SĄJŪDŽIO UŽKULISIAI (16)

Sąjūdžio archyvo nuotr.
Mitinge prie sovietinio karinio aerodromo kalba Algimantas Sėjūnas. 1989 m. birželio 1 d.
1989 metų birželio 1-oji Šiauliuose. „(...) tai Pasaulinė vaikų gynimo diena. Mes turim apginti jų miegą, jų ateitį, jų sveikatą“, – tokiais žodžiais tuomet į miestiečius kreipėsi būsimasis Nepriklausomybės akto signataras Algimantas Sėjūnas ir pakvietė dviratininkų koloną iš Pietinio mikrorajono keliauti į Zoknius. Ten 19 val. turėjo prasidėti protesto mitingas prieš okupacinio karinio aerodromo keliamą triukšmą bei skleidžiamą taršą.

„Gal koks 100 dviratininkų apvažiavome aerodromo teritoriją. Visą kelią, kitapus tvoros, koloną lydėjo ginkluotų kariškių automobilis. Jie laikė rankose į mus nukreiptus automatus, kartais net demonstratyviai nusitaikydavo...“ – šiandien prisimena žaliasis, „Aukuro“ klubo narys A. Sėjūnas. – Nebuvo labai jauku, tačiau nesivėlėme į provokacijas. Aerodromo tvora buvo labai nesandari, žiojėjo daug angų. Tačiau mus domino teritorijos užterštumas už jos. Kiek galėjome, tiek surinkome ten primėtyto karinio bei kitokio balasto.“

Kiti garsiosios akcijos dalyviai žygį į Zoknius pradėjo centrinėje miesto aikštėje. Susirinko tūkstančiai šiauliečių. Tuo metu Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčioje baigėsi susitikimas su poetu Bernardu Brazdžioniu ir milžiniška minia, išėjusi iš šventovės, prisijungė prie protestuotojų kolonos.

„Ir aš ten dalyvavau. Išeiname iš bažnyčios, o aikštėje žmonių jūra šurmuliuoja. Mes visi prie jų prisijungėme. Ir dabar akyse stovi labai daug drąsių, ryžtingų žmonių. Žinau, kad organizatoriai nuogąstavo, ar nepabūgs šiauliečiai, ar ateis. O į Zoknius suplaukė tūkstančių tūkstančiai... Kai atžygiavome prie aerodromo vartų, dviratininkų kolona, apvažiavusi aerodromo teritoriją, jau buvo surinkusi ir atitempusi krūvą už tvoros išmėtytų lėktuvų detalių, telefonų aparatų, plakatų, Lenino portretų ir kitokių gelžgalių. Iš to balasto ant žemės ekspromtu buvo sudėlioti lėktuvo kontūrai“, – prisimena Eglė Vainauskaitė.

Protestuotųjų minioje vaikštinėjo ir kariškių šeimų atstovai. Moterys bei vaikai diskutavo su akcijos dalyviais, apžiūrinėjo plakatus, skaitė juose užrašytus tekstus, o ko nesuprasdavo, prašė išversti. Jokių riksmų ar pakelto tono nesigirdėjo. Mitingui vadovavo du Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Šiaulių tarybos nariai Jonas Keldušis ir Zigfridas Orentas. Jie suteikė žodį visiems pageidavusiems kalbėti. Nuomones išsakė Algimantas Sėjūnas, Albertas Griganavičius, Juozas Sabaliauskas, Zigfridas Orentas, Birutė Žymantienė, Arvydas Mockus, Rimantas Braziulis. Tuometinis miesto meras, kurį sovietmetyje vadinome Vykdomojo komiteto pirmininku, Povilas Morkūnas, taikliai įvardijo, kad „aerodromas – mūsų miesto votis, piktybinis auglys“.

Renginio kulminacija buvo LPS Šiaulių Tarybos lyderio Virgilijaus Kačinsko perskaityta rezoliucija, kurioje pateiktas konkretus reikalavimas – „per 5 metus, iki 1994 metų birželio 1 dienos iškelti karinį aerodromą iš Lietuvos.“ Ar galėjo šis būsimasis signataras bent nujausti, kad tiek laiko nebeprireiks – 1993 metų rugpjūčio 31 dieną, metais anksčiau nei rašoma Sąjūdžio dokumente, sovietinė kariuomenė bus išvesta iš Lietuvos.

LPS Šiaulių Tarybos narys, sovietinio Liaudies deputatų suvažiavimo delegatas Mindaugas Stakvilevičius 1989 metų birželio 1-osios Sąjūdžio rezoliuciją protesto akcijos išvakarėse persiuntė tuometiniam Sovietų sąjungos gynybos ministrui maršalui Dmitrijui Jazovui. Birželio 2-ąją, po pietų, Šiaulius pasiekė D. Jazovo atsakymas. Sovietinio atsirašinėjimo galėčiau ir nebepriminti, tačiau dokumentas panašėja į šių dienų raštus, siunčiamus interesantams, kuomet lyg ir sakoma, kad reikalavimas ar prašymas bus įvykdytas, tačiau paskutiniaisiais sakiniais demonstruojamas totalus pasityčiojimas iš besikreipiančiųjų.

Taigi, atsakyme Sąjūdžiui ir M. Stakvilevičiui D. Jazovas prieš 32 metus pareiškė, kad iškeldinti Zoknių karinį aerodromą „nėra galimybių“. Bet paguodžiamai nurodo sovietiniams lakūnams „žemai neskraidyti“, „uždrausti lėktuvų posūkius virš miesto ir nusileidimus lanku“, „iki 24 val baigti naktinius skrydžius“, „poilsio ir tautinių švenčių metu neskraidyti“ ir „variklius remonto įmonėje bandyti tik dieną, darbo metu.“ Sovietų maršalas neiškentė neapkaltinęs Šiaulių valdžios, kad „miestas neteisėtai plečiamas aerodromo link, pažeidžiant įstatymus.“

Tarsi vyšnaitė ant pasityčiojimo torto yra paskutinysis D. Jazovo atsakymo sakinys: „aerodromą būtų galima iškelti, jei Lietuva skirtų sklypą kitame rajone ir savo lėšomis įrengtų lygiavertį aerodromą, kurio orientacinė kaina 130–140 milijonų rublių.“

Sovietinio maršalo raštas – dar vienas istorijos klastojimo ar tiesiog jos nežinojimo pavyzdys, sukuriantis įspūdį, kad neva Zoknių aerodromą įkūrė patys okupantai. Antraip nebūtų reikalavę pastatyti jiems naują, kompensuojamąjį objektą.

Rašytiniai šaltiniai teigia, kad pirmasis lėktuvas Zoknių dvaro laukuose nusileido 1924 metais. Tiesa, tuomet ten nebuvo jokių pakilimo ar nusileidimo takų. Oficialiai Lietuvoje veikė tik vienas – Kauno oro uostas.

Zoknių oro uosto gimtadieniu datuojami 1931 metai, kai birželio 1-ąją iš Kauno į Zoknius buvo perkeltos dvi žvalgybinės eskadrilės. Vadinasi, šiemet birželio 1 dieną turėtume minėti jubiliejų – savo oro uosto įsteigimo 90-metį.

Iki sovietinės okupacijos pradžios Lietuva garsėjo vienu didžiausių ir moderniausių karinių aerodromų Europoje. 1940 metais, vėl lemtingąjį birželio mėnesį, tik šį kartą 16 dieną, Zokniuose nusileido pirmasis, žvalgybinis sovietų naikintuvas, o paskui jį tūpė ir daugiau okupacinės technikos.

Jį užėmę sovietiniai grobikai, moderniausius, mūsų valstybėje pagamintus lėktuvus išniekino ir, paženklinę raudonomis žvaigždėmis, sunaikino.

Daugiau nei 50 metų Lietuvos karinis aerodromas buvo sovietų okupuotas, niokojamas ir teršiamas. Zokniuose įsikūrę, politinės amnezijos apimti ir pamiršę, kad užėmė svetimą, o ne pasistatė nuosavą karinę bazę, 49-aisiais okupacijos metais okupantai begėdiškai paprašė finansuoti jiems naujo, analogiško objekto statybą, tačiau išgirdo ryžtingą Sąjūdžio paliepimą: „Išeikit!“

Taigi, 1989 metų birželio 1-ąją Sąjūdžio organizuota protesto akcija praėjo taikiai: dalyviai neužėmė pakilimo takų, sovietiniams kariškiams nereikėjo atidenginėti ugnies. Galėčiau spėti, kad taip buvo pasirengta pakankamai taikiam ir vaisingam vietinių gyventojų ir šeimininkaujančiųjų sovietų karinėje bazėje bendradarbiavimui.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kuomet Lietuvai buvo paskelbta naftos produktų blokada, Zoknių karinis aerodromas ir kitos okupacinės bazės tapo viena didele ir neišsenkančia degaline. Iš pradžių drąsesni vairuotojai patys ištuštindavo didžiųjų karinių mašinų benzino bakus, vėliau, prie garažų pastačius daugiau sargybinių, jau tekdavo su jais derėtis ir rinkos kaina pirkti degalus. Ir sargybiniams – nauda, ir Šiaulių vairuotojams – gerai.

Pabaigai, kad susidarytume bendrą vaizdą, kokie buvo paskutinieji okupacijos metai Lietuvoje dislokuotiems sovietinės kariuomenės kareiviams, pirmą kartą viešai užsiminsiu, kaip jie nesaugojo nei šaudmenų, nei technikos.

Ne tik degalais, bet ir ginkluote Zokniuose buvo galima apsirūpinti. Gal kada nors išgirsime pavardes tų žmonių, kurie be baimės nuimdavo ant rusiškų „Mig“-ų pritvirtintas patrankas, skirtas raketoms „oras-žemė“ iššauti, ir ramiausiai išnešdavo jas iš saugomos teritorijos. Gal tie žmonės išdrįs patys prisipažinti. Juolab, kad tarp jų buvo ir pirmojo šaukimo miesto Tarybos narių.

Vėliau, jau atkūrus Nepriklausomybę, girdėjau Lietuvos karo analitikų komentarus, kaip NATO pasitarimuose dažnai diskutuota apie tai, kad būtina kuo greičiau išvesti sovietinę kariuomenę iš Lietuvos, nes Zokniuose yra visai nesaugoma strategiškai svarbi ir pavojinga ginkluotė.

Susijusios naujienos