Žinomo mediko anūkas lankėsi senelio ligoninėje

Zi­tos KAT­KIE­NĖS nuotr.
Res­pub­li­ki­nė­je Šiau­lių li­go­ni­nė­je lan­kė­si sve­čiai iš JAV: dr. Do­mo Ja­sai­čio, tu­ber­ku­lio­zės gy­dy­mo pra­di­nin­ko Šiau­liuo­se, anū­kas Do­mi­ny­kas Va­liū­nas drau­ge su jį ly­din­čia žmo­na, bei JAV Lie­tu­vių jau­ni­mo są­jun­gos pre­zi­den­tė Ri­ma Žiū­rai­tis su vy­ru.
Res­pub­li­ki­nė­je Šiau­lių li­go­ni­nė­je lan­kė­si Ame­ri­kos lie­tu­vis, dr. Do­mo Ja­sai­čio, tu­ber­ku­lio­zės gy­dy­mo pra­di­nin­ko Šiau­liuo­se, anū­kas Do­mi­ny­kas Va­liū­nas su žmo­na bei JAV Lie­tu­vių jau­ni­mo są­jun­gos pre­zi­den­te Ri­ma Žiū­rai­tis su vy­ru. Sve­čiai do­mė­jo­si veik­la, ku­rią vyk­dė li­go­ni­nės di­rek­to­rius bei tu­ber­ku­lio­zės gy­dy­to­jas dr. D. Ja­sai­tis.
Zi­tos KAT­KIE­NĖS nuotr.
Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės di­rek­to­rius Re­mi­gi­jus Ma­žei­ka (de­ši­nė­je) pa­do­va­no­jo sve­čiui D. Va­liū­nui kny­gą, ku­rio­je au­to­rius Ka­zi­mie­ras Kni­zi­ke­vi­čius su­kau­pė daug in­for­ma­ci­jos apie žy­mų­jį tu­ber­ku­lio­zės gy­dy­to­ją Do­mą Ja­sai­tį.

Ryš­kus pėd­sa­kas Šiau­lių me­di­ci­no­je

Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės di­rek­to­rius Re­mi­gi­jus Ma­žei­ka bei me­di­ci­nos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas chi­rur­gi­jai An­ta­nas Pau­liu­kas pa­si­ti­ko į li­go­ni­nę at­vy­ku­sius sve­čius. Net­ru­ko už­si­megz­ti po­kal­bis, ku­rio aši­mi ta­po dr. Do­mas Ja­sai­tis.

Su­si­ti­ki­mo pra­džio­je R. Ma­žei­ka nu­spren­dė pa­do­va­no­ti bu­vu­sio li­go­ni­nės di­rek­to­riaus, gy­dy­to­jo, švie­sios at­min­ties gy­dy­to­jo Ka­zi­mie­ro Kni­zi­ke­vi­čiaus kny­gą "Šiau­lių kraš­to me­di­ci­nos is­to­ri­ja", ku­rio­je daug kar­tų mi­ni­mas D. Ja­sai­čio var­das.

Do­mas Ja­sai­tis gi­mė 1898 me­tų rugp­jū­čio 18 die­ną Sta­nai­čiuo­se prie Gar­lia­vos. 1917 me­tais bai­gė Vo­ro­ne­žo Mar­ty­no Yčo gim­na­zi­ją, stu­di­ja­vo me­di­ci­ną Ki­je­vo ir Ber­ly­no uni­ver­si­te­tuo­se. 1923–1925 me­tais dir­bo Pa­ry­žiaus li­go­ni­nė­je ir Pas­te­ro ins­ti­tu­te, ap­gy­nė me­di­ci­nos dak­ta­ro laips­nį, me­tus bu­vo Lie­tu­vių stu­den­tų drau­gi­jos Pa­ry­žiu­je pir­mi­nin­kas.

Nuo 1925 me­tų Šiau­liuo­se dir­bo vi­daus li­gų gy­dy­to­ju, dės­tė mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je.

Kny­go­je "Šiau­lių kraš­to me­di­ci­nos is­to­ri­ja" ra­šo­ma, kad gy­dy­to­jas Do­mas Ja­sai­tis ve­dė gar­saus Šiau­lių ad­vo­ka­to ir vi­suo­me­nės vei­kė­jo Sta­sio Lu­kaus­ko duk­rą So­fi­ją, ku­ri bu­vo ži­no­ma de­mok­ra­ti­nių kai­rių­jų pa­žiū­rų Šiau­lių vi­suo­me­nės vei­kė­ja. Kai Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė­je bu­vo įkur­tas Me­di­ci­nos sky­rius, pir­muo­ju jo ve­dė­ju bu­vo D. Ja­sai­tis. 1926 me­tais D. Ja­sai­tis dir­bo li­go­ni­nės am­bu­la­to­ri­jo­je.

Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je svei­ka­tos ap­sau­ga rė­mė­si pri­va­čių gy­dy­to­jų veik­la. Kny­go­je ra­šo­ma, jog pri­va­čios pra­kti­kos gy­dy­to­jai, rū­pin­da­mie­si pra­kti­kos sėk­me, kė­lė sa­vo kva­li­fi­ka­ci­ją: pre­nu­me­ra­vo už­sie­nio me­di­ci­nos žur­na­lus, "Me­di­ci­ną", kai ku­rie tu­rė­jo ne­ma­žas pri­va­čias bib­lio­te­kas. Tarp to­kių mi­ni­mas ir dr. D. Ja­sai­tis. Jis ren­gė ir moks­li­nius pra­ne­ši­mus sa­vo drau­gi­joms, o dar­bus spaus­di­no lei­di­niuo­se.

Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je Šiau­liuo­se bu­vo įsi­stei­gu­sios dvi me­di­ci­nos gy­dy­to­jų drau­gi­jos. Ant­ro­ji va­di­no­si Šiau­lių me­di­ci­nos gy­dy­to­jų drau­gi­ja. Jos val­dy­bo­je 1928–1929 me­tais bu­vo ir D. Ja­sai­tis. 1932 me­tais ši drau­gi­ja vie­ni­jo 32 me­di­ci­nos gy­dy­to­jus, o D. Ja­sai­tis bu­vo šios drau­gi­jos pir­mi­nin­kas ir pir­mi­nin­ka­vo iki 1940 me­tų.

Ma­no tė­vas ir se­ne­lis abu dir­bo tam, kad JAV Lie­tu­vą pri­pa­žin­tų lais­vą, ne­prik­lau­so­mą nuo so­vie­tų są­jun­gos. Jie la­bai sten­gė­si, kad ši ži­nia bū­tų pa­skelb­ta la­bai pla­čiai. Ma­no tė­vas ke­lia­vo net po pa­sau­lį ir sklei­dė šią min­tį".

Vi­sa­pu­siš­ka veik­la

Dir­bo D. Ja­sai­tis ir pa­sku­ti­nė­je ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos Šiau­lių mies­to ta­ry­bo­je. "La­bai pla­ti ir vi­sa­pu­siš­ka bu­vo gy­dy­to­jo D. Ja­sai­čio ir jo žmo­nos So­fi­jos Ja­sai­tie­nės-Lu­kaus­kai­tės veik­la. Ji – par­ti­za­nų šta­bo na­rė ir žval­gė ko­vų su ber­mon­ti­nin­kais me­tu, ra­cio­na­lios gy­vu­li­nin­kys­tės or­ga­ni­za­to­rė ir pro­pa­guo­to­ja, ka­li­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių glo­bė­ja, "Mop­ro" rė­mė­ja, 1937 me­tais – Lie­tu­vos vai­ko drau­gi­jos Šiau­lių sky­riaus val­dy­bos pir­mi­nin­kė, fa­šis­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais – žy­dų glo­bė­ja", – ra­šo­ma K. Kni­zi­ke­vi­čiaus kny­go­je.

D. Ja­sai­tis tuo me­tu bu­vo vie­nas iš Šiau­lių kraš­to­ty­ros drau­gi­jos stei­gi­mo ini­cia­to­rių. 1927 05 15 jis da­ly­va­vo šios drau­gi­jos stei­gia­ma­ja­me su­si­rin­ki­me ir bu­vo iš­rink­tas val­dy­bos na­riu. Bu­vo D. Ja­sai­tis ir 1937 me­tais Šiau­liuo­se įkur­to "Ro­ta­ry" klu­bo pa­sku­ti­niuo­ju pir­mi­nin­ku. D. Ja­sai­tis su žmo­na 1938 me­tais da­ly­va­vo Hel­sin­ky­je vy­ku­sia­me "Ro­ta­ry" su­va­žia­vi­me ir at­sto­va­vo Lie­tu­vą.

Bai­gian­tis 1938 me­tams D. Ja­sai­tis bu­vo pa­skir­tas Šiau­lių li­go­ni­nės ve­dė­ju. Ma­žo­je li­go­ni­nė­je dirb­ti bu­vę sun­ku ir nu­spręs­ta sta­ty­ti nau­ją li­go­ni­nę. Sta­ty­bų klau­si­mas su­si­komp­li­ka­vo dėl pra­si­dė­ju­sio ka­ro su vo­kie­čiais. Sta­ty­ba pra­dė­ta 1939 me­tų ru­de­nį, bet dėl Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro vil­tis nu­si­stū­mė dau­ge­liui me­tų.

Ko­vos su džio­va pra­di­nin­kas Lie­tu­vo­je

Įveik­ti džio­vą bu­vo vie­na iš svar­biau­sių svei­ka­tos pro­ble­mų. 1926 me­tais bu­vo įkur­tas Lie­tu­vos ko­vos su Tu­ber­ku­lio­ze drau­gi­jos (KTD) Šiau­lių sky­rius. Sky­rius at­nau­jin­tas 1932 me­tais, val­dy­bos pir­mi­nin­ku bu­vo D. Ja­sai­tis. Gy­dy­to­jas la­bai ener­gin­gai ėmė­si dar­bo. Tų me­tų ba­lan­džio 11 die­ną ati­da­rė Tu­ber­ku­lio­zės dis­pan­se­rį, ku­ria­me iki 1944 me­tų ir dir­bo.

Dis­pan­se­ris dir­bo kas ant­rą die­ną po 2,5 va­lan­dos, ne­mo­ka­mai prii­mi­nė­jo mies­to ir apy­lin­kės gy­ven­to­jus. D. Ja­sai­tis pa­si­rū­pi­no, kad dis­pan­se­rio li­go­niai vais­ti­nė­se gau­tų vais­tų ma­žes­nė­mis kai­no­mis. Jis li­go­nius per­švies­da­vo sa­vo na­muo­se (ki­to­je gat­vės pu­sė­je) įreng­ta­me rent­ge­no ka­bi­ne­te.

D. Ja­sai­tis dir­bo ir vi­suo­me­ni­nį dar­bą. 1933 me­tais jis įstei­gė J. Šal­kaus­kio fon­dą, į ku­rį Šiau­lių vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos, ko­le­gos gy­dy­to­jai ir ki­ti as­me­nys au­ko­jo pi­ni­gų, už ku­riuos bu­vo nu­pirk­tas mik­ros­ko­pas dis­pan­se­riui.

Reikš­min­gas KTD Šiau­lių sky­riaus gy­ve­ni­mo įvy­kis bu­vo 1933 me­tų lapk­ri­ty­je Šiau­liuo­se su­reng­tas IX Lie­tu­vos KTD su­va­žia­vi­mas, ku­ria­me da­ly­va­vo ir D. Ja­sai­tis. Su­va­žia­vi­me šiau­lie­čiai, ko­vos su tu­ber­ku­lio­ze en­tu­zias­tai, sie­kė, kad bū­tų sta­to­ma Šiau­lių tu­ber­ku­lio­zės sa­na­to­ri­ja. Su­va­žia­vi­mas, ver­tin­da­mas Šiau­lių sky­riaus nu­veik­tus dar­bus, drau­gi­jos atei­nan­čių me­tų są­ma­to­je nu­ma­tė kaup­ti lė­šas bū­si­mos Šiau­lių tu­ber­ku­lio­zės sa­na­to­ri­jos sta­ty­bai. Nuo 1936 me­tų bu­vo nu­spręs­ta silp­nes­nius vai­kus va­sa­rai siųs­ti pas ūki­nin­kus, gy­ve­nan­čius ge­res­nė­se so­dy­bo­se, prie miš­kų ir upių.

Tu­ber­ku­lio­zės dis­pan­se­ry­je bu­vo plė­to­ja­ma ir švie­čia­mo­ji veik­la. Pa­ti dr. D. Ja­sai­čio as­me­ny­bė, jo be at­ly­gio dir­ba­mas dar­bas lė­mė ko­vos su tu­ber­ku­lio­ze sėk­mę. D. Ja­sai­tis skir­ti­nas prie įžy­miau­sių ko­vos su tu­ber­ku­lio­ze Šiau­liuo­se pra­di­nin­kų.

Ir Ame­ri­ko­je gy­dė ser­gan­čiuo­sius tu­ber­ku­lio­ze

At­vy­kęs į li­go­ni­nę dr. D. Ja­sai­čio anū­kas D. Va­liū­nas pa­sa­ko­jo, jog jo se­ne­lis be me­di­ci­nos la­bai mė­go ir mu­zi­ką, o ypač ope­rą. "Jam dai­nuo­ti ope­rą se­kė­si ne­la­bai ge­rai, ta­čiau dai­nuo­da­vo la­bai gar­siai", – juo­ka­vo sve­čias.

1944 me­tais D. Ja­sai­tis su šei­ma pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją. 1945–1950 me­tais jis bu­vo Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus drau­gi­jos pir­mi­nin­kas, 1945–1947 me­tais, šios or­ga­ni­za­ci­jos Vyk­do­mo­sios ta­ry­bos na­rys. 1950 me­tais iš­vy­ko į JAV, čia dir­bo gy­dy­to­ju "Gay­lord Farm" sa­na­to­ri­jo­je Ko­nek­ti­ku­te. Nuo 1953 me­tų dir­bo Tam­pos (Flo­ri­da) tu­ber­ku­lio­zės li­go­ni­nė­je. Nuo 1973 me­tų bu­vo Pa­sau­lio Lie­tu­vių gy­dy­to­jų są­jun­gos gar­bės na­rys.

D. Ja­sai­tis mi­rė 1977 me­tų bir­že­lio 6 die­ną Mount Ver­no­je (JAV).

Di­džiau­sia ver­ty­be anū­kas iš­sky­rė se­ne­lio ge­ru­mą. Abu se­ne­liai Do­mas ir So­fi­ja Ja­sai­čiai la­bai my­lė­jo Lie­tu­vą ir la­bai no­rė­jo, kad ji iš­si­ko­vo­tų lais­vę.

"Gai­la, kad jis tos die­nos ne­su­lau­kė, ta­čiau vi­sa­da ži­no­jo, kad Lie­tu­va bus lais­va", – sa­kė D. Va­liū­nas.

Sve­čias pa­sa­ko­jo, kad D. Ja­sai­tis ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Ame­ri­ko­je dir­bo tu­ber­ku­lio­zės gy­dy­to­ju. Leng­va ne­bu­vo, nes rei­kė­jo iš­mok­ti kal­bą, ži­nias pri­tai­ky­ti Ame­ri­kos sis­te­mo­je. Ame­ri­ko­je tu­ber­ku­lio­zės ne­bė­ra, D. Va­liū­nas sa­ko, jog tai – ir jo se­ne­lio nuo­pel­nas.

Gy­ven­da­mas Ame­ri­ko­je D. Ja­sai­tis daug ke­lia­vo po pa­sau­lį ir vi­sa­da do­mė­jo­si gy­ve­ni­mu bei įvy­kiais Lie­tu­vo­je.

Lie­tu­vo­je – ant­rą kar­tą

Pats D. Va­liū­nas gi­mė Vo­kie­ti­jo­je, o į JAV iš­vy­ko drau­ge su tė­vais dar bū­da­mas kū­di­kis. Aug­da­mas su tė­vais vi­sa­da bend­ra­vo lie­tu­viš­kai, ta­čiau mo­kyk­lo­je ir su bro­liais daž­niau­siai kal­bė­jo ang­liš­kai, o lie­tu­viš­ko­je šeš­ta­die­nio mo­kyk­lo­je – lie­tu­viš­kai. Kai tė­vai mi­rė, lie­tu­viš­kai kal­bė­ti ne­be­bu­vo su kuo. Ta­čiau ir šian­dien D. Va­liū­nas pui­kiai su­pran­ta ir ge­rai kal­ba lie­tu­viš­kai. Tik skai­ty­ti lie­tu­viš­kai, sa­ko, yra sun­ku.

Sve­čias pa­pa­sa­ko­jo ir apie sa­vo tė­vą Juo­zą Kęs­tu­tį Va­liū­ną, ku­ris, kaip ir se­ne­lis, bu­vo di­de­lis Lie­tu­vos pa­trio­tas. "Ma­no tė­vas ir se­ne­lis abu dir­bo tam, kad JAV Lie­tu­vą pri­pa­žin­tų lais­vą, ne­prik­lau­so­mą nuo so­vie­tų są­jun­gos. Jie la­bai sten­gė­si, kad ši ži­nia bū­tų pa­skelb­ta la­bai pla­čiai. Ma­no tė­vas ke­lia­vo net po pa­sau­lį ir sklei­dė šią min­tį", – pa­sa­ko­jo sve­čias iš Ame­ri­kos.

Pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je Do­mi­ny­kui te­ko bū­ti prieš ket­ve­rius me­tus. Ta­da lan­kė­si tik kaip tu­ris­tas, ne­ži­no­jo ką tu­ri da­ry­ti, kad dau­giau su­ži­no­tų apie sa­vo se­ne­lio gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je.

"Va­žia­vau tik dau­giau su­ži­no­ti apie Lie­tu­vą, ku­ri man la­bai pa­tin­ka. Ap­lan­kė­me Bal­ti­jos jū­rą, Kry­žių kal­ną, žai­džiau gol­fą. Pa­gal pro­fe­si­ją esu in­ves­tuo­to­jas, ta­čiau man vi­sa­da la­bai pa­ti­ko skai­ty­ti apie Lie­tu­vą, apie Eu­ro­pą, apie Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą", – pa­sa­ko­jo D. Va­liū­nas ir džiau­gė­si ap­lan­kęs ir Kau­ną, pa­bu­vo­jęs ir Lie­tu­vos sos­ti­nė­je.

"Da­bar va­žiuo­si­me į Ni­dą, o vė­liau – į Ta­li­ną, nes žmo­nos šei­ma iš mo­ti­nos pu­sės yra iš Es­ti­jos. Ma­no žmo­na pir­mą kar­tą pa­ma­tys sa­vo ar­ti­muo­sius", – pa­sa­ko­jo D. Va­liū­nas, iš Ame­ri­kos at­vy­kęs la­biau pa­žin­ti sa­vo gi­mi­nės ge­neo­lo­gi­nio me­džio šak­nis, pri­si­lies­ti prie sa­vo gi­mi­nės is­to­ri­jos, pa­si­sem­ti stip­ry­bės iš se­ne­lių gy­ve­ni­mo ir pa­si­jaus­ti tvir­čiau šia­me pa­sau­ly­je.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.