Šimtukininkas nešvaisto laiko net vasarą

– Pra­si­dė­jo sto­ji­mai į aukš­tą­sias mo­kyk­las. Ko­kie ta­vo pla­nai?

– Pa­da­viau pa­raiš­ką į tris Vo­kie­ti­jos uni­ver­si­te­tus: Ky­lio Chris­tia­no Alb­rech­to, Ha­lės-Vi­ten­ber­go Mar­ty­no Liu­te­rio ir Rei­no Fryd­ri­cho Vil­hel­mo. Ke­ti­nu stu­di­juo­ti me­di­ci­ną. Lauk­siu pa­raiš­kos re­zul­ta­tų šį ru­de­nį, ta­čiau at­sar­gai pa­duo­siu do­ku­men­tus į Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tus, ir­gi me­di­ci­ną.

– Ko­dėl į Vo­kie­ti­ją?

– Tai su­si­ję ir su ma­no mei­le kal­boms. No­rė­jau iš­mok­ti pa­pil­do­mą už­sie­nio kal­bą. Prieš dve­jus me­tus pra­dė­jau mo­ky­tis vo­kie­čių kal­bos ir rim­tai su­si­do­mė­jau stu­di­jo­mis Vo­kie­ti­jo­je. Vo­kie­ti­ja yra ge­ra al­ter­na­ty­va pa­žin­ti Eu­ro­pos moks­lo sfe­rą, ne­stu­di­juo­jant Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je. Są­ly­gos la­bai ge­ros, o moks­las ne­mo­ka­mas.

– Mi­nė­jai, kad pa­teik­si do­ku­men­tus ir į Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tus. Gal ban­dei ly­gin­ti stu­di­jas mū­sų ša­ly­je ir Vo­kie­ti­jo­je?

– Vo­kie­ti­jo­je leng­viau gau­ti pra­kti­kos vie­tą, o Lie­tu­vo­je daž­nai ten­ka kon­ku­ruo­ti. Vo­kie­ti­jo­je ge­res­nė mo­ky­mo ba­zė: nau­jes­ni va­do­vė­liai, mo­der­nes­nės tech­no­lo­gi­jos, yra pri­va­lo­mas pre­pa­ra­vi­mo kur­sas – ana­to­mi­ją stu­den­tai mo­ko­si ne tik iš va­do­vė­lių, bet ir pjaus­ty­da­mi la­vo­ną. Lie­tu­vo­je to­kia pa­tir­tis įma­no­ma tik dės­ty­to­jo ini­cia­ty­va.

Neat­me­tu, kad stu­di­jos Lie­tu­vo­je tu­ri sa­vų pri­va­lu­mų. Va­kar iš vie­nos drau­gės gir­dė­jau min­tį, kad Lie­tu­vo­je kai ku­rie mo­ky­mo me­to­dai yra se­ni, bet jie ger­bia­mi už­sie­ny­je. Ne vi­sa­da prie tech­no­lo­gi­jų pri­pra­tę už­sie­nio stu­den­tai yra ge­res­ni gy­dy­to­jai.

– Ką da­ry­si da­bar?

– Drau­gas pa­siū­lė dar­bo ga­li­my­bę. Man ne­pa­tin­ka tin­gi­niau­ti va­sa­rą.

Rugp­jū­tį va­žiuo­siu į sto­vyk­lą Če­ki­jo­je. Tu­riu drau­gę vo­kie­tę, ji pa­siū­lė tą sto­vyk­lą. Sto­vyk­la yra su­si­ju­si ir su pra­mo­go­mis gam­to­je, ir su moks­lu. Ga­li­ma pa­si­rink­ti sri­tį ir pa­si­mo­ky­ti pa­si­rink­tą da­ly­ką. Ją or­ga­ni­zuo­ja Vo­kie­ti­jos moks­lei­vių aka­de­mi­ja.

– Lai­kei še­šis eg­za­mi­nus, vi­sų jų įver­ti­ni­mai – nuo 90 iki 100. Me­ti­niai da­ly­kų pa­žy­miai ne ką pra­stes­ni – vos vie­nas de­vy­ne­tas tarp de­šim­tu­kų. To­dėl ta­vo ran­ko­se – ates­ta­tas su pa­gy­ri­mu. Kaip pa­vy­ko pa­siek­ti to­kių re­zul­ta­tų?

– Pir­miau­sia pa­mi­nė­čiau gim­na­zi­ją. Tu­rė­jau pui­kius mo­ky­to­jus. Iš es­mės esu pa­ten­kin­tas ži­nio­mis, ku­rias įgi­jau. Sten­giau­si ir pa­ts ne­ma­žai pa­dir­bė­ti, ge­rai mo­ky­tis, da­ly­vau­da­vau kon­kur­suo­se. La­bai svar­bi yra ir ap­lin­ka. Gim­na­zi­jo­je bu­vo daug ta­len­tin­gų žmo­nių, į ku­riuos ga­lė­jau ly­giuo­tis.

Per po­rą va­lan­dų pa­da­ry­da­vau na­mų dar­bus. Sten­giau­si ne­pa­si­lik­ti dar­bų pa­sku­ti­nei die­nai, eg­za­mi­nams ruoš­tis iš anks­to. To­dėl pa­vy­ko iš­veng­ti di­de­lio nuo­var­gio. Taip, bu­vo jau­du­lio, ypač prieš pir­muo­sius eg­za­mi­nus, ta­čiau ži­no­jau, kad esu pa­si­ruo­šęs. Lai­kiau ban­do­muo­sius eg­za­mi­nus.

Leis­da­vau sau ir pail­sė­ti. Da­ly­vau­da­vau pro­tmū­šiuo­se. Su gim­na­zi­jos ko­man­da lai­mė­jo­me Šiau­lių re­gio­ne – pa­vy­ko iš­va­žiuo­ti į Pran­cū­zi­ją. Bė­gio­da­vau, skai­ty­da­vau ne tik pri­va­lo­mą li­te­ra­tū­rą. Pa­vyz­džiui, skai­čiau "Bro­lius Ka­ra­ma­zo­vus". Tai di­de­lis Fio­do­ro Dos­to­jevs­kio ro­ma­nas apie mo­ra­li­nes di­le­mas, ku­rios už­klum­pa ir abi­tu­rien­tą. Dar skai­tau de­tek­ty­vus, is­to­ri­nę li­te­ra­tū­rą ir spau­dą vo­kie­čių, ang­lų, lie­tu­vių kal­bo­mis.

– Prieš ke­le­rius me­tus nu­spren­dei pa­lik­ti ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­rą "Da­gi­lė­lis". O ar nuo mu­zi­kos pa­bė­gai?

– Ma­žiau klar­ne­tu gro­ju, dai­nuo­ju. Ki­ta ver­tus, do­miuo­si, klau­sau įvai­rios mu­zi­kos. Pra­leis­ti me­tai cho­re ir dai­na­vi­mo mo­kyk­lo­je išug­dė mu­zi­ki­nį sko­nį. Pa­tin­ka kon­cer­tai for­te­pi­jo­nui ir smui­kui su sim­fo­ni­niu or­kest­ru. Pa­vyz­džiui, ža­viuo­si tri­mis Ser­ge­jaus Rach­ma­ni­no­vo žy­miau­siais kon­cer­tais for­te­pi­jo­nui – juos esu iš­klau­sęs gal po 50 kar­tų. Ta mu­zi­ka tin­ka­ma vi­soms dva­si­nėms bū­se­noms.

Kai klau­sau mu­zi­kos, aš vi­sa­da tu­riu kaž­ką da­ry­ti. Skai­tyt ki­taip ne­ga­liu, kaip klau­sy­da­mas kla­si­ki­nės mu­zi­kos. Kai va­ži­nė­ju dvi­ra­čiu ir bė­gio­ju, už­si­de­du au­si­nes ir klau­sau.

– Dvy­lik­tie­ji moks­lo me­tai mo­kyk­lo­je tau bu­vo ki­to­kie?

– Jie bu­vo ypa­tin­gi. Aš ir ma­no lai­dos drau­gai jau­tė­me, kad esa­me sa­vi tarp mo­ky­to­jų, bend­rau­ja­me jau kaip su­bren­dę žmo­nės. Vie­ni ki­tais pa­si­ti­ki­me. Esa­me bran­džiau­si mo­ki­niai gim­na­zi­jo­je. Bu­vo toks ap­mąs­ty­mų lai­ko­tar­pis: mo­ky­to­jai daug kal­bė­jo apie eg­za­mi­nus, gy­ve­ni­mą, kaip mes tu­ri­me ruoš­tis ne tik stu­di­joms, bet ir ap­skri­tai bū­ti ge­rais pi­lie­čiais.

– Bu­vo pa­si­ro­dęs vie­nos abi­tu­rien­tės teks­tas apie tai, kaip dvy­lik­to­je kla­sė­je yra la­bai sun­ku – trūks­ta lai­ko, in­for­ma­ci­jos per daug. Ką at­sa­ky­tum?

– Jei­gu abi­tu­rien­tas ma­no, kad gim­na­zi­jo­je yra sun­kiau­sias lai­ko­tar­pis – pa­skai­ty­ti ke­lis va­do­vė­lius eg­za­mi­nui yra la­bai daug, tai jis neį­ver­ti­na, kaip sun­ku bū­na stu­di­juo­ti ir įveik­ti iš­šū­kius pa­li­kus mo­kyk­los suo­lą. Ten nie­kas juk ne­ver­čia skai­ty­ti va­do­vė­lių – rei­kia iš­si­ko­vo­ti ži­nias ir va­do­vau­tis ver­ty­bė­mis pa­čiam.

Aš ir ma­no drau­gai šį lai­ko­tar­pį ver­ti­na­me rea­lis­tiš­kiau. Ži­no­me, kad jis yra su iš­šū­kiais, ta­čiau esa­me pa­si­ruo­šę ir sun­kes­niam lai­ko­tar­piui.