Naujausios
Archyvą perdavė ilgametė Šukionių bibliotekos (Pakruojo r.) bibliotekininkė Liucija Janina Brazdžionienė ir J. Brinkio dukterėčia radviliškietė Irma Siudeikienė.
Archyvas pradėtas formuoti 1931 metais, jame atsispindi Vismantų latvių pradžios mokyklos, bibliotekos draugijos „Saulė“ kūrimosi ištakos, veikla 1931–1936 metais, susirašinėjimas su Šiaulių–Mažeikių liuteronų parapijos kunigu T. Kupferiu, organizacijomis, valdžios institucijomis, giminaičiais, bendraminčiais.
Kitą archyvo dalį sudaro J. Brinkio 1944–1952 metų susirašinėjimas su giminaičiais ir draugais (nuo Panevėžio iki Skuodo), kuriuose atsispindi Antrojo pasaulinio karo realijos: latvių legionierių kovos, artėjančios fronto nuojautos, į Vismantus atkeldintų rusų šeimų gyvenimo aspektai. Taip pat yra, spėjama, XX a. aštuntajame dešimtmetyje rašytų rankraščių apie Vismantų latvių kapines, pateikiamas jų planas su palaidojimais, eiliuotas tekstas apie Vismantų šeimas, „Vismantų žiemgalių-latvių“ ir sodybų istoriją.
Kraštotyrininkas, tautosakininkas, muziejininkas, ornitologas, visuomenės ir kultūros veikėjas J. Brinkis (Jānis Briņķis) – Lietuvoje nežinoma asmenybė.
Gimė 1912 metų gegužės 22 dieną Vismantų latvių ūkininkų Mikelio ir Trynės Brinkių šeimoje, mirė 1987 metais gruodžio 28 dieną pas seserį Liną Elėjoje (Latvija), palaidotas gimtųjų Vismantų liuteronų latvių kapinėse, šalia tėvų.
Būdamas 15–20 metų, pradėjo domėtis Vismantų latvių ir jų kilmės (žiemgalių) istorija, nuo 18 metų rinko tautosaką, pasakojimus apie vietos latvių kilmę ir bendruomenės, šeimų istoriją, o medžiagą siuntė į Latvijos folkloro saugyklą Rygoje.
Kartu su latvių ūkininku Peteriu Tiltiniu (1907–1976) rūpinosi 1931 metais Vismantų latvių pradžios mokyklos, bibliotekos draugijos „Saulė“ įkūrimu, tėvų sodyboje įkūrė seniausią Žiemgalos regione „Senųjų žiemgalių“ muziejų (jame buvo sukaupta daugiausia etnografinė, numizmatinė, istorinė ir kt. medžiaga), buvo Radviliškio liuteronų bendruomenės pirmininkas.
Rūpinosi Vismantų bendruomenės tautinio (žiemgališkai-latviško) identiteto saugojimu, rašė apie to meto įtemptus tautinius-religinius santykius su lietuviais (1919 m.). J. Brinkis taip pat domėjosi medicina ir ornitologija, susirašinėjo su profesoriumi Tadu Ivanausku ir Latvijos ornitologijos centru prie Latvijos universiteto Rygoje.
J. Brinkio veikla ypač domėtasi Latvijoje. 1932–1943 metų latviškoje spaudoje esama nemažai pranešimų apie jo veiklą, renkamą tautosaką, įkurtą muziejų, 1943 metais nuogastaujama dėl archyvo ir muziejaus likimo.
1940–1944 metų įvykiai nutraukė tolimesnę veiklą – panašu, kad J. Brinkis ankstesnės veiklos nebetęsė, karo metu globotos rusų šeimos jį išgelbėjo nuo represijų – perduotame archyve yra laiškas adresuotas Šiaulių NKVD, kuriame prašoma paleisti jį iš kalėjimo.
Apie 1946 metus vietos MVD pareigūnai sunaikino „Saulės“ draugijos biblioteką. Tėvų sodyboje įkurtas muziejus su rinkiniais sulaukė panašaus likimo – sunaikintas vykdant melioraciją apie 1980 metus. Apie jo sunaikinimą iki pat mirties kraštotyrininkas taip ir nesužinojo.
Latvijos akademiniame pasaulyje J. Brinkis žinomas ne tik kaip tautosakos rinkėjas, bet ir unikalaus žiemgalių „mazgų rašto“ žinovas ir jo pavyzdžių saugotojas, „Vismantų žiemgalių“ teorijos plėtotojas, pasak kurios, Vismantų latviai yra žiemgalių palikuoniai, kurie keliomis bangomis į šią vietovę pasitraukė 1290 metais, bėgdami nuo vokiečių kryžiuočių.
Muziejaus rinkinys ir archyvas taip pat papildytas keliasdešimčia nuotraukų, jose užfiksuotas pats J. Brinkis, Brinkių ir Tiltinių šeimos, Vismantų latvių draugijos nariai ir kt. Jas muziejui dovanojo arba suteikė galimybę suskaitmeninti L. J. Brazdžionienė, I. Brinkytė-Siudeikienė, Ausma Tiltiņa-Ivanova (Elėja), Valteris Kleinas.
Apie šio archyvo vertę kalba ir tas faktas, kad Lietuvoje iki 1940 metų veikusių latvių draugijų archyvų beveik neišliko – jie buvo sunaikinti, laiku nebuvo perduoti į valstybinius archyvus, išskyrus Žeimelio latvių draugiją, kurios 1924–1939 metų 5 bylos saugomos Lietuvos centriniame istorijos archyve.
Be to, jis papildo Latvijos folkloro saugykloje saugomą J. Brinkio surinktą informaciją. Šis archyvas netrukus bus sutvarkytas ir prieinamas tyrėjams, besidomintiems krašto istorija. J. Brinkio surinktas palikimas neabejotinai ras savo vietą Žiemgalos krašto kultūriniame kontekste šalia Žeimelio kraštotyrininko Juozo Šliavo rinkinių.
„Aušros“ muziejus nuo praėjusių metų intensyviai kaupia, skaitmenina, sistemina, analizuoja ikonografinę ir istorinę medžiagą apie Šiaurės Lietuvoje iki XX a. vidurio gyvenusią didelę latvių diasporą (tyrinėtojas dr. E. Vasiliauskas) ir tampa viena iš Lietuvos letonikos atminties institucijų ir tyrimo centrų.
Bendradarbiaujama su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu, „Žiemgalos“ kultūros draugijos Joniškio skyriumi, Latvijos universitetu, Latvijos folkloro saugykla.
Šiuo metu surinkta, suskaitmeninta ir patalpinta informacinėje sistemoje LIMIS gausi ikonografinė medžiaga (fotografijos, keletas dokumentų – 1 121) apie Daunoravos, Dubovkos (Joniškio vls.) latvių diasporas, Lietuvos latvių sąjungos pirmininką, dailininką Karlį Grauzį (1887–1938).
Muziejaus skaitmeninimo centre suskaitmeninta ir daugiau XIX–XX a. medžiagos – turtingas Alkiškių (buv. Šiaulių apskr.) parapijos evangelikų liuteronų archyvas – dokumentai, fotografijos (apie 350), jie reprezentuoja Akmenės–Kruopių apylinkų ir Šiaulių apskrities latvių istoriją, yra svarbūs Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios istorijai tirti. Visa ši informacija yra nuolat pildoma ir atnaujinama sistemoje LIMIS.
