Naujausios
Kebli situacija
– Karantinas sustabdė miesto kultūrinius įvykius, bet ne problemas. Iškeltas klausimas, ar reikia rekonstruoti koncertų įstaigą „Saulė“. Kokia jūsų nuomonė?
– „Saulės“ koncertinės įstaigos problema visada egzistavo. Nuo pirmos dienos, kai buvo kuriami strateginiai miesto kultūros įstaigų plėtros planai, sakiau, kad reikia miestui naujos koncertinės salės, esamas kino teatras netenkina ir vargu, ar tenkins. Ir kad tai reikia nuspręsti kardinaliai tvarkant miesto kultūros objektus – turiu galvoje ir Kultūros centrą, ir „Saulę“.
Investavome milžiniškas sumas į Kultūros centro renovaciją, dabar pakibo klausimas dėl „Saulės“. Iš „Saulės“ padaryti koncertinę salę yra labai problematiška. Buvo kalba apie tai, kad reikia šią salę renovuoti ir pritaikyti galbūt miesto bendruomenės poreikiams. Renginiai, koncertai, pasirodymai ten gali vykti ir vyksta, kai neturime geresnių salių.
Situacija pakankamai kebli, klausimas labai daugialypis. Norime išsaugoti ir „Saulę“, bet, manau, reikia ir koncertinės salės, kuri atitiktų visus reikalavimus. Turime superinių kolektyvų, „Dagilėlį“, „Polifoniją“, kamerinį orkestrą ir kitus, kurie galėtų organizuoti didelius renginius, festivalius – tam reikia erdvės. Šiuo atveju arena netinka, ten gali vykti pramoginiai koncertai, sporto renginiai.
Jei skaičiuojame miesto sales, dar turime įdomią salę miesto savivaldybėje – senąją posėdžių, buvusį „Šviesos“ kino teatrą, istorinę erdvę. Nelabai suprantu, kodėl ji uždaryta, ten irgi tilpdavo keli šimtai žmonių.
„Saulės“ nugriauti tikrai turbūt nepavyks, tai yra modernistinės architektūros sovietmečio laikotarpio išraiškingas statinys, kaip Vilniaus sporto rūmai, jie irgi kol kas stovi.
Gal „Saulės“ salę tiesiog reikia suremontuoti ir palikti bendruomenės poreikiams, bet nebandyti iš jos padaryti tai, ko negalima padaryti.
– Naujos koncertų salės idėja keliama ne vienerius metus, bet jokio rezultato nėra?
– Mes daug šnekame, bet nieko nedarome. Man atrodo, 2014 ar 2015 metais, kai buvo kuriamos miesto vizijos, buvo aiškiai išsakyta, kad mieste reikia, pirma, koncertinės salės, antra, šiuolaikiško baseino. Bet nė vieno nėra.
Politikai, kurie strateguoja kultūros situaciją Šiauliuose, patys save įsivarė į kampą su priimtais sprendimais ir dabar nežino, ką daryti. Diskutuojame, reikia ar nereikia koncertų salės. Reikia koncertų salės – tada apsispręskime ir statykime.
– Ar pasigendate strateginio, profesionalaus požiūrio į kultūrą mieste?
– Taip, pakankamai mažai matome strateginio miesto dėliojimo krypčių. Tie patys Didždvario (Zubovų) rūmai, išlikę universiteto priklausomybėje, kas su jais bus, iki galo nėra aišku. Tvarkome teritoriją, o kaip dėliosis situacija? Niekas nepajudėjo, stovime ceitnote.
O kas bus Kultūros centre? Nėra diskusijos, nėra vyksmo, nors tai – labai svarbus miesto objektas, renovuotas. Koks turinys atsiras tame objekte? Ar vėl eisime žiūrėti „Domino“ teatrą, ar bus „Naktibaldų“ koncertai – koks turinys?
Norisi aiškumo ir dėl kitų kultūros institucijų. Ar miestas prisidės, ar išsaugosime universiteto galeriją?
Kalbame apie viešąsias erdves, Talkšos pakrantės sutvarkymą: kelis kartus išsakiau pasiūlymą, sujunkime pakrantės tvarkymą su Chaimo Frenkelio vilos parku. Bet niekaip nepavyksta nei nukreipiamosios rodyklės pastatyti, nei takelio pažymėti.
Nors tai nekapitalūs darbai, bet žmonės, atėję prie ežero, kartais nesuvokia, kad šalia yra Ch. Frenkelio vila. Mes pasiruošę ją atidaryti lankymui nuo 10 valandos ryto iki 10 valandos vakaro. Visą dieną žmonės gali grožėtis rožynu, nueiti prie ežero, viskas yra pasiekiama, bet nėra judesio – kaip ir ne miesto reikalas.
Miesto investicijos ir strategija – tvarkyti ežerą, dėti milijonus ir nepagalvoti, kad kompleksiškai turi būti tvarkoma, kad reikia integruoti sutvarkytas teritorijas į bendrą sistemą, kad būtų žmonėms patogiau.
Trūksta potencialo
– Ne vienerius metus buvo kalbama, kad reikia sutvarkyti dailininko Gerardo Bagdonavičiaus namą. Namas restauruotas, o kas toliau?
– G. Bagdonavičiaus namo tvarkymo pavyzdys parodė, kad mieste beveik nebeliko kultūrinio potencialo, jis apslopęs, nusilpęs. Restauruotas namas atiduotas administracinei – biurokratinei – funkcijai, įkeltas Kultūros paveldo departamento padalinys. Bet jiems nereikia viso namo, plotas perteklinis.
G. Bagdonavičius buvo įdomi asmenybė, galėtų vykti susitikimai, vakarai, parodos.
Čia matau bendrą miesto kultūrinę situaciją. Nebelieka kūrybingų žmonių, ypač, jaunimo. Ir turbūt turime atsakyti į klausimą, ką mes padarėme, kad nebeliko, kur jie?
– Ir koks atsakymas?
– Jie išvažiavo. Nerado sau terpės čia kurti, nebuvo palaikyti, nebuvo skatinti, nebuvo sudarytos galimybės. Tai yra kūrybingi žmonės – jeigu vieną kartą sutrukdė, antrą... Viskas prasideda nuo, atrodytų, smulkių dalykų, bet rezultatas – jų tiesiog nebeliko.
Dabar turime namą, bet nežinome, ką su juo daryti. Niekam turinio nebereikia, nei žmonių, gebančių pasiūlyti idėjas. Taip gali atsitikti su kitomis kultūros institucijomis, su galerijomis. Manau, jau nebeturime potencialo Menininkų namams. Nebėra ambicijos, nebėra žmonių, galinčių daryti kultūrinius reiškinius Šiauliuose.
Bijau net pasakyti, jei dar kokių dešimties kultūros žmonių netektume, viskas, būtume elementarus provincijos miestelis, kuriame niekas nevyksta. Džiaugsimės didžiausiu blynu, skaniausiu tortu ar daugiausiai ant vieno medžio pakabintų lempučių.
– Kažkuriuo momentu pritrūko toliaregiškumo?
– Mes tiesiog labai atsainiai pasielgėme su jaunais kūrybingais žmonėmis. Nesakyčiau, kad reikėtų kaltinti kažką konkrečiai, prie to visi prisidėjo, ir politikai, ir universiteto uždarymo strategija.
Paklauskime brandžių šiauliečių, ar jie nori, kad jų vaikai, baigę mokslus, liktų Šiauliuose, ar mato savo vaikus, besimokančius Šiaulių universitete. Pasikalbu su aplinkiniais, visi mato savo vaikus Vilniuje, Kaune, bet kur – Londone, Vienoje, bet tik ne Šiauliuose.
Kiek yra tokių, kurių vaikai grįžta ir kuria gerovę? Tokių labai mažai. Reikėtų visiems pagalvoti, ypač, politikams, kurie priiminėja strateginius sprendimus: ar jie nori, kad jų vaikai gyventų Šiauliuose? Ar jie patys nori? Ir ar šitą daro?
Plevenanti strategija
– Prieš trejus metus siūlėte Menų inkubatoriaus pastatą pritaikyti Priešgaisrinės technikos muziejui. Kokia dabar situacija?
– Taip, čia buvo mūsų idėja. Turime surinkę, sukaupę didžiulę priešgaisrinės technikos kolekciją, netgi kūrėme ekstremalių situacijų mokymų centrą, prieš ketverius metus paruošėme koncepciją, važiavome mokytis į Krokuvą, kaip toks centras ten funkcionuoja, kaip moko kultūros paveldo turėtojus elgtis ekstremalių situacijų metu. Tokio centro atsiradimas buvo sugalvotas kartu su ugniagesių muziejumi.
Situacija keista: ypač miesto politikai sakė, kam čia reikia, ar čia muziejų miestas, kam dar vieną muziejų kursime? Jei nėra idėjų, leiskite veikti tiems, kurie idėjų turi. Čia ir yra požiūris. Nors sakiau, kad technikos muziejai pasaulyje yra patys lankomiausi, netgi labiau lankomi nei menų. Žmonės save asocijuoja, nori užlipti, pačiupinėti, lanko nuo mažo iki didelio.
Senąją miesto gaisrinę esame užpildę eksponatais, bet neturime finansavimo, todėl užsandarinome stogą ir laukiame geresnių laikų. Kolekciją laikome uždarę, neturime, kur rodyti. Žinoma, turime dėkoti už galimybę techniką šiuo metu saugoti Šiauliuose, „Busturo“ teritorijoje.
Naujas muziejus būtų dar vienas judesys, trauktų žmones, lankytojus, specialistus. Dabar tokia fazė, kad turime luktelėti, kol žmonių sąmoningumo lygis pasikeis.
– Viena iš miesto idėjų tampa geriau nugriauti?
– Manau, kad galima kurti negriaunant. Nebūtina griauti, kad pastatytumei kažką naujo. Reikia statyti ir ieškoti esamiems objektams pritaikymo.
– Apibendrinant, yra miesto orientyras – kultūros strategija, ar nėra?
– Miesto kultūrinė strategija yra labai silpnai išreikšta. Matau mieste labai aiškią viziją dėl muziejaus ir muziejų, ji vystosi pakankamai plačiai, bet dėl kitų kultūrinių veiklų yra galbūt plevenanti, kol kas balansuojanti ant taip ir ne. Aš, ko gero, tos strategijos, švelniai tariant, nelabai ir matau.
Karantino pasekmės
– Nuo pirmadienio sušvelnintas karantinas, atnaujintas ir muziejų lankymas. Kokia tvarka laukia „Aušros“ muziejaus lankytojų?
– Pirmadieniais muziejų ekspozicijos nedirba, jas lankymui atidarome nuo antradienio. Laikysimės visų nurodytų reikalavimų. Leisime tik pavienius žmones, prašysime, kad būtų laikomasi atstumo, kad dėvėtų apsaugines kaukes, skaičiuosime, kiek pagal kvadratūrą gali patekti žmonių, suteiksime sąlygas dezinfekuoti rankas.
Bet abejojame, ar bus aktyvus lankymas.
– Kaip muziejus išgyvena karantiną?
– Dirbame labai intensyviai, tik gal to darbo nesimato. Didžioji dalis muziejininkų dirba nuotoliniu būdu, visiems davėme prieigas prie LIMIS sistemos, elektroninės muziejų eksponatų apskaitos. Muziejininkai pildo aprašus, renka informaciją, ruošiasi ekskursijoms, edukacijoms, rašo straipsnius, ką buvome suplanavę dėl „Šiaulių metraščio“.
Restauratoriai pildo duomenų bazę namuose, bet, kai reikia atlikti praktinį veiksmą, atvyksta į darbą. Sutarėme, kad dirbtuvėse būtų vienas žmogus.
Ūkio dalis turi pakankamai daug veiklos: remontas, rožyno priežiūra, lauko darbai. Rožės peržiemojo labai gerai, tikimės, kad greit sužaliuos ir sužydės, kai tik oro sąlygos bus geros.
Labai intensyviai ruošiamės naujai ekspozicijai Venclauskių namuose, kalbamės su dizaineriais, kuriančiais ekspoziciją, gaminančiais baldus. Yra įvairių trikdžių, tiekimai sutrikę, mūsų prašoma nuvėlinti terminus, nes nespėjama dėl objektyvių priežasčių.
Salės yra sutvarkytos, statybininkai, restauratoriai išėję, laukiame darbų pridavimo patvirtinimo. Sunku pasakyti, kiek nusikels ekspozicijos pristatymas, neaišku, kiek tęsis karantinas. Teoriškai iki liepos 1 dienos turėtumėme padaryti.
– Kaip paveiks muziejų finansiškai laikas be lankytojų?
– Turime patirties po krizės 2008–2009 metais, kai lankytojų skaičius krito 30–40 procentų. Ikikrizinio laikotarpio lankytojų skaičius sugrįžo per 3–5 metus. Galvojame, kad šie metai pagal lankytojų rodiklius bus pakankamai prasti, atsistatinėsime visus kitus metus, žinoma, dar neaišku, kokie bus šie metai.
Finansinė pusė labai sunki, tikimės ir paramos iš Vyriausybės. Šiuo metu Šiaulių „Aušros“ muziejus jau patyrė apie 50 tūkstančių eurų nuostolio.
Tiek nesurinkome pinigų už paslaugas, nuomą, ekskursijas, edukacijas, lankytojus, suvenyrus. Tai yra 30–40 procentų mūsų metinio biudžeto, kurį užsidirbame. Tai yra valstybės biudžetas ir mes jį jau esame suplanavę, kur išleisime. Iš jo ne tik mokame, tarkime, už elektrą ar nusiperkame medžiagų eksponatams restauruoti arba pačius eksponatus, bet mokame ir kintamąją atlyginimo dalį darbuotojams.
Jei neuždirbsime, metų pabaigoje kintamosios dalies neturėsime iš ko mokėti. Valstybėje turėtų būti numatytas kompensavimas, kaip matome pavyzdį su Estija.
– Estija kultūrai skyrė 25 milijonus?
– Taip, iš jų 6 milijonai yra skirti muziejams kompensuoti patirtus nuostolius.
Jei pas mus kompensuotų bent dalį negautų lėšų, būtų ženkli parama muziejams. Dabar Kultūros ministerijos yra pasiūlytas vienintelis būdas: žada paskelbti taisykles, kad galėtume teikti paraiškas Kultūros tarybai skaitmeninio turinio kūrimui.
Kultūros taryboje numatyta 3 milijonai eurų, į tuos pinigus turėsime apeliuoti konkursine tvarka, tiek privatus, tiek nevyriausybinis, tiek valstybinis sektorius. Šiuo atveju, muziejai, bibliotekos turėsime rašyti projektą, pildyti paraišką. Mes tų projektų ir taip esame prirašę, norime realizuoti, ką esame numatę.
Turime mesti darbus ir vėl rašyti projektus. Tai nėra kompensavimas, tai vertimas žmones verstis per galvą, ir neaišku, ar kažkiek pinigų gausime, nes apeliacija yra į visą kultūros lauką.
Dar nesame tikri, ar kokį birželį Vyriausybė neperžiūrės biudžeto, ar nepradės mažinti vietoje to, kad būtų kompensuota. Situacija labai sudėtinga.
