Meilę menui suderino su moksline veikla

Sva­rūs dar­bai

– Koks jū­sų ke­lias į mu­zie­jų?

– Ne­ti­kė­tas! Esu tre­čios kar­tos šiau­lie­tė. Kai mo­kiau­si Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­te, rei­kė­jo at­lik­ti dip­lo­mi­nį dar­bą. Ma­no dės­ty­to­jas bu­vo An­ta­nas Vi­soc­kis. Taip ma­ne ke­liai ir at­ve­dė į Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jų, nes ta­piau Auš­ros alė­jos rū­muo­se Už­ga­vė­nių kau­kes. Dir­bau apie me­tus, su­si­pa­ži­nau su mu­zie­jaus ko­lek­ty­vu.

Kai pa­sa­kė, kad mu­zie­ju­je yra at­si­ra­du­si lais­va vie­ta, daug nie­ko ne­gal­vo­ju­si, tik ga­vu­si dip­lo­mą, pri­si­sta­čiau. Ne­la­bai su­vok­da­ma, ką rei­kės dirb­ti – man tai tik­rai bu­vo nau­jie­na.

"Auš­ros" mu­zie­ju­je pra­dė­jau dirb­ti 1997 me­tais Dai­lės sky­riaus mu­zie­ji­nin­ke. Ko­le­gos ma­ne kant­riai mo­kė, aiš­ki­no. Ma­čiau, kaip mu­zie­jus ki­lo, to­bu­lė­jo, ju­dė­jo į prie­kį, kar­tu au­gau ir aš.

Į mu­zie­jų atė­jau bai­gu­si ba­ka­lau­ro stu­di­jas, pa­dir­bu­si tre­jus me­tus, nu­ta­riau, kad rei­kia gi­les­nių stu­di­jų, įsto­jau Šiau­liuo­se į ma­gist­ran­tū­rą.

Dai­lės sky­riaus ve­dė­ja esu nuo 2004 me­tų.

Veik­la mu­zie­ju­je yra la­bai pla­ti: nuo moks­li­nio dar­bo iki edu­ka­ci­nių, pra­mo­gi­nių veik­lų. Nė­ra lai­ko už­si­sė­dė­ti vie­no­je vie­to­je.

– Ap­do­va­no­ji­mas jums skir­tas už me­no ir moks­lo der­mę. Ką iš­skir­tu­mė­te iš sa­vo dar­bų?

– ldė­jų ieš­kau vi­są pa­rą. Bū­na – cinkt! Ry­te at­si­kė­lei ir yra idė­ja. Pa­si­ta­ri su ko­le­go­mis, kol idė­ja iš­si­ru­tu­lio­ja iki pro­jek­tų – di­des­nių ir ma­žes­nių.

Di­džiau­sias už­sie­nio pro­jek­tas – An­ta­no Ri­ma­vi­čiaus skulp­tū­rų pri­sta­ty­mas tiek Lie­tu­vo­je, tiek Lat­vi­jo­je, Bal­ta­ru­si­jo­je.

Pa­ro­dos "An­ta­nas Ri­ma­vi­čius: Die­vui ir Žmo­gui" tarp­tau­ti­nė sklai­da su­tei­kė ga­li­my­bę vi­suo­me­nę su­pa­žin­din­ti su lie­tu­vių liau­dies sak­ra­liuo­ju me­nu, puo­se­lė­jan­čiu dva­si­nį kul­tū­ros pa­vel­dą, iš­lai­kan­tį tra­di­ci­nę lie­tu­viš­ką pa­sau­lė­jau­tą.

A. Ri­ma­vi­čius – vie­nin­te­lis ži­no­mas lie­tu­vių kil­mės ku­ni­gas – sa­va­moks­lis skulp­to­rius, vi­są gy­ve­ni­mą dro­žęs skulp­tū­ras. 1933 me­tais tes­ta­men­tu ne­ma­žą sa­vo kū­ry­bos da­lį (132 vie­ne­tus) jis pa­li­ko Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jui. Kū­ry­bi­nį pa­li­ki­mą su­da­ro šven­tų­jų skulp­tū­ros ir Kry­žiaus ke­lio sto­čių ba­rel­je­fai (ba­rel­je­fai nuo 2010 me­tų eks­po­nuo­ja­mi Šiau­lių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo baž­ny­čio­je ir Šiau­lių vys­ku­pi­jos ku­ri­jos pa­sto­ra­ci­nia­me cent­re).

2018 me­tų pro­jek­tas – "Išs­kir­ti­nių Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos is­to­ri­jos ir me­no ver­ty­bių tarp­tau­ti­nė sklai­da". Pro­jek­tą su­da­rė dvi pa­ro­dos – pa­ro­da "Lat­vių mo­der­nis­tai Ro­ma­nas Su­ta ir Alek­sand­ra Bel­co­va" ir Vi­lis Ri­dze­nieks (1884–1962) fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da "Sug­rį­ži­mas".

Šie­met, bend­ra­dar­biau­jant su ko­le­go­mis iš Lat­ga­los kul­tū­ros ir is­to­ri­jos mu­zie­jaus, pri­sta­ty­tas pro­jek­tas "Pa­ro­da Su­si­ti­ki­mas: dai­li­nin­kės So­fi­ja Dem­bovs­ky­tė-Ro­me­rie­nė ir Ona Sol­ta­nai­tė-Röme­rie­nė ir jos tarp­tau­ti­nė sklai­da".

Per 1998–2019 me­tus su­ren­giau (or­ga­ni­za­vau, ku­ra­vau) 38 pa­ro­das Lie­tu­vos (Vil­niaus, Kau­no, Klai­pė­dos, Kel­mės, Kra­žių, Kur­šė­nų, Ra­sei­nių, Še­du­vos) ir už­sie­nio mu­zie­juo­se. Įgy­ven­din­ta 20 pro­jek­tų Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je.

Ku­ruo­ju, ty­ri­nė­ju pen­kis rin­ki­nius: ke­ra­mi­kos, pro­fe­sio­na­lio­sios tai­ko­mo­sios dai­lės, pro­fe­sio­na­lio­sios skulp­tū­ros, liau­dies tai­ko­mo­sios dai­lės, dai­lės pa­gal­bi­nį rin­ki­nį, ar­chy­vą.

– Jū­sų or­ga­ni­zuo­tas pa­ro­das ly­di ir lei­dy­bi­nė veik­la?

– Taip su­si­klos­tė, kad išė­jo trys kny­gos.

Di­de­lis al­bu­mas-ka­ta­lo­gas "Ju­li­ja Da­ni­liaus­kie­nė: bū­tis kar­pi­niuo­se" – Ju­li­jos Da­ni­liaus­kie­nės kar­pi­niai. Di­džio­ji J. Da­ni­liaus­kie­nės kū­ry­bi­nio pa­li­ki­mo da­lis jos va­lia bu­vo per­duo­ta ir sau­go­ma "Auš­ros" mu­zie­ju­je (2 000 eks­po­na­tų).

Kai ga­vo­me pa­li­ki­mą, pir­ma­sis klau­si­mas bu­vo, kaip jį įam­žin­ti. To­dėl "Auš­ros" mu­zie­jus ėmė­si ini­cia­ty­vos pa­reng­ti pub­li­ka­vi­mui J. Da­ni­liaus­kie­nės kū­ri­nių al­bu­mą-ka­ta­lo­gą, su­reng­ti pa­ro­dą ir pri­sta­ty­ti ją vi­suo­me­nei. Lei­di­nį ren­gė­me kar­tu su J. Da­ni­liaus­kie­nės duk­ro­mis.

Pa­ro­da kar­tu su lei­di­niu ap­ke­lia­vo Lie­tu­vą ir Lat­vi­ją.

Esu ir An­ta­no Ri­ma­vi­čiaus pa­ro­dos ka­ta­lo­go "An­ta­nas Ri­ma­vi­čius: Die­vui ir Žmo­gui" bei ka­ta­lo­go "Su­si­ti­ki­mas: dai­li­nin­kės So­fi­ja Ro­me­rie­nė ir Ona Röme­rie­nė" su­da­ry­to­ja.

Veik­la mu­zie­ju­je yra la­bai pla­ti: nuo moks­li­nio dar­bo iki edu­ka­ci­nių, pra­mo­gi­nių veik­lų.

Tur­tin­gas sky­rius

– Kaip kei­tė­si mu­zie­jus nuo 1997 me­tų?

– Atė­jau la­bai įdo­miu me­tu. Po­kal­bį ir dar­bin­tis pra­dė­jau, kai di­rek­to­rius bu­vo Ed­var­das Ci­cė­nas, bet priė­mė dirb­ti jau Rai­mun­das Bal­za. Tad te­ko bend­rau­ti su abiem di­rek­to­riais.

Mu­zie­jaus veik­los pa­si­kei­tė. Pra­si­dė­jo ak­ty­ves­nis gy­ve­ni­mas, įsi­lie­ji­mas į vi­sas kul­tū­ri­nes veik­las. Mu­zie­jus kei­tė­si nuo pa­ro­dų ko­ky­bės iki mu­zie­jaus ba­zės, in­ven­to­riaus, pa­sta­tų.

Kai atė­jau, man at­ro­do, mu­zie­ju­je te­bu­vo tik du kom­piu­te­riai, apie to­kias sis­te­mas, su ku­rio­mis da­bar dir­ba­me – skait­me­ni­ni­mo, LI­MIS – nė ne­ži­no­jo­me.

Per 20 me­tų – di­džiu­lis šuo­lis.

– Ko­kius ty­ri­mų da­bar at­lie­ka­te?

– To­liau ty­ri­nė­ja­me Ge­rar­do Bag­do­na­vi­čiaus kū­ry­bi­nį pa­li­ki­mą (al­bu­mas ka­ta­lo­gas "Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius. Ta­py­ba. Gra­fi­ka. Di­zai­nas. Fo­tog­ra­fi­ja" iš­leis­tas 2011 me­tais), pla­nuo­ja­me sklai­dą Lat­vi­jo­je.

Dar vie­nas pro­jek­tas – lei­di­nys-al­bu­mas apie Chai­mą Fren­ke­lį, jo šei­mą, vers­lą, gy­ve­na­mą­jį na­mą-vi­lą. Tai ko­lek­ty­vi­nis dar­bas, dir­ba­me kar­tu su R. Bal­za, Vir­gi­ni­ja Šiukš­čie­ne ir di­de­le ko­le­gų ko­man­da.

Taip jau yra: iš­lei­dai vie­ną lei­di­nį ir gal­vo­ji, gal rei­kia pri­sta­ty­ti ki­tą mu­zie­ji­nį rin­ki­nį?

– Koks yra Dai­lės sky­rius, ko­kias ver­ty­bes sau­go?

– Dai­lės sky­riaus rin­ki­niuo­se tu­ri­me apie 30 tūks­tan­čių eks­po­na­tų, tai ir liau­dies skulp­tū­ra, ir pro­fe­sio­na­lio­ji, ir ta­py­ba, gra­fi­ka, ke­ra­mi­ka, po­rce­lia­nas.

Sky­rius tik­rai tur­tin­gas. Reikš­min­ga eks­po­zi­ci­ja "Pro­vin­ci­jos dva­ras", eks­po­nuo­ja­ma Chai­mo Fren­ke­lio vi­lo­je.

Di­de­lis rin­ki­nys yra iš Že­mai­ti­jos – die­vu­kai ir šven­tu­kai, be­veik 2 tūks­tan­čiai eks­po­na­tų. Tu­ri­me daug ir įspū­din­gos se­no­sios ke­ra­mi­kos, ąso­čių ko­lek­ci­ją, di­de­lę švil­pu­kų ko­lek­ci­ją, su­rink­tą tar­pu­ka­riu, apie 300 vie­ne­tų.

Ta­py­bos sky­riu­je iš­skir­ti­nis pa­li­ki­mas – Ele­nos Ur­bai­tis, at­ke­lia­vęs iš Ame­ri­kos, šiau­lie­čių me­ni­nin­kų dar­bai, ja­po­nų gra­viū­rų ko­lek­ci­ja, eks­po­nuo­ja­ma vi­lo­je. Taip pat tu­ri­me ke­ra­mi­kos ko­lek­ci­ją. Por­ce­lia­no ko­lek­ci­ja yra at­ke­lia­vu­si iš dva­rų 1940 me­tais.

– Daug bend­ra­dar­biau­ja­te su res­tau­ra­to­riais?

– Be abe­jo, be res­tau­ra­to­rių – nie­kaip! Res­tau­ra­to­riai pri­si­lie­čia ren­giant kiek­vie­ną pa­ro­dą, kad dar­bai, kū­ri­niai bū­tų tei­sin­gai pri­žiū­rė­ti, sau­go­mi, pa­ruoš­ti, eks­po­nuo­ja­mi.

Šie­met, įgy­ven­di­nus pro­jek­tus, iš res­tau­ra­to­rių į rin­ki­nius grį­žo ke­ra­mi­ka, ta­py­ba.

Tu­ri­me pa­reng­ti Šiau­lių "Auš­ros mu­zie­jaus Edu­ka­ci­nio cent­ro, ku­rio re­konst­ruk­ci­ja vyks­ta, at­vi­rų fon­dų eks­po­zi­ci­ją. Tai dar vie­nas di­de­lis pro­jek­tas – da­ly­vau­ja­me šio­je gru­pė­je.

– Ne­se­niai Dai­lės sky­riaus rin­ki­nius pa­pil­dė­te pro­fe­sio­na­lių šiau­lie­čių me­ni­nin­kų Ire­nos Amb­ra­zie­nės, Po­vi­lo Ani­ki­no ir Vy­tau­to Tri­ban­džio kū­ri­niais, su­kur­tais po 1990 me­tų. Ko­kio­mis kryp­ti­mis pil­do­te ko­lek­ci­ją?

– Esa­me vie­nin­te­lis mu­zie­jus Lie­tu­vo­je, ku­ris są­mo­nin­gai for­muo­ja šiau­lie­čių me­ni­nin­kų ko­lek­ci­ją. Taip, dar­bų tu­ri ir ki­ti mu­zie­jai, bet mes Dai­lės sky­riu­je sau­go­me 5 038 šiau­lie­čių me­ni­nin­kų dar­bus, di­džio­ji da­lis jų su­kur­ti iki ne­prik­lau­so­my­bės.

Di­džiau­sios ko­lek­ci­jos: Ge­rar­do Bag­do­na­vi­čiaus (3 800 vie­ne­tų), An­ta­no Kriš­to­pai­čio (698), Eduar­do Juch­ne­vi­čiaus (34), Min­dau­go Lu­ko­šai­čio (100).

Mū­sų kryp­tys – šiau­lie­čiai me­ni­nin­kai, Ry­tų ke­ra­mi­ka, te­mi­niai rin­ki­niai, pa­vyz­džiui, se­ce­si­jos sti­liaus. Taip pat – šiuo­lai­ki­nė skulp­tū­ra.

La­biau žiū­ri­me į Šiau­rės Lie­tu­vą – no­ri­me at­spin­dė­ti Šiau­lių kraš­tą. Daž­niau­siai var­žo fi­nan­sai. Kar­tais ten­ka ap­gai­les­tau­ti, kad neį­si­gi­jo­me dar­bų, kol au­to­riai gy­vi.

Per­nai įsi­gi­jo­me uni­ka­lią liau­dies skulp­tū­rų ko­lek­ci­ją (89 eks­po­na­tai).

– Ko­kie Dai­lės sky­riaus eks­po­na­tai ver­tin­giau­si?

– Tu­ri­me pa­ruo­šę ver­tin­gų­jų eks­po­na­tų są­ra­šus. Pa­čių ver­tin­giau­sių, ku­riuos, ne­duok Die­ve, įvy­kus ne­lai­mei, rei­kė­tų čiup­ti, kad bū­tų iš­gel­bė­ti, per ma­no pen­kis rin­ki­nius bū­tų po­ra šim­tų.

Ži­no­ma, yra ir mėgs­ta­miau­si. Eks­po­zi­ci­jo­je vi­lo­je yra XVIII am­žiaus Mei­se­no po­rce­lia­no ma­nu­fak­tū­ros skulp­tū­rė­lė-dė­žu­tė "Ber­niu­kas su avi­nė­liu". Iš ko­kio dva­ro ji at­ke­lia­vu­si, ne­ga­liu įvar­dy­ti, bet tik­rai iš Šiau­lių ap­skri­ties. Iki 1940 me­tų tur­tin­gų dva­rų bu­vo daug.

Man la­bai pa­tin­ka ja­po­nų gra­viū­ros. Ir dar – vi­so­kios pa­vie­nės smulk­me­nė­lės.

– Ar su­lau­kia­te do­va­nų?

– Ko­lek­ci­nin­kas Ed­mun­das Ar­moš­ka mu­zie­jui pa­do­va­no­jo apie 100 kū­ri­nių (XIX a. pab. – XX a. vid. ta­py­ba). Sau­lė Ki­se­raus­kie­nė yra do­va­no­ju­si sa­vo ir vy­ro dar­bų. Anks­čiau gau­tas Ele­nos Ur­bai­tis pa­li­ki­mas.

Bū­na ir pa­vie­nių do­va­nų, kai užei­na žmo­nės ir sa­ko: "Kraus­to­me na­mą, ra­do­me ant aukš­to daik­tų". Bu­vo sma­gus at­ve­jis, kai mo­te­ris at­ne­šė pa­do­va­no­ti odi­nius vai­kiš­kus ba­tu­kus.

– Mu­zie­ji­nės veik­los da­lis – edu­ka­ci­jos. Ką siū­lo Dai­lės sky­rius?

– Tie­sio­giai su edu­ka­ci­jo­mis da­bar ma­žiau dir­bu. Šiuo me­tu "ant ban­gos" – Odos dirb­tu­vė­lė­se ve­da­mos edu­ka­ci­jos. Ga­mi­na­mi ka­lė­di­niai žais­liu­kai, įvai­rūs pa­puo­ša­lai – apy­ran­kės, vė­ri­niai, vai­ku­čiams – pa­ka­bu­kai, amu­le­tai, to­te­mai.

Šie­met pir­mą kar­tą vy­ko odos bū­re­lis suau­gu­siems, star­ti­nė­je gru­pė­je bu­vo apie de­šimt žmo­nių, vy­ko de­vy­ni už­siė­mi­mai. Tik­rai pa­vy­ko: nuo ele­men­ta­riau­sių ga­mi­nių pe­rei­ta prie su­dė­tin­ges­nių, veik­lą tę­si­me ir ki­tais me­tais. Už­siė­mi­mus ve­da ko­le­gė Jū­ra­tė Kau­či­kai­tė.

Ren­gia­me edu­ka­ci­jas ir pa­ro­doms.

– Ko­kie lan­ky­to­jų po­rei­kiai, ku­rios pa­ro­dos su­lau­kė di­džiau­sio dė­me­sio?

– Į pa­ro­dą vi­du­ti­niš­kai atei­na 2–3 tūks­tan­čiai lan­ky­to­jų. Pas­ku­ti­nė pa­ro­da bu­vo Ro­me­rie­nių – es­te­tiš­ka, ra­mi, prieš tai tu­rė­jo­me po­rą mo­der­nis­ti­nių pa­ro­dų: kad žmo­nės su­si­pa­žin­tų ir su kla­si­ki­niu me­nu, ir mo­der­nu.

Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je bu­vo su­reng­tos ir ke­tu­rios Alek­sand­ro Va­sil­je­vo su­kne­lių ko­lek­ci­jos pa­ro­dos. Pir­mo­ji pa­ro­da su­lau­kė apie 10 tūks­tan­čių lan­ky­to­jų.

– Ką esa­te nu­ma­tę ki­tiems me­tams?

– Ki­tą­met vi­lą la­biau už­lei­si­me is­to­ri­nėms pa­ro­doms. Iš me­ni­nių – gal­vo­ja­me va­sa­rą lan­ky­to­jams pa­siū­ly­ti kon­cep­tua­lios ju­ve­ly­ri­kos.

Vi­los par­ke pla­nuo­ja­ma Lie­tu­vos šiuo­lai­ki­nės skulp­tū­ros kū­rė­jų pa­ro­da.

Na­cio­na­li­nis M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jus or­ga­ni­zuo­ja pa­ro­dą "GRAND TOUR. Di­džio­sios ke­lio­nės liu­di­ji­mai ba­ro­nų von der Rop­pų me­no ko­lek­ci­jo­je", "Auš­ros" mu­zie­jus yra par­tne­ris.

Pa­va­sa­rį pa­ro­da tu­rė­tų bū­ti pri­sta­ty­ta Kau­ne, pas mus – me­tų ga­le.

Ar gy­ve­na vai­duok­liai?

Po po­kal­bio O. Stri­pi­nie­nė pa­ly­di į ant­rą­jį Ch. Fren­ke­lio vi­los aukš­tą pa­ro­dy­ti sa­vo mėgs­ta­miau­sio eks­po­na­to – po­rce­lia­no skulp­tū­rė­lės-dė­žu­tės "Ber­niu­kas su avi­nė­liu".

Iš­tai­gin­gą Da­mos kam­ba­rį nu­švie­čia pa­si­ro­džiu­si sau­lė, per sa­lę per­bė­ga še­šė­liai.

"Kar­tą bu­vo gra­ži, sau­lė­ta die­na, spin­du­liai kri­to į kam­ba­rį. Vie­nas lan­ky­to­jas at­bė­gęs sa­ko: "Ma­čiau, mo­te­rį-vai­duok­lį!" "Ar spė­jai nu­fo­tog­ra­fuo­ti?" "Ne!" – įsi­mi­nu­sią is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja O. Stri­pi­nie­nė.

Pa­ti su vai­duok­liais vi­lo­je nie­ka­da ne­su­si­dū­rė. 2003 me­tais, kai Dai­lės sky­rius per­si­kė­lė į dar tvar­ko­mą vi­lą, mu­zie­ji­nin­kei, ren­giant fon­dus, tek­da­vo pa­nak­ti­nė­ti ir iki 2–3 va­lan­dos nak­ties.

"Ra­mu, ty­lu, vis­kas sa­va – jo­kio bai­su­mo", – šyp­so­si O. Stri­pi­nie­nė. Bet iš vy­res­nių ko­le­gų gir­dė­jo, kad Venc­laus­kių rū­muo­se vai­duok­lių yra. Mu­zie­ji­nin­kai ne kar­tą gir­dė­ję, kaip kaž­kas vaikš­to laip­tais. Keis­tas jaus­mas – lyg pa­sta­te dar kas nors yra.