­je bu­vo dau­gia­vai­kės šei­mos, bet Ve­ly­kų bo­bu­tė vai­kų ne­lan­kė, žmo­nos gi­mi­nė­je – taip pat. Bet gal Ve­ly­kų bo­bu­tė – sma­gi tra­di­ci­ja? Gal ją rei­kė­tų įdieg­ti?

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

Šiau­lie­tis ALIS:

– Šią Di­džią­ją sa­vai­tę su­krė­tė pir­ma­die­nį įvy­kęs Die­vo Mo­ti­nos ka­ted­ros gais­ras Pa­ry­žiu­je. Ke­lia daug min­čių. Pri­ver­čia su­si­mąs­ty­ti, jog esa­me pri­klau­so­mi ne tik nuo sa­vęs, bet ir nuo at­si­tik­ti­nu­mų ir da­ly­kų, ku­rie nuo mū­sų ne­prik­lau­so.

Šei­mo­je vi­sa­da šven­čia­me Ve­ly­kas, kiau­ši­nius da­žo­me, ri­de­na­me.

Šį sek­ma­die­nį švę­si­me tri­se – aš, žmo­na ir mo­čiu­tė. Tu­ri­me tris vai­kus, tik jie iš­si­laks­tę. Vie­nas – net ki­ta­me Že­mės pus­ru­tu­ly­je, du – Vil­niu­je. Pir­ma­die­nį, Ve­ly­kų ant­rą die­ną, va­žiuo­si­me pas juos į Vil­nių.

Sen­jo­rai KA­ZI­MIE­RA ir ALEK­SAND­RAS, "Šiau­lių kraš­to" pre­nu­me­ra­to­riai: 

– Mums Ve­ly­kos – tai ra­my­bė, at­gai­va, ši­lu­ma, ža­lu­ma, – sa­ko Ka­zi­mie­ra. – Kai ka­da ir į baž­ny­čią nuei­na­me. Per Ve­ly­kas bū­si­me tik mes abu – šei­my­na to­liau gy­ve­na. Pa­si­vaikš­čio­si­me, su kai­my­nais pa­si­šne­kė­si­me. Kiau­ši­nius da­žy­si­me, su­si­dau­ši­me iš­ban­dy­ti, ku­rio mar­gu­tis stip­res­nis. Gy­ve­na­me vie­nas ki­tą pri­lai­ky­da­mi.

– Kar­tu esa­me jau 61 me­tus, at­šven­tė­me ves­tu­vių 60-me­tį, – pa­brė­žia Alek­sand­ras ir šyp­so­si, kad "lau­kiam nau­jo 60-me­čio". – Esam šiau­lie­čiai nuo gi­mi­mo, ir mū­sų tė­vai bu­vo šiau­lie­čiai. "Šiau­lių kraš­tą" pre­nu­me­ruo­jam ir skai­tom. Vi­siems gra­žios šven­tės!

Bu­vę šiau­lie­čiai, da­bar Ang­li­jo­je gy­ve­nan­tys RE­NA­TA, IGO­RIS ir jų duk­ry­tė GO­DA:

– Į Šiau­lius par­va­žia­vom švęs­ti Ve­ly­kų – pas ma­no ma­mą, – pa­sa­ko­ja Re­na­ta. – Ma­ma la­bai sten­gia­si, vai­šėms jau ruo­šia­si, vie­nin­te­lei anū­kei no­ri pa­ro­dy­ti vi­sas mū­sų tra­di­ci­jas.

Kiau­ši­nius da­žo­me, mar­gu­čius ri­de­na­me. Ma­no bro­lis mar­gu­čiams ri­den­ti nu­pir­ko la­bai gra­žų ber­žo to­šies sto­ve­lį su zui­ku­čiais. Ve­ly­kų bo­bu­tė gal Go­dai at­neš ir do­va­nė­lių, jei­gu ge­ra bu­vo?

Ant ve­ly­ki­nio sta­lo vi­suo­met tu­ri bū­ti kiau­ši­niai, keps­nys, bal­ta miš­rai­nė, sil­ku­tė – ma­ma tuos pa­tie­ka­lus da­ro. O už py­ra­gus ir de­ser­tus aš at­sa­kin­ga. Šie­met kep­si­me tru­pi­ni­nį py­ra­gą su juo­dai­siais ser­ben­tais – jį mū­sų šei­ma la­bai mėgs­ta.

– De­vy­ni me­tai bus, kaip gy­ve­na­me An­gi­jo­je, dėl "Bre­xit'o" gal­vos ne­su­ka­me. Kas­met sten­gia­mės par­va­žiuo­ti per Ve­ly­kas ar Ka­lė­das, – pa­si­da­li­ja Igo­ris. – Šiau­liuo­se esa­me jau dau­giau kaip sa­vai­tė. Ge­ras oras, išė­jo­me pa­si­mė­gau­ti, po bul­va­rą pa­si­vaikš­čio­ti. O Šiau­liai kei­čia­si, gra­žė­ja, vis kaž­ko­kios sta­ty­bos vyks­ta.

Su­val­kie­tė LI­NA su sū­ne­liu JO­NU:

– La­bai lau­kia­me Ve­ly­kų šven­tės, nes Jo­nui – tai bus pir­mos Ve­ly­kos. Jam dar tik še­ši mė­ne­siai, dan­tų ieš­ko ir nie­kaip ne­ran­da. Bū­ti­nai do­va­nų įduo­siu me­di­nį kiau­ši­nį, kad tik­ro ne­su­dau­žy­tų. Kai tru­pu­tė­lį paaugs ir į baž­ny­čią ve­siu.

Vi­sa­da kiau­ši­nius mar­gi­na­me. Ban­do­me tra­di­ci­nė­mis prie­mo­nė­mis – vaš­ku, bet ne­la­bai se­ka­si. Tad da­žo­me spal­vo­mis. Per Ve­ly­kas va­žiuo­si­me ir pas vie­nus, ir pas ki­tus se­ne­lius.

Esu iš Su­val­ki­jos, o gy­ve­na­me Kau­ne. Vy­ras va­žia­vo į Šiau­lius klien­tų lan­ky­ti, o aš – pa­si­vaikš­čio­ti, nes čia ne­su bu­vu­si. Šiau­liai ge­rai at­ro­do. Gal tik ne taip su­tvar­ky­ti, kaip mū­sų Ma­ri­jam­po­lės cent­ras.

Ma­no tė­vai ne­la­bai bu­vo lin­kę į ka­ta­li­kiš­kas tra­di­ci­jas, nes ma­ma – iš vai­kų na­mų, tė­tis in­ter­ne­te au­go. Šei­mo­je Ve­ly­kų šven­ti­mo gi­lių tra­di­ci­jų ne­bu­vo. Bet sa­vo šei­mo­je no­riu tra­di­ci­jų lai­ky­tis, no­riu, kad ma­no vai­kas jas ži­no­tų.