Naujausios
Įtempti metai iki jubiliejaus
Lietuvos muziejininkystės patriarcho Pelikso Bugailiškio iniciatyva 1923 metų kovo 11-ąją įsteigtas „Aušros“ muziejus yra vienas iš didžiausių ir aktyviausių Lietuvos muziejų. Muziejus vienija devynis struktūrinius padalinius – Chaimo Frenkelio vilą, Fotografijos muziejų, Šiaulių istorijos muziejų, Žaliūkių malūnininko sodybą, Dviračių, Radijo ir televizijos muziejų, Venclauskių namus-muziejų, Poeto Jovaro namą, Senąją miesto gaisrinę.
– Nuo praeitų metų jau skleidžiate žinią apie „Aušros“ muziejaus šimtmetį, o kokie jums buvo nuėję 2022 metai?
– 2022-ieji muziejui buvo sunkūs, įtempti ir darbingi. Turėjome labai daug iššūkių. Pirmiausia veikla buvo nukreipta į Venclauskių rūmus. Vyko baigiamasis pokovidinis jų įveiklinimo etapas, Istorijos skyriaus apgyvendinimas Venclauskių namuose su pilna ekspozicija ir pilnu edukaciniu paketu, parodų organizavimu.
Mums buvo labai svarbu, kad Venclauskių namai-muziejus rastų savo vietą „Aušros“ muziejaus kontekste. Manau, pavyko tai padaryti. Atsirado parodų, edukacinių užsiėmimų su vaikais pakraipos, paskaitos, pristatymai, daugiau dėmesio žydų istorijai, nes Stanislava Venclauskienė su dukromis Danute ir Gražbyle Venclauskaitėmis buvo žydų gelbėtojos.
Venclauskių namai po truputį randa vietą Šiauliuose, tampa gražiu mėgstamu objektu. Šiauliečiai ateina žiūrėti, kaip atrodo rūmai po restauracijos, jų labai gražūs tarpukarinės Lietuvos architektūros interjerai. Rūmų sode vaikai gali žaisti žaidimų aikštelėje.
Labai svarbus darbo baras buvo Šiaulių istorijos muziejaus kaip objekto atsiradimas. Ilgai mąstėme, kaip turėtų vadintis šie rūmai Aušros alėjoje 47. Priėjome minties, kad Šiauliai, kaip miestas ir tam tikro regiono ekonominis, kultūrinis, geopolitinis centras, turi turėti savo vietą muziejų grandinėje. Tad Šiaulių istorijos muziejaus atsiradimas – logiškas tęstinis žingsnis.
Mes, gyvendami Šiauliuose, rodome miesto istoriją po gabaliuką – ir Ch. Frenkelio viloje, ir Venclauskių namuose (Kazimieras Venclauskis (1880-1940) buvo pirmasis Šiaulių burmistras), ir etnografinėje ekspozicijoje Žaliūkų malūnininko sodyboje. Bet Šiauliams, kaip regiono centrui, vietos buvo mažoka mūsų ekspozicijoje.
Tad nusprendėme, kad pastatą po rekonstrukcijos dedikuojame Šiaulių istorijos muziejumi ir pristatome Šiaulius kaip regiono centrą. Pradedame nuo Saulės žemės, Saulės mūšio, nuo Šiaulių vardo paminėjimo istorinėse kronikose, nuo pirmųjų gyventojų, nuo piliakalnių, kurie tampa miesto užuomazga. Kalbame apie Lietuvos karalystę, Mindaugo Lietuvą ir Šiaulius Mindaugo Lietuvoje. Su Šiaulių žeme susijusi ir karalienė Morta.
Nuo Saulės žemės pereiname iki Šiaulių ekonomijos nepriklausomoje valstybėje – Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje (LDK) ir Lenkijos karalystėje. Šiaulių ekonomijos specifika ypatinga. Tai karaliaus stalo dvaras, išlaikęs iš savo pajamų LDK kunigaikščius ir Lenkijos karalius. Tuo skiriamės nuo Vilniaus, Kauno ar Biržų. Mes karaliaus stalo miestas, mes neturime savo didikų, kaip kiti miestai, čia savo rezidencijų nestato nei Sapiegos, nei Chodkevičiai, nei Radvilos. Šiauliai turi specifinį veidą – tai karaliaus valda. Nuo parapijos atsiradimo XV amžiuje užgimsta Šiauliai su savo miesto tradicijomis. Vėliau Žygimanto Augusto Šiauliai buvo pripažinti laisvuoju miestu, tik neilgai toks gyvavo. XVIII amžiaus pabaigoje LDK ir Lenkijos karalystę pasidalija priešiškos trys valstybės – Rusija, Prūsija ir Austrija.
Tokią istoriją norime papasakoti Šiaulių istorijos muziejuje. Tai pakankami didelis iššūkis. Šiame pastate esame suplanavę parodyti ir ekspoziciją, veikiančią atvirų saugyklų principu. Norime parodyti įvairovę eksponatų, sukauptų ir saugomų nuo pat muziejaus įkūrimo pradžios – 1923 metų.
Visą savo gyvavimą, o ypač trečiojo, ketvirtojo dešimtmečio laikotarpiais, muziejininkai pasitelkę savanorius, bičiulius važinėjo po visą Lietuvą – po Žemaitiją, Aukštaitiją, Vidurio Lietuvą – ir rinko eksponatus, juos aprašinėjo. Taip gimė mūsų didžiosios kolekcijos – etnografijos, meno istorijos, paveikslų, istorinių dokumentų rinkiniai.
Pagal atvirų saugyklų principą jau pristatome eksponatus, iškeltus iš saugyklų, vitrinose, įrengtose pagal šiuolaikinį muziejininkystės žodį su tam tikro mikroklimato palaikymu.
Tuo didžiuojamės ir galime džiaugtis, o 2023 metais kovo 11-ąją, minint muziejaus šimtmetį, bus atidaryta pilna Šiaulių istorijos ekspozicija.
Praeitais metais turėjome ir daug gražių tęstinių projektų Fotografijos muziejuje, sėkmingai toliau vyko Chaimo Frenkelio vilos festivalis, sulaukęs daug klausytojų. Daug kultūros renginių keliasi į Ch. Frenkelio vilą ar Fotografijos muziejų, vyksta susitikimai su įdomiais žmonėmis, knygų pristatymai, pristatome istorinius darbus ir šiuolaikinių menininkų raišką.
Plėtojasi veikla ir Žaliūkų malūnininko sodyboje, ji tapo bendruomenių veiklos erdve, čia su miestiečiais švenčiame kalendorines šventes – Užgavėnes, Kupolines, Žolines, derliaus šventes.
2022 metai buvo nuspalvinti ir sunkia tamsia karo spalva. Muziejininkai rinko aukas, priėmėme į darbą kelis ukrainiečius, organizavome ukrainiečių sambūrius, telkėme jų bendruomenę ir teikėme pagalbą įvairiais būdais.
Tie metai nešė sunkų pandeminį ir karo – Rusijos agresijos prieš Ukrainą – krūvį. Tai yra sunkūs laiko žymių įspaudai, jie mūsų gyvenime paliks gilų pėdsaką.
Apie šimtmečio moto
– Šimtas metų muziejui – daug ar mažai?
– Šimtas metų Lietuvos muziejui – daug. 1918 metais tik atkuriame Lietuvos valstybę, penkeri metai prabėga ir Šiauliuose įkuriamas muziejus.
Europos, pasaulio muziejai savo funkciją pradeda atlikinėti XVIII amžiaus pabaigoje–XIX a. pradžioje. Kitaip tariant, šiuolaikiniai muziejai turi 200 metų istoriją, išimtys yra tik Graikijos ar universitetų muziejai.
Tad realiai šimtmečiu esame atsilikę. Bet reikia turėti mintyje, kad XIX a. neturėjome savo valstybės.
– Kokius tikslus sau kėlė muziejaus steigėjai prieš šimtą metų?
– 1923 metais „Aušros“ muziejų steigė Šiaulių šviesuoliai – pirmiausia Peliksas Bugailiškis, prisidėjo Petrauskas, Julius Švambaris, Kazimieras Venclauskis, Sondeckių šeima, Jono Murkos šeima.
Jų nebuvo daug. Kai nusprendė pasirašyti steigimo dokumentus, tai tiesiog iš savo namų, iš savo kolekcijų, surinktų senienų nešė viską į vieną vietą, kad galėtų pradėti muziejaus veiklą. Muziejui pasirinktas pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ pavadinimas. Tada minėtas „Aušros“, įsteigtos 1883 metais, 40-metis.
„Aušros“ vardas suteiktas kaip atgimimo, vilties, šviesos atėjimo į Lietuvą simbolis. Visos tos funkcijos ir buvo įdėtos į muziejaus turinį.
Tas vardas įpareigojo šviesuolius, kad krašto pažinimas būtų „Aušros“ muziejaus pagrindinis moto. Pradėjo veiklą nuo nedidelės ekspozicijos Maišo gatvėje( jos dabar nebėra). Vėliau pastačius septynmetę mokyklą Aušros alėjoje, ten gauname rūsyje patalpas. Tad šis pastatas yra arčiausiai pirmųjų muziejaus buveinių, iš ten kilo ir augo „Aušros muziejus. Ten veikė iki 1943 metų, kol vietinė nacistų valdžia liepė išsikraustyti, pastato prireikė karo ligoninei.
Tokia buvo muziejaus pradžia. Prie muziejaus buvo tuščias sklypas ( jame dabar „Iki“ ir „Norfa“ prekybos centrai), ten P. Bugailiškis buvo sugalvojęs steigti Oro muziejų – lauko ekspozicijoje turėjo atsirasti sodybos trobesiai, klėtys, dūminės pirkios. Tie etnografiniai pastatai turėjo rodyti mūsų etnografinį pradą, kuo lietuviai skiriasi nuo kitų tautų.
Visada prie muziejaus veiklos prisidėjo mecenatai. P. Bugailiškis iš savo atlyginimo pirko eksponatus, jis nebuvo muziejaus darbuotojas. K. Venclauskis skirdavo pinigų leidybai ir ekspedicijoms, Jokūbas Frenkelis duodavo savo fordą ir sunkvežimiuką muziejininkams savaitgaliais važinėti po Lietuvą rinkti eksponatų. Pagalba teikė ir V. Janavičius, Aleksandrijos dvaro savininkas, ir Č. Liutikas ir V. Zdzichauskas, B. Buračas.
– Kodėl pasirinkote šimtmečio moto – „Aš esu“?
– Mes norime pasakyti, kad muziejus, turintis 100 metų, yra ne tik institucija – reiškinys. Muziejus adekvačiai reaguoja į valstybės pokyčius, jis turi savo misiją ir, jeigu ją išlaiko, jos neatsisako, įsisąmonina iki esmės pajautimo, tai ar buvo nacių okupacija, ar sovietmetis, ar rezistencinė kova, visuose tuose etapuose muziejus gyvavo.
Aš esu – reiškia, aš gyvenu.
Muziejus savo darbą daro ir šiandien, saugodamas kultūros paveldą. Saugodamas ne tik savo paveldo objektus, bet ir dailininko Gerardo Bagdonavičiaus (1901–1986) namą, nors jis nėra muziejaus. Įkūrėme ten ekspoziciją, sausio pradžioje atidarysime jo memorialinį kambarį, bus parodyta jo gyvenimo istorija. Mes nesame įpareigoti tai daryti, bet negalime neparodyti G. Bagdonavičiaus asmenybės kaip išskirtinio reiškinio. Jis visada buvo šalia „Aušros“ muziejaus, buvo mūsų bičiulis, pagalbininkas.
Ketvirtis amžiaus su muziejumi
– Pats ketvirtį amžiaus muziejui vadovaujate, kokią strategiją esate pasirinkęs, kokius dalykus akcentuojate?
– Veiklos akcentus mačiau tapdamas direktoriumi 1998 metais. Norėjau, kad Šiauliuose muziejus suspindėtų kaip regioninės kultūros centras, parodytų savo galimybes, atskleistų savo potencialą.
Manau, pavyko įdiegti į šiauliečių sąmonę naujas kultūrines erdves. Ch. Frenkelio vila su rožynu žinoma ne tik Šiauliuose – ir Lietuvoje žino, kad vila – muziejus. Daug pastangų reikėjo, kad atsirastų ši nauja kultūrinė erdvė, daug skepsio patyrėme ir iš vietos, ir iš Lietuvos politikų. Esą nieko čia nepadarysite, neprikelsite tų rūmų, bet prikėlėme. Vienas patyręs muziejininkas, kai atvedžiau į vilos restauravimo statybvietę 2001 metais ir pasakojau, kad čia bus tas, čia tas, man sakė: „Vaikeli, tau gyvenimo neužteks“. Džiaugiuosi, kad užteko.
Apie prarastą auksinį laiką
– „Aušros“ muziejus su savo plėtros strategija Šiaulius pavertė muziejų miestu. O ar Šiauliai, Jūsų žvilgsniu, turi kultūros strategiją?
– Bendrajame kontekste, turbūt, ne. Šiauliai neturi miesto kultūros plėtros strategijos. Mes praradome auksinį laiką, kai galėjome strategiškai veikti apjungę visas kūrybines veiklas – Šiaulių universitetą su Menų fakultetu, kurį tada dar turėjome, „Aušros“ muziejų, dailės galerijų erdves, „Saulės“ koncertinės įstaigos, Kultūros centro ir kūrybinių organizacijų jėgas. Buvo daug kultūros potencialo su kūrybiniu polėkiu. Taip buvo prieš dešimt-penkiolika metų. Būtume tada įveiklinę ir Menų inkubatorių. Būtume turėję ir ženklesnį proveržį, virsmą iš kaimiškos kultūros į miestietišką kultūrą.
Tas virsmas jau buvo prasidėjęs ir net įpusėjęs, o dabar mus truktelėjo atgal. Aš nieko blogo neturiu prieš kaimiškąją kultūrą, bet mes stabtelėjome, o gyvenimas nuėjo į priekį. Mes netekome kūrybinio potencialo. Nebeturime jaunimo, universitetas vegetuoja, jaunų kūrėjų nebeliko, muzikų nebeliko, vizualiojo meno atlikėjų nebeliko. Žinoma, jų dar yra, bet jie – vyresnės kartos.
Kiekviena institucija, kaip ir žmogus, turi savo jaunystę, brandą ir saulėlydį. Dauguma mūsų menininkų yra saulėlydžio fazėje. Jie nespindi kūrybiniu aktyvumu. Kai mieste senka kūrybinis potencialas, atsiranda stagnavimas, pasirodo regresijos ženklai.
Mes nebegalime surasti darbuotojų, nebeturime universitetą baigusio jaunimo, neprisikviečiame specialistų. Jie gali sakyti, kad muziejuje gal mažai mokate atlyginimo. Bet mes ir mažai mokėdami prieš dešimt metų specialistų turėjome daug, prie durų stovėjo eilės norinčių dirbti ir turinčių kūrybinių sumanymų. Dabar tokių mažoka arba visai nebelieka. Tai didžiulis praradimas miestui.
Investavome į trinkeles, į naujai sodinamus medžius, o turėtume ilgai ir nuosekliai investuoti į jaunimą, į kūrybinį potencialą, kad užaugtų subręstų ir, kaip tie medžiai pradėtų duoti vaisius. Gaila, bet to turbūt reikės laukti ne vieną dešimtmetį.
Kodėl taip atsitiko? Priežasčių daug. Nesiečiau to vien su Šiaulių universiteto nunykimu. Bet lūžis universitete įvyko tada, kai filosofas Gintautas Mažeikis netapo universiteto rektoriumi. Tada universitetas pradėjo devynmyliais žingsniais sparčiai dardėti į prarają.
Tuomet dar buvo galimybė stabtelėti, kažko atsisakyti, daryti pertvarkas, grynintis ir išsaugoti savarankišką universitetą, kuris miestui buvo be galo labai svarbus. Jis gimdė kūrybiškumą, pritraukė jaunuomenę iš regiono ir norą save kūrybiškai išreikšti. To dabar neliko. To mums negali kompensuoti kolegijos, gimnazijos. Turime gražaus puikaus jaunimo, bet 18–19 metų jaunuoliai išvažiuoja iš Šiaulių ir negrįžta.
Dar reikia Technikos muziejaus
– Kokios dovanos norėtų muziejus šimtmečio proga?
– Pati didžiausia dovana, kokia galėtų būti, – geranoriškas miesto politikų atsigręžimas veidu į muziejų.
Mes turime dar neišnaudoto potencialo, kuris be galo svarbus. Tai – priešgaisrinės technikos muziejaus atsiradimo Šiauliuose galimybę. Šalia Savivaldybės bado akis senoji gaisrinė apleistu fasadu
Tokiam muziejui įkurti reikia sutelktų bendrų pastangų. Vilniuje mums sako: „Darykite, bet kodėl miesto valdžia, vietos savivalda jums nepadeda?“ Miesto politikai iki šiol į tai žiūri pro pirštus, galvoja, kad mes tą technikos muziejų pagimdysime iš nieko – turėdami tik apgriuvusius pastatus ir šiokią tokią kolekciją. Tai nelengvas procesas, daug pastangų dedame, jau turėjome apčiuopiamų užmojų, bet mus sustabdė pandemija.
Beje, Ugniagesių muziejus turėjo būti ir ekstremalių situacijų valdymo mokymo centras, turėjome parengę tokią koncepciją. Bet tos ekstremalios situacijos – pandemija, karas – kaip tik ir įveikė muziejų jam dar neįsikūrus.
Miestui toks muziejus būtų labai svarbus.
Dirbant regionuose labai svarbu susiklausymas ir bendrų lūkesčių įvardijimas ir parama tiems, kurie daro darbus. Svarbu matyti pozityvą, kurį miestui gali atnešti tam tikros sritys, tarp jų ir muziejai.
Technikos muziejus būtų lankomas, įsivaizduoju, kaip laipioja ugniagesių įranga vaikai, matuojasi šalmus, lieja vandenį – tai nuostabi edukacinė veikla.
– Naujus metus sutikdami vis žiūrime į ateitį, o į ką turėtume atsigręžti?
– Į žmones, kurie čia gyvena, kūrybingus žmones, bendruomenes, Juos reikia puoselėti. Jų gerų idėjų palaikymas yra labai svarbus. Svarbiausia ne trinkelės, o čia gyvenantys žmonės.
– Ko linkite šiais 2023 metais?
– Kad baigtųsi karas. Tai svarbiausia. Karas baisus dalykas, nuo jo įgijome kuprą, ant pečių nešame sunkią psichologinę, moralinę naštą.
Šeimose linkiu santarvės, ramybės susiklausymo, daugiau meilės savo artimui.
