Naujausios
Dužo langai, šaudyta iš gąsdintuvų
Rugpjūčio 15-os vakarą, dar nesutemus, Šiaulių provizorius Masiulis ėjo Vilniaus gatve. „Vienoje gatvės vietoje susispietę uniformuoti žydų jaunimo „Hecholuc“ organizacijos nariai nenorėjo pasitraukti nuo šaligatvio ir leisti praeiti. Prov. Masiulis, grūsdamasis pro susibūrusius, vieną jų stumtelėjo, tada ten stovėję kiti uniformuoti žydai ėmė praeivį mušti ir sužalojo jam galvą ir veidą“, – laikraštis perpasakojo ELTOS pranešimą.
Nežinia, kaip apie šį incidentą sužinojo lietuviai jaunuoliai. Kitos dienos vakarą buvo išdaužti kelių žydų jaunimo organizacijų langai. Policija suskaičiavo: pro išdaužtus langus įmesta 11 akmenų ir lengvai sužeisti 6 vienos žydų organizacijos nariai.
Rašyta, kad į organizacijos būstinę buvo įsibrovę keli asmenys ir pradėjo šaudyti. Policija kulkų nerado, todėl spėta, kad „šaudyta iš gąsdintuvų“. Kliuvo ir gretimame name gyvenančiam Kamineckui: išdaužyti trys langai.
Užpultos ir kitos žydų jaunimo organizacijos. „Hanoi-hacioni“ organizacijos būstinėje 7 žydukai žaidė stalo tenisą ir tuo metu buvo išmušti 3 langai, pro kuriuos įmesti 7 akmens“, – pranešta visuomenei.
„Brit-trumpeldor“ organizcijos būstinėje taip pat dužo langai, bet į vidų nesibrauta.
„Debesis didesnis už lietų“, – konstatavo to meto populiariausias Šiaulių laikraštis. Tačiau policijai taip neatrodė. Iš laikraštyje pateiktos medžiagos matyti, kad ji atliko didelį darbą.
„Tiriant įvykį teko patirti įdomių ir charakteringų smulkmenų“, – rašoma. – Žydų jaunimo organizacijose rasta „muštinėms paruoštų daug aštrių akmenų, guminių nagaikų (apie metrą ilgumo) su vielomis vidury, durtuvėlių, revolverių be leidimo ir t.t.“
Taip pat ELTA pranešė, kad „Šiauliuose rugpjūčio 16 d. triukšme peilių nebuvo vartota, nes visi sužeidimai visiškai lengvi ir peilių dūrių visiškai nerasta“.
Tačiau policijai buvo žinoma, kad ir rugpjūčio 18 dienos vakare Vilniaus gatvėje kažkas kelis kartus iššovė. Liudyta, kad šaudė Blecheris Boruchas iš montekristo. Jam surašytas protokolas.
Tą patį vakarą policijai pranešta, kad „kai kurie žydai užkabinėję praeivius ir net kažin ką sumušę“. Buvo suimtas Reizas Irša, pas kurį rastas „Mauzer“ su 5 šoviniais, ir dar du jo bendražygiai.
Tačiau ir rugpjūčio 19 d. ties Pagyžių ir Tilžės gatvių kampu kilo triukšmas. Kažin kas ėmė šaukti: „Muškim žydus.“ Atvykęs policininkas triukšmo vietoje nieko nerado. Netoliese buvo žydo Milšteino maisto produktų krautuvė. Pardavėja pareiškė, kad ją norėję užpulti. Po pusės valandos toje pačioje krautuvėje vėl kilo triukšmas. Policija rado išvartytą vidaus įrangą.
Tos pačios dieną vakarą Šiaulių policija Pagyžių gatvėje sulaikė 7 asmenis. „Sulaikyti yra šie: Gencas Ruvinas, pas kurį rastas peilis ir iš automobilio padangos padarytas bizūnas, Nadelis Abraomas, pas kurį kišenėje rasti du akmens, Kaganas Jenikas, pas kurį rasta guminė lazda, Municas Becalelis, pas kurį rastas švilpukas ir nulaužta durų rankena, Volbergas Ruvinas, pas jį rastas pistoletas, 6,35 kal. su 6 šoviniais, kurių vienas buvo įleistas į vamzdį: leidimo ginklui jis neturėjo, Presas Icikas, pas kurį rastas suomiškas durklas ir peilis, ir Brochas Abraomas“, – rašė „Įdomus mūsų momentas“.
Įsikišo vidaus reikalų ministras
Lietaus iš to debesies tikrai būta nemenko. Nežinia, kiek objektyviai ir informatyviai Šiaulių laikraštis apie susikirtimus tarp lietuvių ir žydų supažindino miesto ir krašto visuomenę, juolab kad informacijoje dominuoja sulaikytieji žydai, pas kuriuos rasta ir šaunamųjų ginklų, peilių ir nagaikų. Tačiau šalies vidaus reikalų ministras „davė įsakymą administracijos įstaigoms dėl panašių ekscesų imtis griežčiausių priemonių prieš visus, kurie mėgintų panašius ekscesus kelti tiek iš vienos, tiek iš antros pusės“.
Ministro paklausyta. Šiaulių karo komendantas už viešosios rimties drumstymą nubaudė penkis jaunus lietuvių vyrus po 150 litų baudos arba po vieną mėnesį kalėjimo. Už ginklų be leidimų ir kitų užpuolimui tinkamų įrankių nešiojimą mažesnėmis baudomis – nuo 50 iki 100 litų – nubaudė septynis žydų jaunuolius. Be to, karo komendantas metams laiko uždraudė kelias žydų organizacijas bei prie jų įsikūrusius bendrabučius, o jų gyventojus įsakė išsiųsti į namus skirtingose Lietuvos vietose. Tačiau krašto apsaugos ministras atšaukė karo komendanto įsakymą ir žydų jaunuoliai nebuvo išprašyti iš miesto.
Į Šiaulių visuomenę
Susidūrimų tarp lietuvių ir žydų jaunuomenių tikrai būta nemažų, šie įvykiai kėlė nerimą, apaugo gandais, todėl miesto valdžia kreipėsi į Šiaulių visuomenę. Rugpjūčio 26 d. „Įdomus mūsų momentas“ išspausdino tokį pareiškimą:
„Paskutiniomis dienomis Šiauliuose pasireiškė nemalonūs įvykiai, iš kurių kai kas daro įvairiausių išvadų bei spėliojimų. Tai padarė jauni, nesąmoningi ir karšti jaunuoliai žydų ir lietuvių išsišokėliai. Susirinkę Šiaulių lietuvių ir žydų visuomenės atstovai, tuos nemalonius įvykius bendrai apsvarstę, nutarė juos kuo greičiausiai pasmerkti, prašant vietinę administraciją visu griežtumu išsišokėlius nubausti, kad užkirsti kelią tolimesniems išsišokimams. Iš kitos pusės kviečia Šiaulių visuomenę taip pat kovoti su visais išsišokėliais.
Dabar yra skleidžiama įvairių įvairiausių gandų, kiršinančių vieną visuomenę prieš kitą. Šiuo prašoma visuomenę jokiems gandams netikėti ir juos iš anksto pasmerkti. Taika, ramybė, Tautų sugyvenimas valstybei yra viena iš svarbiausių dalykų, todėl visi į tai turi kreipti ypatingą dėmesį. To reikalauja mūsų valstybės prestižas, jos politinė būklė ir paskiri piliečiai. Todėl gandų skleidėjai, visokie išsišokėliai ne tiktai tam nepatarnauja, bet kenkia, kaip mūsų šiauliečiams, taip ir visai mūsų valstybei.
Lietuvių ir žydų bendruomenės vardu:
Burmistras Valančius, Notaras Kaveckas, J. Frenkelis, advokatas M. B. Abromavičius.“
Spausdinto žodžio neištrinsi, todėl iki mūsų laikų liko svarbus to meto liudijimas, jog Lietuvoje buvo stengiamasi užtikrinti taikų tautų sugyvenimą, nes „to reikalauja mūsų valstybės prestižas“.
Ar kalti lietuviai?
Kodėl tai įvyko Šiauliuose? Išsiaiškinta, kad „lietaus“ Šiauliuose būta, ir nemažo, nes sureagavo šalies vidaus reikalų ministras, miesto visuomenės autoritetai kreipėsi į žmones, prašė rimties ir pasmerkė žydų ir lietuvių jaunuolius išsišokėlius. Tačiau, kodėl susikirto lietuvių ir žydų „išsišokėlių“ keliai? Tai paaiškinti pabandė „Įdomaus mūsų momento“ redaktorius B. Buišas vedamajame straipsnyje „Pavojingos žydų politinių vadų klaidos“ (3).
Svarstydamas, ar neramumai Šiauliuose kilo tik dėl provizoriaus Masiulio sumušimo (gal apstumdymo?), žurnalistas mano, kad smurtas būtų prasiveržęs, „tik gal jis būtų pasireiškęs 2–3 mėnesiais vėliau, bet tai buvo neišvengiama“.
Ar kalti lietuviai? – tiesiai klausė B. Buišas. „Lietuvių tautoje jokio antisemitizmo nėra ir būti negali, o taip pat nėra ir kitokios rasinės ar tautinės neapykantos. Lietuvių tautos istorija jau nuo seno įrodė, kad lietuviai labai lėto, taikaus būdo ir, neklysiu sakydamas, kad lietuvių tauta viena taikingiausių Europoje“, – rašoma, tačiau nepamirštama pridurti, kad „lietuvio kantrybė trūksta tada, kai jam gyvenimas darosi visai nepakenčiamas, kuomet kėsinamasi į jo gyvybinius interesus ir jis mato, kad taikiu būdu padėties nepagerins“.
Kitoniški ir žydiški!
Šiauliuose aktyviai veikė sionistinės žydų chalucin (pirmeiviškos) krypties organizacijos, kurios nariai buvo ruošiami emigruoti į Palestiną – į Pažadėtąją žemę. Buvo aišku, kad ten žydų laukia sunkus darbas kibucuose – komunose – net ginkluota kova, todėl kandidatai į emigrantus turėjo būti atitinkamai paruošti.
Pasak straipsnio autoriaus, žydų jaunuomenė „apako, nieko gimtojo nemato; jie gyvena tik Palestinai, jiems Arlozorovo užmušimas ir tamsi Stavskio byla svarbiau už Lietuvos skausmus, už kovas dėl Vilniaus ir Klaipėdos ir, apskritai, už viską, kas turėtų būti svarbu šiame krašte gimusiam, jau su motinos pienu pažinusiam“.
Todėl jiems nerūpi nei Šaulių, nei Vilniaus vaduoti sąjungos bei kitos patriotinės lietuvių organizacijos, tačiau į Žabotinskio (4) būrius „žydų jaunuomenė liete liejasi, tartum norėdama tuo pabrėžti, savo rasinį ir tautinį skirtingumą, tartum ignoruodama bendrus Lietuvos reikalus, siekius ir bendrą darbą. „Mes kitoniški! Mes žydiški!“ – taip ir dvelkia iš visų tų žabotinskininkų ir jiems panašių“.
„Žmonės – sau, o ne – visiems“
Norėdamas paaiškinti neramumų priežastis, žurnalistas pabrėžia žydų išskirtinumą, kitoniškumą. Žydai atskirai nuo lietuvių leidžia laisvalaikį, lavinasi ir „net dėvi kitokius, skirtingus drabužius, kad ir išviršine išvaizda dar labiau pabrėžti, kad jie žmonės – sau, ne visiems“.
Autorius neslepia, kad ir jam bei kitiems nesmagu, „kuomet gatvėje švaistosi kažkokie nežinoma, svetima uniforma dėvį žmonės; pikta kuomet kažkokie svetimo legijono kariškai nusiteikę būriai rikiuotėje žygiuoja svarbiausia miesto gatve ir viešai gieda nežinomus himnus“.
Jis mano, kad žabotinskininkų tikslas organizuoti kariuomenę Palestinai yra utopinis ir žalingas Lietuvai, nes tai ne vienija, bet skaldo Lietuvą. Autorius svarsto, kad Lietuvos lenkams, rusams, vokiečiams ir čigonams „irgi gali kilti noras turėti savo „generolus“, savo „kariuomenę“.
Kas tie chalucai?
Prieškario metais, ypač žydų emigracijos į Palestiną vajaus metu, Šiaulių spaudoje dažnai minimi chalucai. Nesunku susigaudyti, kad tai tie patys sionistinių organizacijų nariai, besiruošiantys kelionei į Pažadėtąją žemę. Straipsnio autorius paaiškina, kad į Palestiną įleidžiami tik tie, kurie su savimi turi nemažiau 1000 anglų svarų. Žydų politinės ir religinės organizacijos „pradėjo skelbti, kad visi žydai, kurie nori įvažiuoti Palestinon, virstų paprastais darbininkais, ko pasėkoje gimė chalucai – kandidatai į darbininkus ir emigrantus“.
Partijos steigė bendrabučius ir „gimdė savo chalucus“.
„Chalucai, daugiausia nevedę jaunuoliai, gyvena bendrai savo bendrabučiuose, kuriuose tvarka panaši į komunas; visi bendrai valgo, bendrai miega, turi bendrą kasą, į kurią kiekvienas privalo atiduoti visą savo uždarbį. Baigę gimnazijas ir net su aukštuoju mokslu žmonės visi turi dirbti juodą darbą ir negali atsisakyti – malkas skaldyti, grindis plauti ir net mėšlą vežti“, – paaiškinta publikacijoje.
Jaunuoliai taip gyventi privalėjo metus, kol įgydavo „darbininko stažą“. Chalucais tapdavo ir turtingų šeimų jaunuoliai, kuriems reikėdavo „darbininkų stažo“. Kadangi chalucininkų ruošimų centrai veikdavo tik didesniuose Lietuvos miestuose, todėl į Šiaulius suvažiavo žydų jaunuoliai ne tik iš aplinkinių miestelių, bet ir iš visos šalies.
Konkurencija
„Staiga mieste padidėja 200–300 darbininkų „bedarbių“, kurie visi, dėl savo gyvenimo ypatingų sąlygų, eina į dirbtuves ir net vaikšto po privačius butus, siūlydamiesi dirbti už trečdalį normalaus atlyginimo, ir sakydami, kad kitiems darbo neduotų, o duotų tik jiems“, – neramumų priežasties ieškojo B. Buišas.
Straipsnyje rašoma, kad dėl chalucų neteko darbo daug vietos darbininkų, todėl kilo nepasitenkinimas chalucais, o jie dar vakarais būriuodavosi, nešiojo uniformas ir „himnus giedojo“.
Todėl, straipsnyje teigiama, chalucin judėjimas daro žalą Lietuvai, juolab „kad tas viskas yra dirbtina ir sukurta politinių vadų – utopistų, sėdinčių Varšuvoje, Londone ar Paryžiuje (visai nežinančių mūsų krašte gyvenimo sąlygų) ir lengvabūdiškai iš ten užsimaniusių tvarkyti mūsų šalies vidujinį gyvenimą“.
Dėl ramaus gyvenimo
Kokios būtų 1934 metų rugpjūčio mėnesį Šiauliuose vykusio neramumų tarp lietuvių ir žydų išvados? „Nereikšmingų peštynių dėka paaiškėjo didelės svarbos turintieji reiškiniai, kuriuos, kiek aš juos supratau, paliečiau. O paliesti reikėjo, nes visi trokšta ramaus gyvenimo“, – savo įvykių komentarą apibendrina to meto populiariausio, turbūt ir įtakingiausio Šiaulių laikraščio redaktorius B. Buišas.
Iš 88 metų retrospektyvos žvelgiant, tų dienų įvykiai vertintini jau ne tik kaip „nereikšmingomis peštynėmis“. Manau, kad ir B. Buišas, sudėliojęs tokią išvadą, yra ne visiškai sąžiningas ir objektyvus. „Nereikšmingos peštynės“ ir tada neatrodė būtent tokios nei Lietuvos vidaus reikalų ministrui, nei Šiaulių karo komendantui, nei miesto burmistrui bei lietuvių ir žydų šviesuomenėms. Iš pateikiamos informacijos matome, kad tos „nereikšmingos peštynės“ buvo paplatintos ne tik Lietuvoje, bet jas „pasigavo“ didžioji pasaulio spauda, nes, atėjus naciams į valdžią Vokietijoje, žydų arba antisemitizmo tema tapo ypač aktuali.
Dar akivaizdu, kad B. Buišas buvo „už Šiaulius“, todėl savo komentaro pradžioje ir bandė paneigti, kad jokio antisemitizmo ir „hitleriškų utopijų“ Šiauliuose nėra, nes, reikia suprasti, tai prieštarautų oficialiai Lietuvos valstybinei politikai ir tautos vado Antano Smetonos nuostatoms.
Žiūrėdami iš šiandienos žinojimo bokšto gal ir galėtume teigti, jog B. Buišos teiginiai apie žydus kaip apie „žmones – sau, o ne – visiems“ dvelkteli komunistine (stalinine) ir fašistine (nacistine) ideologija, kurios nepripažįsta nuomonių, elgsenų įvairovės, iškelia uniformos ir tautos/nacijos/liaudies vado galią.
Ėjo 1934-ieji, todėl galima sakyti, kad Šiaulių laikraščio vadovo mintys tada buvo ganėtinai nuosaikios, „valstybiškos“. Nei Lietuvos, nei Šiaulių neaplenkė pasaulinė ekonominė krizė, todėl religinė dviejų tikėjimų priešprieša (antijudaizmas) transformavosi į ekonominę nesantaiką (antisemitizmas), todėl, manau, to meto nemaža Šiaulių visuomenės dalis galėjo vienpusiškiau/radikaliau vertinti „nemalonius įvykius“ Šiauliuose nei žurnalistas B. Buišas.
–-
Spausdintas žodis nedingsta – prieškario Šiaulių spaudoje užfiksuota daugybė „žydiško klausimo“ faktų ir komentarų. Tai – jau kito straipsnio tema.
––
1.„Įdomus mūsų momentas“, 1934 m. rugpjūčio 26 d.
2. Ten pat.
3. Ten pat.
4. Vladimir Žabotinski (1880–1940), žydų veikėjas, žurnalistas. Nuo 1903 m. skelbė sionistines pažiūras (propagavo žydų valstybės Palestinoje įkūrimo idėją, vadovavo revizionistinei sionizmo srovei). Palestinoje kilus žydų ir arabų susirėmimams, dalyvavo organizuojant karinę savigynos organizaciją.
1921, 1925, 1930, 1933 (du kartus), 1935, 1936, 1939 m. V. Žabotinskis lankėsi Lietuvoje. Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje skaitė paskaitas jidiš ir rusų kalba. Lietuvos žydų spaudoje paskelbta daug V. Žabotinskio straipsnių.
