Anų metų kronika

Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius. Pa­šiau­šės ka­pe­liai. 1923 m.

Jė­zui­tų baž­ny­čios lie­ka­nos Pa­šiau­šė­je
Pa­šiau­šės kai­me yra pa­ma­tai bu­vu­sios di­de­lės Jė­zui­tų baž­ny­čios, ku­ri bu­vu­si ne ma­žes­nė už Ši­la­vos. Tą baž­ny­čią, su­lig se­nų žmo­nių pa­da­vi­mais, ru­sų val­džia iš­grio­vu­si ir jė­zui­tus iš­vi­ju­si. Baž­ny­čios ply­tas ir ak­me­nis val­džios ver­čia­mi vie­tos žmo­nės ve­žę į Šiau­lius ir iš jų esan­ti pa­sta­ty­ta gim­na­zi­ja.
Kal­ba­ma, kad prieš ka­rą dar bu­vęs žmo­gus, ku­ris pa­sa­ko­jęs apie tą baž­ny­čią ir jė­zui­tus se­kan­čius pa­da­vi­mus. Po apa­čios baž­ny­čios ėję ur­vai ( apie 0,5 km.), ku­rie ve­dę į ar­ti­mą dva­rą. Tuo­se ur­vuo­se esą li­ku­sio jė­zui­tų tur­to. Jė­zui­tams te­be­sant tuos ur­vus jie lai­ky­da­vo griež­to­je pa­slap­ty­je.
Ži­no­ma, neap­sei­na­ma žmo­nė­se be kal­bų, kad ir da­bar yra ur­vuo­se tur­tų. Yra mė­gin­ta kas­ti, bet tur būt be pa­sek­mių. Griu­vė­siuo­se ir apy­lin­kė­se yra ras­ta se­no­vės pi­ni­gai su „Vy­čiu“ ir ak­me­ni­nis kir­vis, ku­ris yra pri­sta­ty­tas „Auš­ros“ mu­zie­jui Šiau­liuo­se.
„Šiau­lių nau­jie­nos“


Is­to­ri­nė vie­ta
Paš­vi­ti­nio valsč., į pie­tus nuo Pe­le­niš­kių km., yra vi­du­ti­nio aukš­tu­mo sta­tus kal­ne­lis, va­di­na­mas vi­soj apy­lin­kėj Pe­le­niš­kių pi­lia­kal­niu. Apie šį kal­ne­lį žmo­nė­se esą vi­so­kių pa­sa­ko­ji­mų, tarp ku­rių yra mi­ni­mas Či­čins­kis, ku­rį Ka­lė­dų ry­tą per­kū­nas už­mu­šęs, o dva­ras nu­grimz­dęs į že­mę ir jo vie­toj iš­ki­lęs kal­ne­lis. Nuo to, sa­ko, ir vie­nas kai­mas ne­to­lie­se va­di­na­si Či­čy­kiais.
Šis kal­ne­lis tu­ri dau­giau di­des­nės is­to­ri­nės ver­tės, ne­gu kad įvai­rūs apie jį pa­sa­ko­ji­mai. Jis tu­ri tam tik­rą for­mą ir drą­siai ga­li­ma sa­ky­ti, jog jis pil­tas ar bent žmo­nių ran­kų dai­lin­tas, nes yra sta­tus. Ga­li­ma spė­ti, jog la­bai se­nais am­žiais ant šio kal­ne­lio sto­vė­ju­si me­di­nė pi­lis, ku­ri bu­vo su­de­gin­ta, ar­ba bent bu­vęs se­no­vės lie­tu­vių au­ku­ras, ką pa­ro­do ir pa­ts var­das „Pe­le­niš­kiai“ – pe­le­nai. (Žmo­nės tar­miš­kai šį kal­ne­lį va­di­na „Pe­la­niš­kiai“.)
Žie­miuo­se nuo kal­ne­lio, at­skir­tas įdu­bi­mu, yra ki­tas ap­skri­tas kal­ne­lis. Už pi­lia­kal­nį jis yra daug ma­žes­nis ir že­mes­nis. Čia bu­vo iki šių lai­kų ap­lin­ki­nių kai­mų ka­py­nas. Ta­čiau ke­le­tas me­tų at­gal, žmo­nės, ma­ty­ti, ne­pa­si­ten­ki­nę šiuo ka­py­nu, nu­mi­re­lius pra­dė­jo kel­ti į pi­lia­kal­nį. Ir šian­dien už­li­pus ant šio kal­ne­lio ga­li­ma ras­ti jau ne­ma­ža ka­pų ir kry­žių.
„Vien­kar­ti­nės Šiau­lių nau­jie­nos“, 1927 m. lapk­ri­čio 13 d.

1

Šv.Ma­ri­jos ap­si­reiš­ki­mo Kry­žių kal­ne­lis. Pe­le­niš­kiai. 1991 m.


P.S.
Tur­būt mi­ni­mo Pe­le­niš­kių pi­lia­kal­nio, ka­pi­ny­no vie­to­je da­bar yra žmo­nių puo­se­lė­ja­mas Kry­žių kal­ne­lis, žy­min­tis šv.Ma­ri­jos ap­si­reiš­ki­mą.
Ci­ta­ta iš 1991 m. ge­gu­žės 16 d. „Šiau­lių kraš­to“ straips­nio „Ste­buk­lin­go­ji švie­sa“: „Gar­sas apie šv. Ma­ri­jos ap­si­reiš­ki­mą pla­čiai pa­skli­do po apy­lin­kes. To­je vie­to­je žmo­nės ėmė sta­ty­ti kry­žius, kry­že­lius. Val­džia juos ver­tė, bet žmo­nės vėl sta­tė, ko­jo­mis iš­min­tos pie­vos plo­te­lį sua­rė, pa­nai­ki­no ta­kus ta­ke­lius.
 Ne­to­lie­se nuo tos vie­tos tarp ply­nų lau­kų ža­lia­vo An­ta­no ir Teo­do­ros Za­ka­raus­kų so­dy­ba. Gra­žaus gy­ve­ni­mo šei­mi­nin­kai pa­sa­ko­jo, kad prieš atei­nat vi­sa­ga­lei me­lio­ra­ci­jai to­je vie­to­je bu­vęs Sat­kū­nų dva­ras, sau­sas Gru­bų miš­kas, tarp ku­rio ąžuo­lų kal­ne­ly­je bu­vo ka­pi­nai­tės dar iš šve­dų ka­ro lai­kų. Kai po me­lio­ra­ci­jos iš kal­ne­lio pra­dė­tas vež­ti žvy­ras, pa­bi­ro žmo­nių kau­lai. Dar la­biau kal­ne­lis su­ny­ko, kai trak­to­riais ėmė te­rio­ti šv. Ma­ri­jos ap­si­reiš­ki­mo vie­tą, nes kaip tik ant bu­vu­sių sen­ka­pių kal­ve­lės ne­va ir nu­si­lei­du­si ste­buk­lin­ga švie­sa.
Teo­do­ra Za­ka­raus­kie­nė pri­si­mi­nė, kaip ra­tais burz­gė trak­to­riai. Kai burz­gi­mas nu­tol­da­vo, ei­da­vo mo­te­riš­kė į tą vie­tą ir vi­sa­da ją ras­da­vo. Tai šv. Ma­ri­jos sta­tu­lė­lė, tai kry­že­lis iš ari­mo ky­šo­da­vo, o kar­tą ra­do že­mė­mis už­pil­tą dar de­gan­čią žva­ke­lę. Tvar­ky­da­vo, pa­so­din­da­vo gė­lių. Taip ir iš­sau­go­jo Teo­do­ra se­ną­jį kal­ne­lį, ta­pu­sį šven­ta, mis­ti­ne vie­ta.“


Ra­ge­lis (Kai­rių eže­ras)
Ke­li ki­lo­met­rai nuo Šiau­lių, prie Kai­rių dva­ro, yra ne­di­de­lis eže­rė­lis, va­di­na­mas „Ra­ge­lių“) (Kai­rių). Jo il­gu­mas bus ko­kie 300 sieks­nių, pla­tu­mo apie 150. Vie­nas kran­tas aukš­tas, apau­gęs ža­liu pu­šy­nu. To­liau tarp kaš­ta­nų pa­sken­du­si ne­di­de­lė baž­ny­tė­lė.
Žve­jai daž­nai lan­ko eže­rė­lį, nes dau­ge­lis žu­vų, esan­čių ja­me, ge­ras už­mo­kes­tis už triū­są.
Įdo­mus ir pui­kus eže­rė­lis, bet dar įdo­miau pa­sa­ko­ja apie jį mū­sų se­ne­liai. Sa­ko, ka­dai­se eže­ro ne­bu­vus. Jo vie­toj au­gęs pu­šy­nas, ku­ria­me ne­to­li­mo kai­mo sker­džius ga­ny­da­vęs ban­dą. Vie­ną die­ną stai­ga dan­gus ap­te­męs ir bu­vęs gir­di­mas lyg di­džiu­lio de­be­sio uži­mas. Sker­džius ta­da sa­kąs pie­me­nims: „Gin­kim, vai­ke­liai, ban­dą na­mo“.
Par­gi­nus at­si­mi­nęs sker­džius, pa­li­kęs pu­šy­ne ra­ge­lį ir ėjęs par­si­neš­ti. Beei­nant pra­dė­ję ly­no­ti. Sker­džius ei­da­mas ta­ręs: „Mat, dėl ra­ge­lio tu­rė­siu su­šlap­ti.“ Tai iš­ta­rus de­be­sė­lis su di­džiu­liu trenks­mu nu­kri­tęs ant pu­šy­no.
Ry­tą at­si­kė­lę žmo­nės žiū­ri – pu­šy­no vie­toj tvis­ku­liuo­ja eže­rė­lis. Sker­džius pa­pa­sa­ko­jo sa­vo at­si­ti­ki­mą žmo­nėms ir nuo to lai­ko eže­rė­lį te­be­va­di­na „Ra­ge­liu“.
„Lie­tu­vos ūki­nin­kas“, 1930 m.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.