Naujausios
Šį du tūkstančius gyventojų turintį miestelį nutariau aplankyti ne atsitiktinai, o perskaitęs, jog jis yra vienas seniausių Ukrainoje, ir turi sąsajų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Miestelis prieš dešimtmetį buvo paskelbtas valstybės saugoma teritorija, tačiau į jį turistai užklysta labai retai, mat dėl įvairių priežasčių į jį veda labai prasti keliai.
Mano išvyka į Belzą taip pat komplikavosi. Nuo Lvivo iki Belzo yra septyniasdešimt kilometrų, o likus apie dvidešimt kilometrų mano mašiną netikėtai pasivijo policijos automobilis su įjungtais švyturėliais ir per garsiakalbį griežtai buvo pareikalauta sustoti.
Du inspektoriai 40 minučių labai nuodugniai kratė, tikrino dokumentus, telefonus ir fotografavo. Iš pradžių policininkai teigė, jog gavo įsakymą mane nugabenti į karo žvalgybos padalinį apklausai, tačiau išsiaiškinę, jog tikrai vykstu į sutartą susitikimą su Belzo miestelio seniūne Oksana Bereza, gavo viršininkų nurodymą paleisti.
Paaiškėjo, jog pakelyje sustojęs nufotografuoti į mokslo metų pradžios iškilmes susirinkusius kitos mažos kaimo mokyklėlės vaikus, kažkam iš tėvų sukėliau įtarimą ir jie pranešė saugumui, jog galimai esu šnipas.
Pasirodo, šios vietovės yra akylai stebimos todėl, nes pasienyje su Lenkija nuo seno čia yra labai daug karinių objektų. Be to, vos už šimto kilometrų prasideda Baltarusija.
Su policininkais atsisveikinome bičiuliškai – jie kruopščiai atliko savo pareigą, o karo metu privalo būti labai akylūs.
Pakeliui mačiau, jog į visas mokyklas šiame Vakarų Ukrainos regione mokiniai ėjo apsirengę tautiniais drabužiais – tiek mažuose kaimeliuose, tiek 700 tūkst. gyventojų turinčiame Lvive. Tautinių drabužių nedėvėjo prie Lvivo geležinkelio stoties tą popietę sutikti vaikai.
Jie nespėjo grįžti į mokslo metų pradžios šventę iš užsienio. Užkalbinus su dviem vaikais ant suoliuko sėdėjusią mamą ši papasakojo, jog rugsėjo pirmoji jų šeimai tapo lemiamo apsisprendimo diena.
Penkis mėnesius gyvenusi pabėgėliams skirtame bendrabutyje šeima nusprendė grįžti į tėvynę tam, kad vaikai galėtų mokytis gimtąja kalba. Mama teigė, jog Vengrijoje pabėgėliams yra mokama labai nedidelė pašalpa, kurios neužtenka net prasimaitinti.
Tai, jog artėjanti rugsėjo pirmoji paskatino grįžti į tėvynę, sakė ir kita moteris, kuri parvyko kartu su seserimi ir trimis vaikais. Moteris teigė, jog ją nuvylė Vokietijos Frankfurto miesto požiūris į ukrainiečių vaikus.
Visą pavasarį jos antrokė dukrelė bei ketvirtokas sūnus mokykloje esą vien paišė ir žaidė, bet neturėjo normalių pamokų. Be to, pereinant prie vokiškos mokymo sistemos, jos vaikams buvo nurodyta mokslus pradėti viena klase žemiau.
Mama sakė, kad nenori, jog jos vaikai mokyklą baigtų metais vėliau ir primiršę gimtą kalbą. Panašūs argumenati prieš rugsėjo pirmą į tėvynę paskatino parvykti daugybę ukrainiečių, ką patvirtina ir oficiali statistika.
Rugsėjo pirmą dieną per pasienį Lvivo regione į Ukrainą parvyko 23218, o išvyko 19823 piliečiai. Lvivo stotyje tą dieną visgi teko sutikti ir tokių mamų, kurios kartu su vaikais vyko gyventi į užsienį.
Net nuošaliame Belze, nuo fronto nutolusiame beveik tūkstantį kilometrų, klausimas bėgti iš tėvynės ar pasilikti irgi neramina mamas.
Olena Dudko augina septynmetį sūnų Artiomą ir vienuolikametę dukrą Anastasiją.
„Karo pradžioje nemažai kaimynų su vaikais išbėgo į vos už kelių kilometrų esančią Lenkiją, tačiau vėliau beveik visi grįžo – moterys su vaikais, nes vyrai jau senai yra pasilikę dirbti Lenkijoje“, – pasakojo Olena. Jos vyras irgi jau dvylika metų dirba Lenkijoje statybininku.
„Aš paukščių fermoje uždirbu du šimtus eurų, tai nedaug, tačiau čia niekas daugiau nemoka, o atvykus pabėgėliams ir padaugėjus ieškančių darbo tuo labiau“, – teigė Olesia. – Blogai, kai vyras dirba toli nuo šeimos, vaikai auga be tėvo, per tai nemažai porų atšąla ir išsiskiria; mudu su vyru gerai sutariame, bet, prasidėjus karui, žymiai dažniau ėmėme diskutuoti, ar man su vaikais persikelti pas jį ar toliau mums gyventi atskirai“, pasakojo moteris.
Miestelio seniūnė O. Bereza pasakė, jog, prasidėjus karui, Vyriausybė nurodė Vakarų Ukrainos regionuose praplėsti dirbamos žemės plotus, kad taip būtų galima iš dalies kompensuoti derliaus netektis rytinėje šalies dalyje, kur vyksta mūšiai. Belzo seniūnijoje pavyko tūkstantį hektarų iki tol nedirbamos žemės palankiomis sąlygomis išnuomoti ūkininkams.
Seniūnijoje dalis žemių yra miškingos ir netinkamos žemdirbystei, tačiau yra ir derlingų juodžemio plotų. Ten daugiausia auginami kviečiai ir rugiai, o saulėgražų ir bulvių nedaug.
Šiemetinis derlius, anot seniūnės, yra geras, jis sėkmingai nuimamas. Seniūnijoje vienas žemės ūkio holdingas valdo tūkstantį hektarų žemės, keli turi po tris šimtus hektarų, o dauguma ūkininkų yra smulkūs.
„Daugybę metų Belzas dėl prastų kelių buvo tarsi atskirtas nuo pasaulio, pernai Lenkijos firma ėmė tiesti puikų asfaltą iš Červonohrado į Belzus, jau džiaugėmės atvykstančiais turistais ir galimybe atgyti miesteliui, tačiau karas vėl viską sujaukė“, – nerimavo seniūnė.
Moteris vylėsi, kad lenkų kelininkai visgi nuties kelius į jų miestą, o investuotojai suremontuos yrančius pastatus, ir Belzai už septynerių metų gražiai sutiks miesto įkūrimo tūkstantmetį.
Kelis šimtmečius Belzas buvo kunigaikštystės sostine ir vienu svarbiausiu Galicijos miestu. 1388 metais karalius Jogaila Belzą padovanojo savo sesers Aleksandros vyrui, kunigaikščiui Zemovitui lV, tačiau po 70 metų Lenkija likvidavo Belzo kunigaikštystę ir čia įkurė Belzo vaivadiją, po to miesto svarba ėmė mažėti.
Belzus labai išgarsino tai, jog jo pilyje buvo saugoma ir galimai čia nutapyta garsioji Juodosios Madonos ikona. Ją 1382 metais vienas lenkų kunigaikštis slapta išgabeno į Paulinų vienuolyną Čenstakavoje, po ko ji buvo praminta Čenstakavos Dievo motinos ikona ir dėl stebuklų tapo garsiu maldininkų traukos centru.
„Viliamės, kad po karo į Belzą gausiai vyks ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos turistai, ir tai padės mums atsigauti“, – sakė ekskursiją po miestelį surengusios mero pavaduotoja Liubov Rebrina ir kraštotyros muziejaus direktorė Oksana Kališ.
