Yra Lietuva

„Yra Lie­tu­va“, – dai­nuo­ja kom­po­zi­to­rius. „Lie­tu­va yra čia“, – į pra­smin­gą fra­zę įsi­ki­bo vi­suo­me­ni­nį ju­dė­ji­mą su­kū­ręs fi­lo­so­fas.

Iš tie­sų Lie­tu­va dar yra. Ne tik pa­si­kly­du­si tarp fior­dų. Ne tik Ang­li­jos dar­žo­vių san­dė­liuo­se, Da­ni­jos sta­tyb­vie­tė­se, Ai­ri­jos au­to­mo­bi­lių ser­vi­suo­se, Šve­di­jos miš­kuo­se... Mū­sų dar li­ko ir čia, sa­vo­je že­mė­je. Nes­var­bu, kad pu­sė Vil­niaus šne­ka len­kiš­kai, ru­siš­kai ir ki­to­mis pa­sau­lio kal­bo­mis. Sa­ko­ma, jog įvai­ro­vė – mo­der­nios vals­ty­bės po­žy­mis.

Kol mes su­ve­di­nė­ja­me są­skai­tas su praei­ti­mi, teis­da­mi sa­vo kul­tū­ros ko­ri­fė­jus po mir­ties, svars­ty­da­mi nu­griau­ti jų pa­mink­lus, ieš­ko­da­mi dė­mių is­to­ri­nių as­me­ny­bių biog­ra­fi­jo­se, Jung­ti­nės tau­tos pro­gno­zuo­ja vi­siš­ką Lie­tu­vos de­mog­ra­fi­nį kra­chą. Esą 2060 me­tais Lie­tu­vo­je be­liks tik pu­sant­ro mi­li­jo­no gy­ven­to­jų.

Ir ne­ži­nia, kiek iš to pu­sant­ro mi­li­jo­no bus li­kę lie­tu­vių. Kam už ši­tą is­to­ri­nį tarps­nį sta­ty­si­me pa­mink­lus? Ir kie­no pa­mink­lus tuo­met griau­si­me?

So­cia­li­nių tink­lų mąs­ty­to­jai šiau­šia­si prieš Jung­ti­nių Tau­tų pro­gno­zes. Kaip tik po ke­lių de­šimt­me­čių Lie­tu­vo­je gy­ven­to­jų skai­čius išaugs. Pa­gau­sės iki pen­kių mi­li­jo­nų! Nes dėl pa­sau­ly­je įsi­plies­kian­čių vis nau­jų ka­rų Eu­ro­pa ne­pa­jėgs su­tal­pin­ti vi­sų pa­bė­gė­lių. Tuo­met jiems tiks ir Lie­tu­va. Be to, dėl kli­ma­to at­ši­li­mo į Lie­tu­vą pra­dės plūs­ti ita­lai, is­pa­nai ir ki­tų šil­tų­jų kraš­tų gy­ven­to­jai.

Ku­ris sce­na­ri­jus ge­res­nis? Lik­ti ma­žiems, bet nors su dviem treč­da­liais gry­nak­rau­jų lie­tu­vių? Ar di­de­liems su di­de­le sve­ti­mo iden­ti­te­to ir sve­ti­mos kul­tū­ros naš­ta?

Be­je, dar yra vil­tis, jog Lie­tu­va su­grįš čia. Pas­ta­rų­jų me­tų ten­den­ci­jos ro­do, jog grįž­tan­čių vis dau­gė­ja. Gal pri­šauks juos par­plauk­ti Pa­ne­vė­žio ra­jo­ne, Uliū­nuo­se, ant kal­vos pa­sta­ty­tas lai­vas?

Ku­ris sce­na­ri­jus ge­res­nis? Lik­ti ma­žiems, bet nors su dviem treč­da­liais gry­nak­rau­jų lie­tu­vių? Ar di­de­liems su di­de­le sve­ti­mo iden­ti­te­to ir sve­ti­mos kul­tū­ros naš­ta?

Ta­čiau pa­sau­lio ten­den­ci­jos, kai ka­ro is­to­ri­kai kal­ba apie ga­li­mus nau­jus ka­ro ži­di­nius ir pa­sau­lio že­mė­la­pio per­brai­žy­mą, gra­si­na bū­tent ant­ruo­ju sce­na­ri­ju­mi – gy­ven­to­jų pa­gau­sė­ji­mu.

Gal­būt tuos nau­juo­sius gy­ven­to­jus ge­bė­si­me in­teg­ruo­ti, įdar­bin­ti, pri­vers­ti kur­ti ir gau­sin­ti ša­lies bend­rą­jį vi­daus pro­duk­tą, pri­si­dė­ti iš­lai­kant pen­si­nin­kus ir ki­tas so­cia­liai pa­žei­džia­mas gy­ven­to­jų gru­pes?

Gal­būt... Bet štai Vo­kie­ti­jos pa­vyz­dys, kai pa­bė­gė­lis iš Erit­rė­jos po trau­ki­niu nu­stu­mia nie­kuo ne­kal­tą mo­te­rį ir ma­žą jos sū­ne­lį, ku­ris žūs­ta, kai per ren­gi­nius pie­tie­tiš­ko krau­jo vy­rai prie­var­tau­ja vie­ti­nes mo­te­ris, kai žu­do, ro­do, jog su sve­ti­mo­mis ne­lai­mė­mis ir sve­ti­ma kul­tū­ra nė­ra taip pa­pras­ta su­si­gy­ven­ti.

Ne­ma­žai pa­bė­gė­lių gam­tos tur­tų pil­no­se sa­vo ša­ly­se gy­ve­no pa­si­tu­ri­mai, ne­tgi pra­ban­giai. At­vy­kę prie­globs­čio į sve­ti­mą ša­lį jie tu­ri ne­pag­rįs­tai di­de­lius lū­kes­čius. Ti­ki­si gy­ven­ti dar ge­riau.

Keis­ti jų įpro­čiai ir pri­si­tai­ky­mas prie ki­to­kio kli­ma­to ker­ta per ki­še­nę vie­tos bend­ruo­me­nei. Jiems tar­nau­ja, juos ve­žio­ja, pa­de­da su­si­tvar­ky­ti rei­kia­mus do­ku­men­tus pul­kai so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, pe­da­go­gų ir tei­si­nin­kų. Net va­sa­rą jie įsi­jun­gia šil­dy­mą, nes šal­ta. Per­ša­lę daž­nai nau­do­ja­si me­di­kų pa­slau­go­mis. Jų ne­ten­ki­na kuk­lūs bu­tai, už ku­riuos ga­li ap­mo­kė­ti pa­ra­mos cent­rai. To­dėl su sa­vi­nin­kais ta­ria­si dėl ofi­cia­lios nuo­mos kai­nos su­ma­ži­ni­mo ir skir­tu­mo su­mo­kė­ji­mo gry­nai­siais.

Kol kas jie ša­lia pa­šal­pų nau­do­ja­si ara­biš­ko­mis kre­di­ti­nė­mis kor­te­lė­mis, ku­rių tu­ri­niu su­mo­ka res­to­ra­nuo­se. Ta­čiau ti­ki­si ge­rai ap­mo­ka­mo dar­bo, nors ne­mo­ka kal­bos. Sva­jo­ja at­si­vež­ti sa­vo vai­kus, ku­rie Vo­kie­ti­jo­je ne­mo­ka­mai įsi­gy­tų iš­si­la­vi­ni­mą.

Jei vi­sų už­gai­dų prie­globs­tį su­tei­ku­si ša­lis ne­ga­li pa­ten­kin­ti, jie pyks­ta, pro­tes­tuo­ja. Nors pa­vyz­džiui dir­ban­tys vo­kie­čiai mo­ka la­bai di­de­lius mo­kes­čius, iš ku­rių iš­lai­ko­mi tie pa­tys pa­bė­gė­liai.

Iro­niš­ka. Bet kar­tais tau­ta pa­si­džiau­gia, kad pa­bė­gė­lius bent kol kas at­kra­to skur­des­nis gy­ve­ni­mas Lie­tu­vo­je. Gal tuo skur­du mes ir gy­vi?

Tai­gi, bent kol kas, bent šią mi­nu­tę mes dar tu­ri­me sa­vo iden­ti­te­tą. Ga­li­me bū­ti sa­vi­mi. Dar ne­nus­telb­ti sve­ti­mos kul­tū­ros.

Ži­no­ma, tie, ku­rie to no­ri­me. Kai kam ir gy­ve­nan­čiam čia lie­tu­viš­ko­ji pa­sau­lė­jau­tos da­lis nė­ra svar­bi. Jie yra mo­der­nūs pa­sau­lio pi­lie­čiai. Ang­liš­kai pa­va­di­nan­tys sa­vo fir­mas, mu­zi­kos gru­pes, per­si­krikš­ti­jan­tys ir pa­tys.

Prie mo­der­nių­jų sa­ve, ko ge­ro, pri­ski­ria ir pro­vin­ci­jo­je gy­ve­nan­čios ma­mos se­ria­lų he­ro­jų var­dais krikš­ti­jan­čios sa­vo vai­kus. Jie, kad ir su in­diš­kais ar tur­kiš­kais var­dais, augs mo­der­naus pa­sau­lio pi­lie­čiais.

Mo­der­nūs ir drą­sūs, dar­gi iš­ma­nūs šio pa­sau­lio pi­lie­čiai ma­no esą ir tie, ku­rie, sė­dė­da­mi ka­lė­ji­me, iš­vi­lio­ja iš se­nu­kų ke­lis tūks­tan­čius eu­rų san­tau­pų. Ir tie, ku­rie vai­ruo­ja ap­svai­gę iki ke­tu­rių pro­mi­lių. Ir tie, ku­rie pa­si­gė­rę mu­ša sa­vo žmo­nas, su­gy­ven­ti­nes, bro­lius, se­se­ris ir ne­tgi se­nus tė­vus ar­ba ma­žus vai­kus.

Tai­gi, Lie­tu­va yra čia. Vi­so­kia. Pil­na pro­tin­gų, hu­ma­niš­kų as­me­ny­bių, gar­sė­jan­ti spor­ti­nin­kais, ta­len­tin­gais me­ni­nin­kais, moks­li­nin­kais, iš­ra­dė­jais. Sve­tin­ga, at­vi­ra ir drau­giš­ka. Mo­kan­ti suor­ga­ni­zuo­ti pa­sau­li­nio ly­gio Po­pie­žiaus priė­mi­mus. Neuž­mirš­tan­ti pa­svei­kin­ti ki­tų ša­lių pre­zi­den­tų, prem­je­rų ir ki­tų vei­kė­jų. Ži­no­ma, ir Ang­li­jos ka­ra­lie­nės Elž­bie­tos su proa­nū­kio gi­mi­mu.

Komentarai

nulis    Pen, 2019-08-02 / 11:27
Tie, kurie iš tiesų saugo Lietuvą, nebegali būti mandagūs. Kaip sako lietuviai, ant palinkusio karklo visos ožkos lipa. Bet esam įsprausti į tokius rėmus, iš kurių išėjimo nėra... Belieka stiprinti dvasią ir vaikus mokyti lietuviškos dvasios ir kūno stiprybės. O kas link suanglėjusių jaunalietuvių, tai čia nieko naujo: prie ruso irgi prakutę komjaunuoliai labai didžiavosi, po pusę sakinio "ruskai" į savo kalbą įterpdami, savo vaikus Taniom, Alom ir Sašom vadindami, kontorų ir valgyklų pavadinimus dviem - rusų ir lietuvių - kalbom rašydami. Prisitaikėlių ir prasisiekėlių visais laikais ir prie visų santvarkų buvo. Ir bailių, kurie Tėvynę parduotų "už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą". Taigi, kaip sakė Volandas - žmonės kaip žmonės :)
Saulius    Ant, 2019-08-06 / 07:33
Mes nesaugom patys savęs ( avarijos keliuose, skandinimasis vandenyje, smurtas) , mes nepakenčiam savo tautiečių ( Biržų ir Žiežmarių atvejai ), mūsų seneliai ir tėvai iššaudė savo kaimynus žydus, tad ką jau kalbėt, kad mes galėtumėm priimt čia kažkokius imigrantus.Kartais, bendraudamas su rusais ar ukrainiečiais, lyg ir noriu pasididžiuot esąs lietuvis, bet tuoj pat prikandu lūpą.Aš esu toks pat postsovietikas, kaip ir jie, tokie yra mano draugai, mano gyvenamoji aplinka, mano gyvenimo būdas, mano požiūris.Ir autorės požiūris lygiai toks pat, kaip mano, todėl mielai jai pritariu.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.