Karo pamokos: skausmas poilsio dienų neturi

Algirdo Kulikausko nuotr.
Kraunama parama Ukrainai.
Ukrainiečių pabėgėlių gretose dominuoja įvairaus amžiaus moterys ir vaikai. Vyrai liko ginti valstybės. Net turėję darbo vizas ir sulaukę atvykstančių šeimų, potencialūs šaukiamojo amžiaus kariai išvyko į Ukrainą.

Ne tik noru ginti tėvynę skiriasi ukrainiečiai nuo hibridinių ateivių iš Baltarusijos. Ukrainos žmonės nenori būti išlaikytiniais. Atėję į labdarą teikiančius punktus jie sveikinasi, dėkoja lietuviškai ir ieško darbo. Be to, po vasario 24-osios iš namų išvarytieji jau svajoja apie kelionę atgal ir karo nuniokotos šalies atstatymą.

Atvykėlius gąsdina gandai, neva ES valstybėse užsiregistravusių neišleis į gimtuosius namus, kol jie neatidirbs už gautą paramą. Todėl yra vengiančių registruotis pabėgėlių centruose. Tačiau taip yra tik prarandamos socialinės garantijos.

Apie tokią dezinformacijos sklaidą sužinojau kuomet pabėgėliai – močiutė ir mama su nepilnamečiais vaikais – apsigyvenę mažame darbo vizą turinčios kraštietės kambarėlyje, miega ant žemės, atsisako dovanotų lovų, patalinės ir kt. Moterys pačios nori pirkti senus daiktus, buities rakandus, nepriima labdaros.

Taigi, karas Europoje formuoja naujas labdarystės tradicijas, skatina prisiminti senąsias.

Labdaros teikimas – neprivalomas. Tai vienas iš normalaus piliečio aukščiausios prabos žmogiškumo ženklų – laisvanoriškai aukoti perteklių arba dalintis ką turi su tuo, kam labiausiai reikia.

Neskirstau iš gimtųjų vietų bėgančiųjų, tačiau negaliu pamiršti nuo Baltarusijos pusės pas mus atkakusiųjų pretenzijų, kad maistas ir medicininis aptarnavimas prastas, gyvenamosios patalpos netinkamos ir t. t. ir pan.

Kai kurie ukrainiečiai Lietuvą pasiekė kaip stovi: pasiėmę tik dokumentus ir vieną kitą po ranka pakliuvusį daiktą. Tiesa, tikiuosi, pastebėjote, kad nemaža jų dalis atsivežė augintinius.

Sako, kad neįmanoma nugalėti Tautos, kuri net sudėtingiausiomis sąlygomis geba juokauti, o kas antroje liaudies ar šiomis dienomis sukurtoje dainoje skamba Ukrainos vardas. Manau, sutiksite, kad neapkaltinsi nejautrumu tų, kurie ekstremaliomis sąlygomis nepalieka likimo valiai naminių gyvūnėlių. Negaliu pamiršti tokio vaizdo: pavargusių karo pabėgėlių būryje, prie Lenkijos sienos menkutė moteris persimetusi per petį nešė nusilpusį, matyt, nebe pirmos jaunystės vilkšunį... Net apkasuose prie kovotojų glaudžiasi katės.

Aš čia ne apie karo idiliją, o apie besiginančią Tautą, kuriai reikia sielos poilsio. Bent tokio, kuris primintų prarastų namų jaukumą...

Nežinau, kaip nepakrikti, matant negailestingai žudomus civilius gyventojus: senukus, moteris, vaikus, skaičiuojant mūšiuose kritusius bendražygius...

Dar negebu sau atsakyti į klausimą, ką reiškia Rusijos Prezidento V. Putino terminas „denacifikacija“. Jei suprastume paraidžiui – tai ukrainiečių Tautos sunaikinimas. Tikrų tikriausias viešai deklaruojamas genocidas. Vadinasi, ne šiaip sau karas vyksta, kai nuo žemės paviršiaus nutrinama valstybė, garsėjusi istorinio paveldo architektūra, menu, gerokai toliau nuo užpuolikų valstybės pažengusia ekonomika...

Kaip manote, kam reikalinga dykra Europos centre? Ir kas atstatys nusiaubtą kraštą?

Kiek dar turi būti nužudyta ukrainiečių vaikų, kad prasidėtų sutelktas, totalinis Rusijos karinės galios naikinimas? Ekonominių sankcijų negana.

Duodamas interviu Lietuvos televizijai įžymus Ukrainos žurnalistas Dmitrijus Gordonas pasakė, kad „rusai – genetiniai vergai“. Jie patys nesusidoros su propagandiškai juos apdorojusiu vadu. Anot D. Gordono, Vladimiras Putinas – bailys. Jis tesupranta jėgos kalbą, todėl grasina visam pasauliui atominiu ginklu ir nesulaukia deramo atsako.

Kodėl ES ir didžiųjų pasaulio valstybių vadovai nepasuka kumščio ties bunkeryje tūnančio pamišėlio nosimi? Bent simboliškai.

Kas belieka paprastiems, ukrainiečius palaikantiems žmonėms? Reikia remti rusų kariuomenę alinančius, savo gyvybių kaina mus ginančius Ukrainos karius tuo, kuo eiliniai piliečiai gali.

Šiaulių valdžia 18 karo dieną įkūrė mieste karo pabėgėlių centrą (J. Jablonskio g. 16), kur registruojami pabėgėliai, skubos tvarka tampantys laikinaisiais mūsų valstybės gyventojais. Miesto nevyriausybinių organizacijų konfederacijos (ŠNVOK) asociacija „Karpatai“ (Aušros alėja g. 15) jau antrąją karo dieną ėmė priiminėti pirmuosius pagalbos prašančiuosius.

„Mes kasdien po 200–250 žmonių priimame. Dirbame nuo 10 val. iki 20 val. Be išeiginių, nes skausmas ir vargas poilsio dienų neturi. Bendradarbiaujame su Šiaulių karo pabėgėlių registracijos centru“, – pasakoja „Karpatų“ vicepirmininkė Vera Krutova.

Ir rodo: “Mes galime padovanoti naujų žaislų vaikams, indų gyvenimo pradžiai, buities rakandų, higienos reikmenų. Turime būtiniausių nereceptinių vaistų, vežimėlių naujagimiams ir kt.“

Asociacija „Karpatai“ jau padėjo 2500 žmonių.

Atsargiai prisipažinau, kad registracijos kambaryje ant palangės mačiau praimtus širdies bei valerijonų lašų buteliukus ir akimirksniu sulaukiau atsakymo: „Galvojate lengva išklausyti karo nuskriaustus žmones? Kartu paverkiame, drauge vaistų išgeriame ir tuokart palengvėja...“

Šiaulių Nevyriausybinių organizacijų konfederacijos prezidentė Vida Pociuvienė informavo, kad asociacijai „Karpatai“ verslo struktūros ir pavieniai gyventojai paaukojo per 10000 eurų. Už tuos pinigus jau nupirkta ir kovojančiai Ukrainai išsiųsta 200 turniketų (1900 eurų), termovizorius (2100), 13 prožektorių (1170), 20 žiūronų (1800), 9 monokuliarai – binokliai (495), karinių uniformų, termoaprangos, kojinių ir kt.

Iš „Karpatų“ būstinės šeštadienį išvažiavo krovininis mikroautobusas, pakrautas mėsos konservų, vaistų, higienos priemonių.

Sausio 13-osios gynėjų Šiaulių būrio vado Antano Kliunkos vyrai, į Ukraina vairuojantys teritorinės gynybos kariams dovanosimus džipus, automobilių kolonai prašė nupirkti dizelino. Už pastarąjį miesto visuomeninkų vadovė V. Pociuvienė sumokėjo 182,45 eurus.

Nugirdau dviejų vyrų, kurie savaitgalį atlydėjo nuo karo pabėgusias žmonas ir stebėjo, kas vyksta „Karpatų“ būstinėje, pokalbį: „Tu matai, jie ne tik civilius remia, bet ir Ukrainos kariuomenę.“

Nekeista, kad Ukrainos piliečiai stebisi visuomenininkų darbu. Gal jų šalyje to dar nėra. Šiaulių nevyriausybininkams savanorystė – įprasta veikla. Aktyvius miesto piliečius pribloškia tik Savivaldybės tarybos nario Sauliaus Stasiūno reikalavimai atsiskaityti jam už neprograminę, t. y. asmeninėmis lėšomis finansuojamą veiklą.

Iš organizacijos rėmėjams pateikiamos ataskaitos aiškėja, kad asociacijai „Karpatai“ šiauliečiai paaukojo 6 kartus daugiau lėšų nei Šiaulių savivaldybei.

Vadinasi, ekstremaliomis sąlygomis žmones susitelkia, tampa vieningesni, tačiau vis tiek labiau pasitiki vienas kitu, o ne oficialiosiomis valdžios struktūromis. Išmokime labai svarbią karo pamoką – nevalia skaldyti visuomenės, tyčiotis bei visaip pravardžiuoti jos atstovus. Patyčios palieka negyjančius randus, kurie apie save primena įvairiausių agresijų metu.