SĄJŪDŽIO UŽKULISIAI (11)

Negaliu pamiršti vienos Žemaitės gatvės privačių namų kvartalo gyventojos. Senutė mažne kasdien į turgų tempdavo vežimaitį, prikrautą gėlių ar daržovių sodinukų. Savo rankomis išaugintas gėrybes pardavusi, ateidavo į Šiaulių Sąjūdžio būstinę pailsėti, pasiguosti, kad pavargo, bet negali nedirbti. Buvo pikta ant savo artimųjų ir žadėjo jiems „nieko po mirties nepalikti“. Kategoriška buvo moteris. Tvirtą turėjo nuomonę. Kas kartą, kai skirdavo auką Sąjūdžiui, aukų lape paprašė įrašyti: „Kristaus sūnui Landsbergiui.“ Ir ne kitaip. Pati perskaitydavo, ką parašiau ir pasirašydavo. Daug žmonių pabuvojo Sąjūdžio būstinėje, tačiau ši močiutė taip atmintin įsirėžė, kad labai dažnai ją prisimenu.

Tikra tiesa. Į Šiaulių Sąjūdžio būstinę ateidavo labai daug lankytojų ir visus juos išklausydavome, jei įstengdavome, padėdavome. Toje nenutrūkstančioje interesantų grandinėje būdavo žmonių, kurie ilgai pasakodavo, tačiau nelabai juos suprasdavome. O tuo metu Lietuvos Sąjūdžio būstinėse galiojo nerašyta taisyklė, kad nevalia įžeisti žmogaus ir jis iš mūsų patalpų turi išeiti patenkintas. Šiandien vis dažniau prisimenu mūsų elgesį su lankytojais, kai pati ar man besiskundžiantieji susiduria su bukai abejingais valdiškų instancijų klerkais.

Ėjo 1989-ieji metai. Rinkimai sekė po rinkimų, reikėjo ruoštis „Baltijos kelio“ akcijai bei 1990 metų įvykiams. Sąjūdžio būstinės durys neužsidarydavo, kol patalpose degė šviesa. Lankytojų ir įvairiausių klausimų buvo begalės. Turėjome ir nuolatinių interesantų.

Bent tris kartus per savaitę ateidavo moteris, gyvenanti Dubijos gatvėje. Ji skundėsi savo kaimynu, kuris neva dirba Ignalinos atominėje elektrinėje ir nemėgsta jos dėl to, kad pasiskundė tuometinei milicijai dėl buto teršimo radioaktyviomis dulkėmis. Teisėtvarka moteriai nepadėjo, pasityčiojo iš jos skundo ir, kaip jau buvo įprasta tuo metu, pasiuntė į Sąjūdį.

Būstinėje moters nuraminti nepavyko, tai pažadėjau atvažiuoti pas ją į svečius. Taip ir padariau. Vienišai, kukliai ir tvarkingai gyvenančiai moteriai bandžiau įrodyti, kad jos bute šaunu ir gera, kad nejaučiu jokios grėsmės. Kitaip kalbėti negalėjau, nes reikėjo įsibaiminusiąją įtikinti, kad viskas gerai. Bet ši tebetvirtino, kad radioaktyvūs atomai į jos butą leidžiami naktį pro miegamojo kambario... elektros rozetę: „Va, pro čia,“– karštai aiškino moteris.“

Pasiūliau buto savininkei užklijuoti rozetę pleistru ir patikinau, kad dabar „tarša liks pas teršėją“, o ši bus saugi ir galės ramiai išsimiegoti. Mano tikslas buvo vienas – bet kokia kaina padėti ir besiskundžiančiai moteriai, ir jos kaimynams.

Kitą rytą, atėjusi į darbą, radau moterį, bestovinčią prie Sąjūdžio būstinės durų. Ji paaiškino, kad mano pasiūlytoji priemonė nepadėjo. Supratau, su kuo bendrauju, bet žmogui reikėjo pagalbos, o aš naiviai tikėjau, kad galiu savarankiškai rasti kokią nors įtaigią placebo priemonę. Paaiškinau, kad turiu pažįstamą fiziką ir jis esąs puikus specialistas, viską žinąs apie radiaciją, atomus ir pan.

Ryžausi trukdyti Šiaulių Sąjūdžio tarybos narį, miesto žaliąjį, ekologijos klubo „Aukuras“ atstovą, fiziką Algimantą Sėjūną. Papasakojau, kur ir kodėl reikėtų apsilankyti bei tikėjausi, kad ramiu, įtaigiu vyriškiu moteris patikės. Mes net prie jos namo laiptinės ant suoliuko su ja pasėdėjome, kad kaimynai matytų, kad moteris ne vieniša, nes įtariau, kad iš sergančio žmogaus tyčiojamasi. Nepadėjo nė sutelktinės mudviejų su būsimuoju signataru pajėgos.

Be šios moters, kažkaip keistai prasilenkdami, nes nė karto tuo pat metu neatėjo abu, į būstinę ėmė vaikščioti kitas interesantas, kurio vizitai irgi buvo sunkiai paaiškinami. Jis beveik kasdien atnešdavo man išklotines su automobilių markėmis bei jų numeriais. Paaiškėjo, kad vidutinio amžiaus vyras kiekvieną dieną įsitaisydavo prie Gegužių-Tilžės gatvių sankryžos ir registruodavo visus Kaliningrado srities link pravažiuojančius automobilius.

Klausiau to žmogaus, kas jam liepė taip mašinas „registruoti“ ir nešti į Sąjūdžio būstinę. Ir radau bendrumų. Pasirodė, kad iš pradžių vyras bandė tokią „paslaugą“ teikti milicijai, tačiau pareigūnai ir jį nukreipė į Sąjūdį.

Sunku prisiminti bei daugiau nei trisdešimt metų praėjus tokias istorijas viešinti, tačiau tai darau, norėdama pailiustruoti, kokiomis sąlygomis dirbome. Teisėtvarkos struktūros buvo valstybinė įstaiga, finansuojama iš biudžeto. Vadinasi, jai derėjo steigti psichologų etatus, kviestis juos į darbą ir padėti pagalbos ieškantiems žmonėms, o ne siuntinėti į Sąjūdį. Ir tuomet maniau, ir šiandieną nepakeičiau nuomonės, kad taip milicijos darbuotojai tyčiojosi ne tik iš besiskundžiančiųjų, bet ir naujos visuomeninės organizacijos – Sąjūdžio.

Sąjūdžio būstinėje niekada netrūko darbų, interesantų, turėjau ir šiokį tokį asmeninį gyvenimą. Tie niekuo dėti pas mus į būstinę atsiųstieji asmenys labai blaškė, neleido susikaupti. Be to, įsitikinau, kad esu pakankamai altruistiška moteriškė, nes negaliu nepadėti, jei matau, kad žmogui negera. Tačiau stigo kompetencijos.

Vieną vakarą, po darbų, namuose prisiminiau, kad turime medikų profesionalų. Šiaulių psichoneurologijos dispanseryje (dabar – VŠĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinika – aut. past.) 1988-aisiais buvo įsteigta dešimties asmenų Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupė.

Todėl kitą dieną, kai į Sąjūdžio būstinę užsuko tuometinis Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Šiaulių tarybos seniūnas Kazimieras Alminas, išsakiau jam problemą. Priminsiu, kad seniūnai keitėsi kas tris mėnesius. Buvo sugalvota tokia rotacija. Derėjo organizacinį darbą Sąjūdyje patirti kiekvienam LPS Seimo nariui.

K. Alminas pažadėjo rasti visoms suinteresuotoms pusėms tinkamą išeitį ir pažadą įvykdė. Jis tuo metu vadovavo minėtos ligoninės folkloriniam ansambliui, todėl pažinojo šios gydymo įstaigos vadovybę. Be to, tuometinis seniūnas ir pats turėjo analogiškos manajai bendravimo su Sąjūdžio būstinės lankytojais patirties. Jam vienas Šiaulių milicijos vadų buvo atsiuntęs pranašystes rašantį vyrą, kuris teigė, kad iš Libano prasidės pasaulio pabaiga. Nesuskaičiuojamoje galybėje mokyklinių sąsiuvinių žmogus buvo surašęs tik jam vienam žinomą tikrąją pasaulio istoriją ir jos baigtį.

K. Alminui pavyko susitarti, kad Šiaulių Sąjūdžio būstinėje vieną dieną savaitėje pabudėtų ką tik į Šiaulius atvykęs ir Psichiatrijos ligoninės direktoriumi dirbti pradėjęs gydytojas Eugenijus Mikaliūnas. Jis į mūsų miestą persikraustė iš Rokiškio, kur pats buvo įkūręs Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę.

Šviesaus atminimo gydytojas E. Mikaliūnas buvo tikras išsigelbėjimas šurmuliuojančioje mūsų įstaigoje. Kiekvieną būstinės lankytoją, turintį mums, Sąjūdžio eiliniams, „neįkandamų“ klausimų, siųsdavome pas atskirame kabinete budintį mediką. Šis ilgokai su kiekvienu bendraudavo, sutardavo kitą susitikimo datą ir visi po jo priėmimo išeidavo laimingi bei švytintys. Keletą mėnesių visuomeniniais pagrindais mūsų lankytojus konsultavo profesionalus specialistas, o dažniausiai pas jį ateinantys žmonės atsivesdavo draugų ar pažįstamų, kuriems irgi reikėjo pagalbos. Vadinasi, dėl visko galima susitarti, kai nesiuntinėji besiskundžiančiojo kur nors toliau...

Šiandien vis spėlioju, ar pažinojo gydytojas pas jį ateinančius lankytojus iš ankstesnių susitikimų savo vadovaujamoje įstaigoje. Tačiau gerokai vėliau, perskaičiusi kolegų atsiliepimus apie šį mediką, supratau, kad E. Mikaliūnas „visą savo gyvenimą degė noru psichiatrijos pagalbą keisti vakarietiškais standartais.“ Ir keitė. Kantriai. Profesionaliai. Kasdieniame darbe.

Belieka tikėtis, kad savanoriška mediko pagalba Šiaulių sąjūdininkams bei sisteminio virsmo laikotarpyje besiblaškančiam ir sovietinės valdžios stumdomam žmogui buvo naudinga ir padėjo jam pačiam sukaupti patirties, kurią galėjo įgyvendinti praktikoje.

Susijusios naujienos