Naujausios
Orientacinis skaičius – 500 paveikslų
– Metų pradžioje feisbuke paskelbėte kultūros paieškas Kelmėje ir siūlėte ne vieną idėją: nuo Kelmo muziejaus iki atstatytų senovinių namų su diližanais, įprasminant Kelmės simbolius. Kas paskatino šioms paieškoms?
– Pradėti garsiai kalbėti apie meną ir jo svarbą paskatino supratimas, kad arba teks garsiai šaukti (kas bus nesmagu ir nemalonu pačiam), arba menas taip ir liks paraštėse...
– Kokio atgarsio ar atsako sulaukėte? Ar šios jūsų idėjos dar gali būti įgyvendintos?
– Atsako sulaukiau neįtikėtinai greitai. Mizanscenos tegul lieka paslapty, reziumė: buvau pakviestas pokalbiui, išklausytas, kava pavaišintas ir gavęs pasiūlymą pateikti realų veiksmų planą. Po to Kelmėje buvo įkurta organizacinė Kelmės miesto įvaizdžio formavimo grupė. Ir prasidėjo realūs darbai!
Bus pamėginta įgyvendinti net kelias idėjas vienu metu, žengiant nedideliais žingsniais ir stebint, kaip reaguoja visuomenė. „Pasileido“ kelmų projektas. Jau kviečiami skulptoriai, norintys sukurti „kelmą“, telpantį į 1 kubinį metrą. Tie meniški (tikime, fantastiški) „kelmai“ iš pradžių bus eksponuojami viename iš Kelmės parkų tol, kol jų susikaups pakankamas kiekis ir bus galima pradėti diskusiją dėl Kelmų muziejaus įkūrimo.
– Kas įkvėpė ar paskatino projektui „Kelmės miestas – viena didelė galerija“?
– Mintis gimė ieškant ir sukant galvą, galvojant apie turistauti mėgstantį žmogų. Dėl ko jis sutiktų atvažiuoti net į Kelmę?! Čia ir nusprendėme savotiškai „praplėsti“ mūsų šeimos įkurtos AJJU galerijos fenomeną. Visą parą ištisus metus veikianti paroda! Viskas super! Kad būtų įspūdis, supratome, jog paveikslų reikės daug. Labai daug. 500 darbų (tiek, kiek Kelmei metų) – tai tik orientacinis skaičius, už kurio galima užsikabinti, pradedant projektą.
– Ar galerijos po atviru dangumi kūrimo procesas – nesibaigiantis? Kiek autorių šiuo metu iškabinta ir kiek turėtų būti metų pabaigoje?
– Šiuo metu (rodos) jau kabo 27 paveikslai. Sunku atsakyti, kiek bus metų pabaigoje, tikiu, kad 100 pasieksime. Į projektą įsijungė daug Kelmės verslininkų, kurie su malonumu, netgi su tokia smagia tarpusavio konkurencija, pradėjo lenktyniauti kas, kiek ir kokių autorių paveikslų padovanos savo miestui. Taigi, galiu teigti, kad viskas jau yra daugiau negu puiku. Pradedu tikėti, kad gal tai bus savotiškas mūsų miesto auksinis bilietas!
Tiki meno galia
– Kaip autoriai patenka į galeriją po atviru dangumi ir kaip atrenkamos vietos, kur kabės paveikslas? Kokie atrankos kriterijai?
– Atrankos autoriams nėra jokios. Iš anksto buvo nuspręsta, kad dalyvaus visi, kurie tik panorės. Pirmumo teisė tik kelmiškiams buvo atiduota.
O kur koks darbas labiau tinka? Pradžioje tardavau savo nuomonę, dabar į procesą įsijungia vis daugiau žmonių ir jie patys žiūri, sprendžia, diskutuoja. O aš tik džiaugiuosi. Svajojau, kad jeigu miestiečiai įsijungs, projektas taps visų! O tai bus nerealus pasiekimas. Rašiau net, kad tuomet nereikės niekam už nieką dėkoti, tik patiems džiaugtis ir svečius vesti aprodyti. Vesti aprodyti Meno! Sakyti: žiūrėk, koks čia gražus paveikslas, o ten koks! Einam dar ten parodysiu kokį fainą!..
– Kokie autoriai jau atsiliepė, kurių darbus jau artimiausiu metu bus galima pamatyti Kelmėje?
– Labai nenoriu kalbėti garsiomis pavardėmis – tuomet nuskriaudi tą ne tokį „garsų“ menininką. Tiems, kam įdomu – taip, jau turime garsių ir visoje Lietuvoje, ir net užsienyje gerai žinomų autorių kūrinių.
Patys dailininkai labai džiaugiasi, gaunu daug džiugių žinučių su sveikinimais. Jų jau koks šimtas! Nemažai tokių, kurie net patys sutinka apsimokėti arba turi savo rėmėjų, kurie sutinka tai padaryti. Tris savo darbus atsiuntė ir Rimantas Dichavičius, parašęs gražų laišką. Kelmės garbės pilietis baronas von Štetenas irgi dovanoja vieną didelį darbą su molbertu Kelmei. Dar vienas verslininkas statys lauke kavos aparatą, o iš abiejų pusių – po molbertą su paveikslais. Kitas verslininkas irgi dovanoja tris didelius paveikslus su molbertais ir pats išrinko mieste vietas, kurios jam svarbios. Ir dar daug panašių istorijų.
– Ar pavyko atkreipti valdžios dėmesį į profesionalųjį meną?
– Pavyko. Mūsų mero netiksli citata iš interviu televizijai: su profesionaliais mūsų mieste gyvenančiais ir kuriančiais menininkais dirbti reikia šiandien ir kartu, kol jie dar gyvi! Aišku, viskas dar po truputį, bet dėl to pakovoti buvo verta.
– Kokios, Jūsų akimis, skaudžiausios, neišnaudotos, nuskriaustos Kelmės vietos?
– Šiuo metu, kai vyksta realūs meniniai darbai, kalbėti apie blogas, skaudžias ar neišnaudotas vietas nebėra prasmės. Gražinimo darbai vyksta. Profesionalus menas atvažiuoja dideliais kiekiais – lieka tik džiaugtis. Ir pažiūrėti, kaip viskas atrodys, tarkim, po metų.
– Ar tebetikite, kad miestą į priekį gali ištraukti kultūra? Kodėl?
– Tikiu ir niekada nenustosiu tikėti meno galia miestą ištraukti į žinomus ar net lyderiaujančius. Šiuo metu teoriją pakeitė praktika, tai palaukim dar šiek tiek ir niekam nieko įrodinėti nebereikės.
Kas smagu? Smagu, kad į projektą įsilieja vis daugiau žmonių ne tik su pasiūlymais, bet ir realiais darbais. Asmenine iniciatyva jau kuriamas interaktyvus žemėlapis su visais paveikslais, informacija apie autorius, projektą bei jų vietas.
Verslininkai ant sienų vietoje savo įmonės reklamos (arba šalia) kabina PAVEIKSLUS ir jais džiaugiasi. Šiuo metu jau virinami pirmieji 27 (iš viso numatyta daugiau kaip 100) metaliniai molbertai, jie bus betonuojami tose vietose, kur „trūksta“ sienų.
Su kalviais projektuojame specialią metalinę konstrukciją – ant vieno miesto tilto originaliai sutilps per 40 menininkų darbų.
Traukia tikrumas
– 2021 metų pavasarį Kelmės pakraštyje įrengėte AJJU šeimos galeriją, į ją turistai važiuoja ir autobusais. Kaip manote, kuo žmones sužavėjo ši idėja – 24 valandas veikianti galerija po atviru dangumi?
– AJJU galerijos pasisekimas – tikrumas. Pradėjome tiesiai šviesiai „sakyti“, koks yra požiūris į meną, kokia tikroji jo padėtis.
Kas yra Van Gogas? Ne, jis nėra visame pasaulyje žinomas ir jo darbai ne tik kad nekainuoja milijonus! Van Gogas yra vargšų vargšas. Jo darbai nevertinami ir niekam neįdomūs! Tokia buvo realybė tada – tokia yra dabar.
„Kada paskutinį kartą pirkai paveikslą?“ Klausimas, tapęs AJJU galerijos vienu iš keleto šūkių.
xxx
Iš Andriaus Seselsko feisbuke pateiktų idėjų – kultūros paieškų Kelmėje:
Rato idėja
„Įsivaizduok nedidelį miestą, kurio herbe pavaizduotas vežimo ratas. Atvažiuoji į tokį miestą ir tave pasitinka kelias – abipus kurio stovi atstatyti senoviniai mediniai namai. Tuose namuose įrengtos kavinės, suvenyrų bei saldumynų krautuvės, ratų taisyklos, tradicinių amatų dirbtuvės, minitransporto bei kelio Petrogradas–Karaliaučius muziejus ir aibė visokių meninių akcentų. Šalia tų pastatų išrikiuotos karietos, vežimai bei diližanai. Apvaliuose stenduose pavaizduota visa transporto evoliucija. (...) Džiaugiesi pilnomis kavinukėmis, skaniu maistu, smagia tvyrančia atmosfera. Matai, kaip miestas džiaugiasi ir didžiuojasi tuo, kas jų herbe pavaizduota. (...) Turim herbą, kuriame pavaizduotas ratas ir trys ąžuolo lapai. Rato vis dar niekaip neįprasminom. Iš trijų likusių ąžuolų – vieną nuspręsta galutinai sunaikinti. Jeigu ratas taip mums nelimpa, gal ir jo įdėjimas į herbą tebuvo klaida?“
Kelmo idėja
„Ar Kelmė galėtų „šauti“ į priekį su kelmu? Asmeniškai manau, kad taip. (...) Įsivaizduokime stilizuotų, linksmų ir išraiškingų žmogiukų-kelmukų armiją, kurie ginkluoti skydais bei kardais saugo kiekvieną Kelmės senesnį medį. Jie patys buvo nukirsti, tad labai gerai žino, kaip svarbu išsaugoti kiekvieną likusį dar gyvą medį. Stovėtų tokie fainuoliai aplinkui Kelmės ąžuolą ratu ir prieik, kad gudrus – nukirsk jį arba pastatyk po tokiu plovyklą!
Leiskime sau pasvajoti dar toliau. Įsivaizduokime visą miestą, kuriame yra vienintelis toks „Kelmų muziejus“ Europoje! Miesto prieigose tave pasitinka milžinai, rankose laikydami išrautus kelmus. Kelmės turizmo centre tau papasakoja legendą apie pernai mieste rastus ir atkastus septynis tūkstantmečius ąžuolus. Duoda tau bukletą, kad bevaikščiodamas juos visus surastum. O tie Kelmai – vienas už kitą didesnį ir įspūdingesni. Iš vieno kas valandą auksinis medelis išauga ir atgal suvažiuoja, kitas po savo rieves, kaip po labirintą, kamuoliuką ridena, trečias miesto įsikūrimo istoriją mena, ant ketvirto parimęs Vytautas Didysis sėdi, penktas pas save į vidų kviečia, apie likusius du net pasakoti nesinori – norisi, kad patys pamatytumėte! Grožies, fotografuojies, dedi į savo FB ir draugus kvieti čia kuo greičiau atvažiuoti. Kur tik eini, tave palydi tie linksmučiai kareivėliai-kelmučiai, saugantys net nedidelius medelius.
Pasirenki kur papietausi – restoranuose „Kelmynė“ ar „Senas kelmas“, ar smuklėje „Ne iš kelmo spirtas“. Suvenyrų parduotuvėse nusiperki kelmo formos arbatos puoduką, lauktuvių mažą kelmuką – raktų pakabuką. Ir su didžiuliu nekantrumu keliauji tiesiai į „Kelmų muziejų“. Lieki priblokštas ten esančių kelmų įvairove bei profesionalių menininkų bei tautodailininkų sukurtais kūrybiniais stebuklais. Vakarop aplankai vienintelį tokį Lietuvoje „Lazdų muziejų“ ir pasilikęs nakčiai šeimyniniuose apartamentuose lauki, kada sutems. Tuomet vėl eini pasivaikščioti jau tam, kad visą šį grožį dar kartą pamatytum, tik jau prožektorių šviesoj. (...)
