Medikų darbą įvertino ne tik pacientai

Ap­do­va­no­ti trys iš tri­jų

Al­vy­das Do­mar­kas – Mo­ters ir vai­ko kli­ni­kos Nėš­tu­mo pa­to­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­jas, dr. Mar­ga­ri­ta Va­lū­nie­nė – Mo­ters ir vai­ko kli­ni­kos va­do­vo pa­va­duo­to­ja, Vi­da Do­mi­naus­kai­tė – Anes­te­zio­lo­gi­jos-ope­ra­ci­jų sky­riaus vy­res­nio­ji slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė.

Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės di­rek­to­rius Re­mi­gi­jus Ma­žei­ka sa­kė, kad nuo 1960 me­tų nu­si­pel­niu­sio me­di­ci­nos dar­buo­to­jo var­das yra su­teik­tas 29 Šiau­lių li­go­ni­nės gy­dy­to­jams ir slau­gy­to­jams. Pa­sak li­go­ni­nės va­do­vo, šie ap­do­va­no­ji­mai svar­būs ne tik pa­tiems me­di­kams, bet ir li­go­ni­nei, nes ke­lia jos pres­ti­žą.

Ša­lies li­go­ni­nės kas­met ap­do­va­no­ji­mams tei­kia sa­vo kan­di­da­tus. Šie­met Šiau­lių li­go­ni­nė pa­siū­lė tris me­di­kus – po vie­ną kiek­vie­nai no­mi­na­ci­jai (nu­si­pel­niu­sio slau­gy­to­jo, gy­dy­to­jo ir svei­ka­tos ap­sau­gos dar­buo­to­jo). Ir vi­si trys me­di­kai bu­vo įver­tin­ti.

A. Do­mar­kui su­teik­tas Nu­si­pel­niu­sio Lie­tu­vos gy­dy­to­jo gar­bės var­das ir įteik­tas ženk­las, dr. M. Va­lū­nie­nei – Nu­si­pel­niu­sios Lie­tu­vos svei­ka­tos ap­sau­gos dar­buo­to­jos gar­bės var­das ir ženk­las, V. Do­mi­naus­kai­tei – Nu­si­pel­niu­sios Lie­tu­vos slau­gy­to­jos var­das ir ženk­las.

Me­di­kų šei­ma

Dr. Mar­ga­ri­ta Va­lū­nie­nė pa­sa­ko­jo nuo pat vai­kys­tės no­rė­ju­si tap­ti gy­dy­to­ja. Bai­gu­si da­bar­ti­nę "Lie­po­rių" gim­na­zi­ją, įsto­jo į Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­tą, bai­gė vai­kų li­gų re­zi­den­tū­rą ir vai­kų en­dok­ri­no­lo­gi­jos re­zi­den­tū­rą.

Po re­zi­den­tū­ros gy­dy­to­ja kar­tu su drus­ki­nin­kie­čiu vy­ru Da­liu­mi Va­lū­nu, gy­dy­to­ju anes­te­zio­lo­gu-rea­ni­ma­to­lo­gu, grį­žo dirb­ti į gim­tuo­sius Šiau­lius pe­diat­re ir vai­kų en­dok­ri­no­lo­ge.

Po ke­le­rių me­tų me­di­kės ke­lias vėl pa­su­ko į Kau­ną, į dok­to­ran­tū­ros stu­di­jas.

"Tai bu­vo sun­kus lai­kas. Ke­lias die­nas per sa­vai­tę dirb­da­vau Šiau­liuo­se, o ki­tas pra­leis­da­vau Kau­ne", – ne­leng­vą lai­ko­tar­pį pri­si­me­na gy­dy­to­ja, tuo me­tu au­gi­nu­si ma­žą duk­rą.

Dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją M. Va­lū­nie­nė ra­šė apie ma­žų pa­gal nėš­tu­mo truk­mę vai­kų au­gi­mą iki 6 me­tų ir anks­ty­vuo­sius me­ta­bo­li­nius po­ky­čius. Dak­ta­rės laips­nį ap­si­gy­nė 2008 me­tais. Gy­dy­to­jos tir­tiems vai­kams da­bar jau 18–20 me­tų, ir to­liau ti­ria­mą­jį dar­bą jau at­lie­ka jos ko­le­gos.

Po dok­to­ran­tū­ros M. Va­lū­nie­nė vėl grį­žo į Šiau­lius. Šiuo me­tu dir­ba ir ad­mi­nist­ra­ci­nį dar­bą (yra kli­ni­kos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja), ir en­dok­ri­no­lo­ge kon­sul­ta­ci­jų po­lik­li­ni­ko­je, ir pe­diat­re bu­dė­ji­mų me­tu.

"Man svar­bios vi­sos sri­tys, to­dėl iš vi­sų jė­gų ban­dau su­de­rin­ti. Vis­gi la­biau tur­būt esu gy­dy­to­ja, pa­ts ma­lo­niau­sias dar­bas yra su vai­kais", – sa­ko gy­dy­to­ja. Kar­tu su vy­ru au­gi­na du vai­kus. Sū­nus Pi­jus yra pir­mo­kas, o duk­ra Ur­tė – Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to pir­ma­kur­sė.

Te­tos pė­do­mis

V. Do­mi­naus­kai­tė pa­klaus­ta, ko­dėl pa­si­rin­ko me­di­kės ke­lią, šyp­so­si: "To­kia vai­kiš­ka prie­žas­tis. Ma­no te­ta, ma­mos se­suo, Va­le­ri­ja dir­bo me­di­ci­nos se­se­le ir ji taip ska­niai kve­pė­da­vo li­go­ni­ne! Kai ji at­va­žiuo­da­vo į sve­čius, jos ir dra­bu­žiai, ir ran­ki­nu­kas taip ska­niai kve­pė­da­vo, o iš to ran­ki­nu­ko dar sal­dai­nių iš­trauk­da­vo."

V. Do­mi­naus­kai­tė – taip pat šiau­lie­tė, 1978 me­tais bai­gė Šiau­lių me­di­ci­nos mo­kyk­lą ir li­ko dirb­ti Šiau­liuo­se.

"La­bai daž­nai slau­gy­to­jos gau­da­vo pa­sky­ri­mą į li­go­ni­nės vai­kų sky­rių, nes ten jų trūk­da­vo, to­dėl ir aš įsi­vaiz­da­vau, kad bai­gu­si dirb­siu vai­kų sky­riu­je, o li­go­ni­nės ve­dė­jas pa­sa­kė, kad ei­siu į ope­ra­ci­nę. La­bai nu­ste­bau, juk vi­sai ne­tu­rė­jau pa­tir­ties", – pri­si­me­na slau­gy­to­ja.

V. Do­mi­naus­kai­tė sa­ko, kad slau­gy­to­jo dar­bas sky­riu­je ir ope­ra­ci­nė­je la­bai ski­ria­si, to­dėl te­ko daug mo­ky­tis, lan­ky­ti ne vie­nus kur­sus.

Ta­vęs pa­cien­tas gat­vė­je neat­pa­žįs­ta, o tu ži­nai, net kaip jis iš vi­daus at­ro­do. Taip sma­gu­pa­ma­ty­ti svei­ką, ge­ros nuo­tai­kos, lai­min­gą žmo­gų, ku­ris prieš kaž­ku­rį lai­ką gu­lė­jo ant ope­ra­ci­nės sta­lo vi­sas su­lau­žy­tas.

"Vie­ną gra­žią die­ną mū­sų bu­vu­si vy­res­nio­ji slau­gy­to­ja išė­jo iš dar­bo, ir dak­ta­ras Zig­mas Vaiš­vi­la pra­dė­jo kvies­ti ma­ne tap­ti ope­ra­ci­nės vy­res­nią­ja. La­bai ne­no­rė­jau, nes tu­rė­jau įdo­mų dar­bą, bet gy­dy­to­jas kvie­tė ko­kį mė­ne­sį kiek­vie­ną die­ną. Kar­tą net ap­si­ver­kiau, ei­nu ko­ri­do­riu­mi ir su­tin­ku gy­dy­to­ją Bra­žį, tas ir sa­ko: "Baik verk­ti ir su­tik." Su­ti­kau lai­ki­nai bū­ti ope­ra­ci­nės vy­res­nią­ja slau­gy­to­ja. Tas lai­ki­nai tę­sė­si pen­ke­rius me­tus, pa­skui įdar­bi­no vi­sam", – pa­sa­ko­jo po­nia Vi­da.

Ne­ma­to­mo fron­to ka­rei­viai – taip yra pa­va­di­na­mi ope­ra­ci­nės dar­buo­to­jai. Pa­sak V. Do­mi­naus­kai­tės, pa­cien­tai ma­to tik anes­te­zio­lo­gus, ku­rie prieš ope­ra­ci­ją pri­va­lo vi­zi­tuo­ti pa­cien­tus, ir chi­rur­gus, vi­sus ki­tus ope­ra­ci­nės dar­buo­to­jus pa­cien­tas ma­to tik su kau­kė­mis ar­ba jų vi­sai ne­ma­to.

"Bet yra ir pliu­sų, – sa­ko slau­gy­to­ja. – Ta­vęs pa­cien­tas gat­vė­je neat­pa­žįs­ta, o tu ži­nai, net kaip jis iš vi­daus at­ro­do. Taip sma­gu bū­na pa­ma­ty­ti svei­ką, ge­ros nuo­tai­kos, lai­min­gą žmo­gų, ku­ris prieš kaž­ku­rį lai­ką gu­lė­jo ant ope­ra­ci­nės sta­lo vi­sas su­lau­žy­tas."

Šiau­lių li­go­ni­nė­je yra 10 mo­der­nių ope­ra­ci­nių, ku­rio­se dir­ba 24 ope­ra­ci­nės slau­gy­to­jos, 25 anes­te­zi­jos-in­ten­sy­vio­sios te­ra­pi­jos slau­gy­to­jos, pa­na­šus skai­čius pa­gal­bi­nių ope­ra­ci­nės dar­buo­to­jų, 15 gy­dy­to­jų anes­te­zio­lo­gų-rea­bi­li­to­lo­gų.

Kiek­vie­nos ope­ra­ci­jos me­tu prie pa­cien­to bū­na ke­tu­rių me­di­kų ko­man­da, tal­ki­nan­ti gy­dy­to­jui chi­rur­gui, tai – anes­te­zio­lo­gas-rea­bi­li­to­lo­gas, anes­te­zi­jos-in­ten­sy­vio­sios te­ra­pi­jos slau­gy­to­jas, ope­ra­ci­nės slau­gy­to­jas ir pa­gal­bi­nis dar­buo­to­jas ar­ba slau­gy­to­jo pa­dė­jė­jas. V. Do­mi­naus­kai­tės dar­bas – su­žiū­rė­ti, kad bū­tų pa­ruoš­tos ope­ra­ci­nės ir vi­sos rei­ka­lin­gos prie­mo­nės (me­di­ka­men­tai, inst­ru­men­tai ir pan.) ir kad ko­man­dos bū­tų pa­si­ruo­šu­sios dar­bui.

"Mū­sų dar­bas la­bai su­dė­tin­gas ir at­sa­kin­gas, daug pa­si­ruo­ši­mo, ko­man­da tu­ri bū­ti su­si­de­ri­nu­si, ta­da ir dar­bas bus sėk­min­gas", – sa­ko V. Do­mi­naus­kai­tė.

Pa­sak me­di­kės, maž­daug nuo 1990 me­tų pra­dė­jo plės­tis ope­ra­ci­nių funk­ci­jos, kas­kart at­si­ran­da nau­jų ope­ra­ci­jų, su­dė­tin­gų pro­ce­dū­rų, nau­jų me­di­ka­men­tų ir me­di­ci­ni­nių prie­mo­nių, nau­jos įran­gos.

V. Do­mi­naus­kai­tė sa­ko pa­siilgs­tan­ti dar­bo ope­ra­ci­nė­je, bet tam da­bar vi­sai ne­tu­rin­ti lai­ko, nes la­bai pa­dau­gė­jo ad­mi­nist­ra­ci­nio dar­bo.

Il­ga­me­tis ve­dė­jas

A. Do­mar­kui šis pa­va­sa­ris dos­nus ap­do­va­no­ji­mų. Ba­lan­dį Lie­tu­vos aku­še­rių gi­ne­ko­lo­gų drau­gi­ja (LAGD) aku­še­riui gi­ne­ko­lo­gui A. Do­mar­kui su­tei­kė LAGD na­rio gar­bės var­dą. Da­bar su­teik­tas ir Nu­si­pel­niu­sio Lie­tu­vos gy­dy­to­jo gar­bės var­das.

"Bu­vau ma­lo­niai nu­ste­bin­tas, bet vi­sa­da su­lau­kęs to­kio pri­pa­ži­ni­mo su­dve­jo­ji, ar esi ver­tas, juk tiek pui­kių spe­cia­lis­tų, gy­dy­to­jų", – sa­ko A. Do­mar­kas.

A. Do­mar­kas gi­mė ir au­go Plun­gės ra­jo­ne Ku­liuo­se. Ten bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, tu­rė­jo pui­kius fi­zi­kos ir che­mi­jos mo­ky­to­jus, ku­rie ir įkvė­pė rink­tis me­di­ci­ną. Stu­di­ja­vo da­bar­ti­nia­me Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­te. Bū­da­mas ant­ra­kur­sis, su­si­do­mė­jo aku­še­ri­ja-gi­ne­ko­lo­gi­ja.

1977 me­tais A. Do­mar­kas kar­tu su žmo­na Vio­le­ta Do­mar­kie­ne, pe­diat­re, at­vy­ko dirb­ti į Šiau­lius. Gy­dy­to­jas sa­ko, kad ta­da jau­ni gy­dy­to­jai tuok­da­vo­si tam, kad gau­tų pa­sky­ri­mus į di­des­nius ša­lies mies­tus, vien­gun­giai daž­niau bū­da­vo siun­čia­mi į ma­žes­nius mies­tus ir mies­te­lius.

"Mes su Vio­le­ta su­si­tuo­kė­me li­kus me­tams iki pa­sky­ri­mo. Aiš­ku, ne vi­sai dėl to tuo­kė­mės", – šyp­so­si gy­dy­to­jas.

Jau 42 me­tus A. Do­mar­kas dir­ba Nėš­tu­mo pa­to­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­ju, va­do­vau­ja di­des­niam nei 30 žmo­nių ko­lek­ty­vui. Sky­riu­je per me­tus gy­do­ma apie 2 tūks­tan­čiai nėš­čių­jų, at­lie­ka­ma apie 200 pla­ni­nių Ce­za­rio pjū­vio ope­ra­ci­jų. Pats A. Do­mar­kas to­kių ope­ra­ci­jų per me­tus at­lie­ka apie 70.

"Šyp­sau­si vi­soms Šiau­rės Lie­tu­vos mo­te­rims, nes vi­sos man at­ro­do ma­ty­tos. Da­bar pas ma­ne gim­do tos mo­te­rys, ku­rioms kaž­ka­da pa­čioms pa­dė­jau atei­tį į šį pa­sau­lį", – sa­ko aku­še­ris gi­ne­ko­lo­gas.

A. Do­mar­kas džiau­gia­si, kad da­bar jo pa­cien­tės gy­do­mos kur kas ge­res­nė­mis są­ly­go­mis ir gra­žio­je ap­lin­ko­je, nei prieš ke­lis de­šimt­me­čius, ir ma­no, kad tai pri­si­de­da prie grei­tes­nio svei­ki­mo.

Gi­liai į at­min­tį gy­dy­to­jui įstri­go ne­lai­min­gi at­ve­jai – gim­dy­vių mir­tys. Jo dar­bo pra­kti­ko­je to­kių mir­čių bu­vo de­vy­nios. Šiaip sun­kai įsi­me­nan­tis pa­var­des gy­dy­to­jas sa­ko šių mo­te­rų ne tik pa­var­des pri­si­me­na, bet ir vi­sas ap­lin­ky­bes, da­tas, ir net va­lan­das, ka­da tai įvy­ko.

"Tik iš ša­lies at­ro­do, kad vis­kas ėjo praė­jo, iš tik­rų­jų mes la­bai skau­džiai iš­gy­ve­na­me ne­sėk­mes", – sa­ko A. Do­mar­kas.

Pa­sak gy­dy­to­jo, da­bar kli­ni­ko­je vyks­ta reor­ga­ni­za­ci­ja, ku­ria­mas Aku­še­ri­jos cent­ras, ku­ris ap­jungs Kon­sul­ta­ci­jų po­lik­li­ni­ką, gim­dy­mo ir aku­še­ri­jos sky­rius.

"Su­me­ti­mai to­kie, kad taip yra vi­sa­me pa­sau­ly­je, o ant­ra – trūks­ta gy­dy­to­jų. Ad­mi­nist­ra­ci­jai bus leng­viau ma­ni­pu­liuo­ti gy­dy­to­jais. Ne­bus taip, kad pa­cien­tą pri­žiū­rė­si nuo pat pa­gul­dy­mo iki iš­ra­šy­mo, gy­dy­to­jai bus "mė­to­mi" iš vie­no sky­riaus į ki­tą. Bet man toks li­go­nio gy­dy­mo mo­de­lis ne­la­bai priim­ti­nas", – apie re­for­mas kal­bė­jo A. Do­mar­kas.

Ko­le­gos A. Do­mar­ką ver­ti­na kaip ga­na griež­tą va­do­vą ir gy­dy­to­jas to ne­nei­gia, gar­su­sis jo po­sa­kis – "Dar­bi­niai san­ty­kiai – ne ly­ti­niai san­ty­kiai, jie ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti ma­lo­nūs".

"Esu ne vien dar­bu gy­vas, tu­riu ho­bį. Mo­kyk­lo­je ir stu­di­juo­da­mas gro­jau pu­čia­mų­jų or­kest­re, da­bar esu mo­tok­lu­bo ("Morp­hi­num" MCC – aut. pa­sta­ba) pre­zi­den­tas", – sa­ko A. Do­mar­kas.

Kar­tu su žmo­na A. Do­mar­kas užau­gi­no dvi duk­ras. Vy­res­nė­lė Lau­ra bai­gė far­ma­ci­jos stu­di­jas, dir­ba Kau­ne, jau­nė­lė Ind­rė – odos li­gų gy­dy­to­ja, dir­ba Šiau­liuo­se.