Paskutinis pasivaikščiojimas Naryškino parke

Išt­rau­ka

Iš ang­lų kal­bos ver­tė Auš­ra Luk­šai­tė-La­pins­kie­nė

 

Grį­ži­mas na­mo

Troš­ki­mas ap­lan­ky­ti der heim ne­da­vė ra­my­bės dau­ge­lį me­tų. Ma­no pro­tė­vių že­mė vir­to ka­pų dy­ku­ma už ge­le­ži­nės už­dan­gos. Kai 1991 me­tais Lie­tu­va at­ga­vo ne­prik­lau­so­my­bę, su­grįž­ti ,,į na­mus“ ta­po ne tik įma­no­ma, bet ir pri­va­lo­ma. Rei­kė­jo pa­guos­ti ne­ra­mias dva­sias. Ma­ma sa­ky­tų – ne­su­si­dėk su dva­sio­mis, pa­si­žiū­rėk, kas nu­ti­ko tė­vui. Ne­pai­sant kar­čios jo pa­tir­ties su bū­rė­jo­mis, Ger­šo­nas bū­tų pa­lai­kęs su­si­tai­ky­mo po­rei­kį, kad ir ko­kią for­mą tas su­si­tai­ky­mas įgau­tų. Se­ne­lė per­spė­da­vo: ne­švil­pauk tam­so­je. Į dva­sias ji vi­sa­da žvel­gė pa­gar­biai. Da­bar el­giau­si prie­šin­gai – švil­piau tam­so­je.

Ho­lo­kaus­tas man ta­po ver­ti­ni­mo at­skai­tos taš­ku, ne­sėk­min­gai ko­vo­jau su ki­to­mis ra­siz­mo ir prie­spau­dos for­mo­mis. Kai pa­ga­liau su­pra­to­me, kad apart­hei­do Pie­tų Af­ri­ko­je neį­ma­no­ma nu­ga­lė­ti, 1988 me­tais per­si­kė­lė­me į Aust­ra­li­ją. Pra­bė­gus dve­jiems su pu­se me­tų Nel­so­ną Man­de­lą pa­lei­do iš ka­lė­ji­mo. Tai bu­vo vi­suo­ti­nio džiaugs­mo ir as­me­ni­nio gai­les­čio aki­mir­ka. Kaip ir ma­no tė­vą, is­to­ri­ja mus ap­len­kė, re­vo­liu­ci­ja įvy­ko be mū­sų.

Fre­da džiū­ga­vo, kai iš­vy­ko­me iš Pie­tų Af­ri­kos. Da­bar ga­lė­si­me bend­rau­ti lais­vai, – ra­šė laiš­ke ir kvie­tė at­vyk­ti į Lie­tu­vą. Kar­tu ap­lan­ky­si­me Ža­ga­rę. At­sa­kiau, kad bū­ti­nai at­va­žiuo­siu, ta­čiau pir­miau­sia tu­riu at­si­jo­ti vai­kys­tė­je gir­dė­tus pa­sa­ko­ji­mus, mi­tus ir dai­nas nuo ,,fak­tų“. Fak­tų ras­ti ti­kė­jau­si YI­VO ar­chy­vuo­se Niu­jor­ke bei Jad Va­še­me Je­ru­za­lė­je.

Pa­ra­šiau YI­VO, pa­grin­di­niam Ry­tų Eu­ro­pos žy­dų is­to­ri­jos šal­ti­niui. Vy­riau­sia­sis ar­chy­va­ras at­sa­kė, kad apie Ža­ga­rę 1919 - 1925 me­tais ar­chy­ve yra pen­kio­li­ka by­lų. Jos bus pa­ruoš­tos, jei­gu tik at­vyk­siu į Niu­jor­ką. Jad Va­še­me si­tua­ci­ja pai­nes­nė. Mik­ro­fil­muo­se už­fik­suo­ta dau­gy­bė ho­lo­kaus­tą iš­gy­ve­nu­sių liu­di­nin­kų pa­sa­ko­ji­mų, ta­čiau man teks pa­čiai ieš­ko­ti, kad su­ras­čiau, kas su­si­ję su Ža­ga­re. Dau­ge­lis liu­di­ji­mų už­ra­šy­ti ji­diš ar­ba heb­ra­jų kal­bo­mis – ir vie­na, ir ki­ta kal­ba skai­čiau sun­kiai.

Pla­nuo­da­ma ke­lio­nę, skai­čiau žy­dų ir Lie­tu­vos is­to­ri­ją. Taip pat su­si­ra­ši­nė­jau su lands­leit Iz­rae­ly­je, Pie­tų Af­ri­ko­je ir Aust­ra­li­jo­je. Kai Aust­ra­li­jo­je gy­ve­nan­tiems šei­mos drau­gams Ger­ty ir Dže­kui Tru­bi­kams pa­pa­sa­ko­jau apie ke­ti­ni­mą ap­lan­ky­ti der heim, Dže­kas pa­ro­dė nuo­trau­kas, ku­rias jis su se­se­ri­mi pa­da­rė Ža­ga­rė­je XX am­žiaus tre­čia­ja­me de­šimt­me­ty­je.

Ver­čiau al­bu­mą ir ap­žiū­ri­nė­jau rus­vas nuo­trau­kas. Jos su­grą­ži­no ma­ne į rea­ly­bę. Šios nuo­trau­kos la­bai sky­rė­si nuo tų, ku­rias ma­ma lai­kė spin­to­je, naf­ta­li­nu at­si­duo­dan­čio­je ba­tų dė­žu­tė­je. Ma­mos nuo­trau­kos bu­vo da­ry­tos stu­di­jo­je, iš jų žvel­gė šven­ti­niais rū­bais ap­si­ren­gę žmo­nės, ne­si­šyp­san­čios šei­mos, tar­si pa­si­ruo­šu­sios iš­si­skir­ti am­ži­nai, jau­nuo­liai, po­zuo­jan­tys ža­lu­mo­je sken­din­čiuo­se Na­ryš­ki­no par­ko pa­kraš­čiuo­se ir dar ne­ži­nan­tys, kad sė­di sa­vo ka­pi­nė­se.

Žvel­giant į Dže­ko fo­tog­ra­fi­jas, vai­kys­tės sva­jo­nės, ku­rias mai­ti­no il­ge­sys ir mi­tai, iš­ga­ra­vo. Dže­ko nuo­trau­ko­se ma­čiau žmo­nes: kas­die­niš­kai ap­si­ren­gu­sius, be­si­bū­riuo­jan­čius prie sa­vo ankš­tų par­duo­tu­vių ir na­mų, be­si­ski­rian­čius sau ke­lią per sau­sa­kim­šą tur­gaus aikš­tę, bren­dan­čius pur­vi­no­mis gat­vė­mis, ei­nan­čius til­tu per Švė­tės upę ar­ba ste­bin­čius lie­tu­vių na­cio­na­lis­tų de­monst­ra­ci­jas, ne­daug lai­ko pra­bėgs, ir jie ims skan­duo­ti: ,,Lie­tu­va lie­tu­viams!“ Tarp ki­tų čia ra­dau Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos pa­sie­nio po­sto nuo­trau­ką – kai­mo ke­liu­kas bu­vo už­tver­tas var­ga­nu pa­ga­liu. Tik tie, ku­riems 1941 me­tais pa­vy­ko pa­bėg­ti per sie­ną, iš­gy­ve­no.

Pa­sa­kiau Dže­kui pa­sta­bą apie pui­kią nuo­trau­kų ko­ky­bę ir jis at­sa­kė, kad šio ama­to iš­mo­ko iš mies­te­lio fo­tog­ra­fo Šab­sel­ba­no – ku­rį lai­ką bu­vo jo pa­meist­rys. Dže­kas užau­go tur­tin­guo­se, ta­čiau pro­ble­miš­kuo­se na­muo­se. Jo tė­vas, vers­li­nin­kas ir fi­lant­ro­pas, bu­vo ger­bia­mas bend­ruo­me­nės na­rys. Jis ne­nuils­da­mas triū­sė ve­da­mas sva­jo­nės – su­kur­ti žy­dų tė­vy­nę. Jų na­muo­se rink­da­vo­si Ža­ga­rės in­te­li­gen­ti­ja. Šei­mos lai­mė iš­blė­so, kai Dže­ko ma­ma, gra­ži, ma­lo­ni mo­te­ris, mi­rė vi­sai jau­na nuo šir­dies smū­gio. Liū­de­sį su­stip­ri­no ir jau­nes­nio­jo bro­lio mir­tis – jam te­bu­vo dvi­de­šimt me­tų. Ga­liau­siai Dže­ko se­suo iš­vy­ko į Pa­les­ti­ną. Jis pa­ts 1927 me­tais emig­ra­vo į Pie­tų Af­ri­ką, kur, kaip ir dau­ge­lis ki­tų jau­nų vy­rų, su­si­ra­do dar­bą ka­syk­lai pri­klau­siu­sio­je par­duo­tu­vė­je. Bro­lis Me­jer­lis li­ko Lie­tu­vo­je su se­nu tė­vu.

Dže­kas ver­kia ro­dy­da­mas Me­jer­lio, tri­jų se­se­rų ir sa­vo pa­ties – po smak­ru jis pa­si­ki­šęs smui­ką, akys žvel­gia sva­jin­gai – nuo­trau­kas.

Prieš vo­kie­čiams įžen­giant į Ža­ga­rę 1941 me­tais, Me­jer­lio drau­gai jį ra­gi­no dvi­ra­čiu bėg­ti per sie­ną, ta­čiau jis at­si­sa­kė pa­lik­ti se­ną mū­sų tė­vą. Jie abu bu­vo nu­žu­dy­ti drau­ge su ki­tais.

Ge­ti su­šnibž­dė­jo:

Kal­bė­da­mas apie Ža­ga­rę, jis da­ro­si la­bai jaus­min­gas.

Ge­ti ir jos šei­mą pa­ži­no­jau nuo vai­kys­tės, jų na­mai bu­vo ant­rai­siais ma­no na­mais.

Jos vy­res­nė se­suo Rou­zė, o ne ma­ma ly­dė­jo ma­ne pir­mą die­ną į mo­kyk­lą. Ma­ma gė­di­jo­si kal­bė­ti lau­žy­ta ang­lų kal­ba.

At­sis­vei­kin­da­ma pa­ža­du Dže­kui:

Mes at­va­žiuo­si­me dar kar­tą, aš no­riu kuo dau­giau su­ži­no­ti apie der heim ir ta­vo fo­tog­ra­fi­jas.

Ta­čiau ki­to kar­to ne­bu­vo. Po ke­lių sa­vai­čių Dže­kas mi­rė, jam bu­vo dau­giau kaip aš­tuo­nias­de­šimt. Ge­ti, ku­ri iš Ža­ga­rės iš­vy­ko dar bū­da­ma vai­kas, apie štet­lą ne­daug ką te­ži­no. Tuo­met su­pra­tau, kad jei­gu no­riu kaž­ką iš­trauk­ti iš praei­ties, tu­riu veik­ti ne­dels­da­ma. Ty­ri­nė­ji­mai bib­lio­te­ko­se ir ar­chy­vuo­se tu­rės pa­lauk­ti. Žmo­nės pa­mirš­ta, sens­ta, mirš­ta.

Pie­tų Af­ri­ka, Lie­tu­vos žy­dų na­mai, – pa­ti tin­ka­miau­sia vie­ta pra­dė­ti ty­ri­mą. Troš­kau su­grįž­ti ,,na­mo“, su drau­gais pa­si­da­lin­ti džiu­ge­siu dėl to, kad apart­hei­das žlu­go, ste­bė­ti, kaip ku­ria­si nau­ja vi­suo­me­nė, bi­jo­jau lik­ti nuo­ša­lė­je, bū­ti tik ste­bė­to­ja. Skir­tin­gai nuo tų išei­vių, ku­rie, il­gus me­tus pra­lei­dę sve­tur, su­grį­žo, aš ne­be­ži­no­jau, kur na­mo na­mai. Jie ži­no­jo. Ką tuo­met kal­bė­ti apie tuos, ku­rie trem­ty­je pra­lei­do dau­giau lai­ko ne­gu gim­ti­nė­je? Ar So­ve­tas, Jo­ha­nes­bur­gas ar Nelsp­ru­tas jiems ta­po na­mais?

At­vy­ku­si į Pie­tų Af­ri­ką pra­va­žia­vau pro na­mus, ku­riuo­se gy­ve­nau vai­kas, pro na­mą, ku­ria­me užau­go ma­no vai­kai. Na­mas kė­lė daug pri­si­mi­ni­mų, ta­čiau ne­ža­di­no jaus­mų. Ply­tos ir be­to­nas dar nė­ra na­mai. Na­mai – tai dai­nos, pa­sa­ko­ji­mai, gi­ta­ros pa­mo­kos, šal­tis ty­ruo­se, ka­syk­los. Jau ne pir­mą kar­tą su­si­du­riu su na­mų pra­smės klau­si­mu. Ar na­mai – ten, kur gi­mei, užau­gai? Ar na­mai – tai pa­žįs­ta­mas pei­za­žas? Ar tai švie­sa, oras, sau­lė­ly­džiai? O gal­būt tai vie­ta, ku­rios be ga­lo il­gie­si bū­da­mas to­li?

Ta­čiau šią aki­mir­ką man rū­pi ma­no tė­vų heim, jų gy­ve­ni­mas štet­le, o ne ma­na­sis gy­ve­ni­mas did­mies­čio ra­jo­nuo­se. Ap­si­gink­la­vu­si Dže­ko nuo­trau­ko­mis, ti­kiuo­si pa­ža­din­ti pri­si­mi­ni­mus ir iš­girs­ti at­sa­ky­mus į nie­ka­da iki tol neiš­tar­tus klau­si­mus. Ap­lan­kau se­ne­lių na­muo­se įsi­kū­ru­sią pa­gy­ve­nu­sią po­rą, tė­vų lands­leit.

Mo­te­ris, žvelg­da­ma į ang­liš­ko sti­liaus pa­sta­tą, prie­šais ku­rį sto­vi ke­le­tas jau­nuo­lių, ta­ria:

Tai vo­kie­čių alaus da­ryk­la.

Ne, tai gra­fo Na­ryš­ki­no haif, rū­mai.

Rū­mai! Ką čia šne­ki? Na­ryš­ki­no rū­mai bu­vo pen­kis kar­tus di­des­ni. Jei­gu tai ne alaus da­ryk­la, tuo­met ga­li bū­ti gra­fo tar­nų na­mas.

Jos vy­ras pa­pra­šo:

Pa­duok man di­di­na­mą­jį stik­lą. Man at­ro­do, kad mer­gai­tė su ka­so­mis, – ma­no pus­se­se­rė Bro­chė.

Pas­kam­bi­nau bend­ra­moks­lei Ra­che­lei, ku­rios tė­vai iki Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ak­ty­viai da­ly­va­vo ža­ga­rie­čių bend­ruo­me­nės Jo­ha­nes­bur­ge veik­lo­je. Ji ma­ne nu­ra­mi­no:

Ne­nu­si­mink, pa­žįs­tų ki­tą lands­leit, ku­ris daug ge­riau at­si­me­na gy­ve­ni­mą Ža­ga­rė­je.

Ma­no tė­vas prieš mir­tį ra­šė at­si­mi­ni­mus. Už­suk ar­ba­tos.

Pri­si­mi­niau, kaip mū­sų šei­mos juo­kau­da­mos sa­ky­da­vo: ,,Aš ir ki­ta mo­te­ris?“

Cha­ja Fed­ler, poe­tė, są­mo­jin­ga mo­te­ris, prieš dau­ge­lį me­tų už­su­ku­si ap­lan­ky­ti ma­no ma­mos ji pa­pra­šė:

Šev­ke, aš su­plu­kau, pa­var­gau ir mir­ti­nai no­riu ar­ba­tos.

Ji gar­džiuo­da­ma­si iš­gė­rė ar­ba­tą ir, lai­ky­da­ma ran­ko­se puo­du­ką, at­si­du­so:

Jau­čiuo­si vi­sai ki­ta mo­te­ri­mi, ir ta ki­ta mo­te­ris iš­ger­tų puo­de­lį ar­ba­tos.

Cha­ja bū­tų pa­pa­sa­ko­ju­si apie Ža­ga­rę. Gal­būt ji net ką nors bū­tų pa­pa­sa­ko­ju­si apie ma­no se­ne­lį Si­mo­ną, jei­gu tik bū­čiau su­si­pra­tu­si pa­klaus­ti. Ta­čiau pa­vė­la­vau be­veik ke­tu­rias­de­šim­čia me­tų.

Ar pri­si­me­ni Liu­bą? – klau­sia Ra­che­lė ir įduo­da man są­ra­šą ad­re­sų, ku­riuos tu­rė­siu ap­lan­ky­ti ar­ti­miau­sio­mis sa­vai­tė­mis, – ji su šei­ma iš­gy­ve­no kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je. Ji gal ir per jau­na, kad at­si­min­tų Ža­ga­rę, ta­čiau tu­ri dau­gy­bę drau­gų. Ji ta­ve su­pa­žin­dins su sa­vo lands­leit.

Bū­tent Liu­bos tė­vas Do­vy­das ir pa­pa­sa­ko­jo apie ne­sėk­min­gas Lei­bo pa­stan­gas iš­gel­bė­ti sa­vo šei­mą.

At­sis­vei­kin­da­ma Ra­che­lė per­da­vė man sa­vo tė­vo šei­mos at­si­mi­ni­mų ,,Sha­le­cheth“, ku­riuo­se jis ap­ra­šo gy­ve­ni­mą Ža­ga­rė­je, ko­pi­ją.

Liu­ba – sve­tin­ga ir drau­giš­ka mo­te­ris, ta­čiau ma­žai pa­me­na Ža­ga­rę. Ji pa­pa­sa­ko­ja, kad šei­ma per­si­kė­lė į Šiau­lius, kai ji dar te­be­bu­vo vai­kas:

Ta­čiau tu­riu drau­gę Iz­rae­ly­je, ku­ri ar­ti­mai pa­ži­no­jo Lei­bą. Šiau­lių ge­te ji gy­ve­no vie­na­me kam­ba­ry­je su ma­no šei­ma. Ji daž­nai kal­bė­da­vo apie Lei­bą. Sten­gė­mės ne­pa­si­duo­ti blo­gai nuo­tai­kai, to­dėl daž­nai pri­si­min­da­vo­me tai, ką gra­žaus iš­gy­ve­no­me praei­ty­je, – žvilg­te­lė­ju­si į laik­ro­dį pri­du­ria, – da­bar pa­ts lai­kas jai pa­skam­bin­ti.

Po ke­lių mi­nu­čių aš jau kal­buo­si su Lei­bo drau­ge, ku­rią pa­va­din­siu Mier­ke. Ji šūk­te­lė­jo:

Lei­bas Jo­fė! Tu jo duk­te­rė­čia? Er iz doch ge­ven mein ge­lieb­ter! Jis bu­vo ma­no my­li­ma­sis.

Jai pa­sa­kau, kad po ke­lių sa­vai­čių bū­siu Iz­rae­ly­je, ieš­ko­siu lands­leit ir at­lik­siu ty­ri­mą Yad v‘Shem.

At­va­žiuok ma­nęs ap­lan­ky­ti. Liu­ba duos ma­no ad­re­są.

Aš su­ža­vė­ta. Su kuo ge­riau dar bū­tų ga­li­ma pa­si­kal­bė­ti apie ne­nus­tygs­tan­tį dė­dę, jei ne su my­li­mą­ja, pri­si­me­nan­čia lai­min­gas die­nas?

Liu­ba taip pat pa­siū­lo su­si­tik­ti su Mak­su B., ku­ris daž­nai lan­ky­da­vo­si mū­sų na­muo­se. Kai tą pa­tį va­ka­rą jam pa­skam­bi­nau, jis iš­ta­rė:

Kaip bė­ga lai­kas. Dar vi­sai ne­se­niai aš gal­vo­jau apie Ger­šo­ną.

Su­si­tik­ti mums šį­kart ne­pa­vyks, nes ry­te jis iš­skren­da į Keip­tau­ną, ta­čiau mes il­gai kal­ba­mės te­le­fo­nu. Jis pri­si­me­na Mei­fe­re pra­leis­tus me­tus, dar­nią imig­ran­tų bend­ruo­me­nę, ku­ri ėmė by­rė­ti, nes vie­nos šei­mos – ir tur­tin­ges­nės, ir skur­džiau gy­ve­nu­sios – iš­si­kel­da­vo į ,,ge­res­nius“ prie­mies­čius, ki­tos lik­da­vo.

Mak­sas at­si­du­so:

Tuos lai­kus pri­si­me­nu su di­džiu­le nos­tal­gi­ja.

Gy­ve­nę Mei­fe­ry­je, se­nais ge­rais lai­kais va­di­no Ža­ga­rė­je pra­leis­tas die­nas, – pri­me­nu, – par­kas, ma­lū­no kal­nas, snie­gas, že­muo­gės – vi­sai tai sie­jo su anuo lai­ku. Tuo me­tu Mei­fe­ris bu­vo pra­sta da­bar­tis.

Tik­rai, žmo­gus ne­pas­te­bi se­nų ge­rų die­nų, kol jo­mis gy­ve­na.

Ma­žai te­ži­nau apie sa­vo tė­vo šei­mą: kaip gy­ve­no, kaip mi­rė, – sa­kau jam.

Ma­žai apie ją ga­liu pa­pa­sa­ko­ti. 1919 m. grį­žę iš trem­ties, ne­tru­kus pa­li­ko­me der heim. Nors su Ger­šo­nu bu­vo­me drau­gai, bet re­tai lan­kiau­si jo na­muo­se. Ne­pa­ži­no­jau ki­tų šei­mos na­rių. Net Lei­bo, ku­ris bu­vo vos sep­ty­ne­riais ar aš­tuo­ne­riais me­tais jau­nes­nis už ma­ne. Ta­čiau ma­no bro­lis Šlo­mas ge­rai jį pa­ži­no­jo. Jie kar­tu ka­ria­vo Ant­ra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re. Jis ne tik ži­no apie Lei­bo gy­ve­ni­mą, bet ir apie mir­tį.

Ma­no tė­vas tu­rė­jo ži­no­ti, kaip mi­rė Lei­bas. Tuo me­tu jau bu­vau nu­sto­ju­si klau­si­nė­ti. Lai­ko ge­dė­ti ne­li­ko, ma­nęs lau­kė nau­jo pa­sau­lio sta­ty­bos.

Mak­sas duo­da sa­vo bro­lio ad­re­są ir te­le­fo­no nu­me­rį. Jis pa­ti­ki­na, kad Šlo­mas bus lai­min­gas, ga­lė­da­mas pa­pa­sa­ko­ti apie Lei­bą.

Tu­rė­da­ma dvie­jų svar­bių Lei­bą pa­ži­no­ju­sių žmo­nių ad­re­sus, ne­kant­rau­ju ke­liau­ti į Iz­rae­lį, dar vie­ną ša­lį, ku­rią ka­dai­se va­di­nau na­mais. Ta­čiau Pie­tų Af­ri­ko­je dar tu­riu iš­nag­ri­nė­ti ke­lis šal­ti­nius. Tai dar ke­li ma­no kal­tės skiau­ti­nio ga­ba­lė­liai. Vie­ni trum­pi ir pla­tūs, ki­ti – il­gi ir siau­ri. Tai skir­tin­go sti­liaus, fak­tū­ros ir spal­vos me­džia­ga, ta­čiau ji – vie­nin­te­lė vil­tis chao­so ero­je ieš­kant tie­sos.

Vie­na iš in­for­ma­ci­jos šal­ti­nių – Ada Strul. Ma­no dė­dė Icė pi­ni­gi­nė­je ne­šio­jo­si jos nuo­trau­ką. Vė­liau Ada iš­te­kė­jo už ki­to.

Kiek lai­ko pra­bė­go, Rai­za­la, – at­si­dūs­ta Ada, kai ap­lan­kau ją duk­ros na­muo­se, kur ji ap­si­gy­ve­no po vy­ro mir­ties, – pa­sku­ti­nį kar­tą ta­ve ma­čiau, kai bu­vai vai­kas.

Ban­do­me pa­si­vy­ti pra­bė­gu­sius me­tus. Ada pa­pa­sa­ko­ja, kad 1960 me­tais ji su vy­ru ir duk­ra lan­kė­si Ža­ga­rė­je:

Iš Ry­gos į Ža­ga­rę va­žia­vo­me ma­ši­na – vos dvie­jų va­lan­dų ke­lio­nė, o vai­kys­tė­je at­ro­dė tar­si ke­lio­nė į ki­tą pa­sau­lio kraš­tą.

Pir­miau­sia jie ap­lan­kė se­ną­sias žy­dų ka­pi­nes. Čia Ju­lius tarp iš­var­ty­tų ir su­nio­ko­tų pa­mink­lų ra­do sa­vo ma­mos ir bro­lio, mi­ru­sių dar prieš ho­lo­kaus­tą, ka­pą. Po to jie pa­su­ko į Na­ryš­ki­no par­ką, ku­ria­me ru­sai pa­sta­tė pa­mink­lą ir pri­ka­lė ,,3000 ta­ry­bi­nių pi­lie­čių“ žu­dy­nes pri­me­nan­čią len­te­lę.

Atk­reipk dė­me­sį: ne žy­dų, o ta­ry­bi­nių pi­lie­čių, – ir pa­si­pik­ti­nu­si pri­dū­rė, – juos nu­žu­dė to­dėl, kad bu­vo žy­dai.

Gir­dė­jo­me, kad dvi žy­dų šei­mos – Zlo­tai ir Beit­le­riai – po ka­ro ap­si­gy­ve­no Ža­ga­rė­je. Vy­rai ko­vė­si Rau­do­no­jo­je ar­mi­jo­je, 16 lie­tu­viš­ko­je di­vi­zi­jo­je, o vie­nas iš jų po ka­ro net ta­po Ža­ga­rės me­ru. 3000 tūks­tan­čių žu­vu­sių žy­dų ir prie­šiš­kai nu­si­tei­ku­sių lie­tu­vių mies­te­lio me­ru. Keis­ta. Įtar­ti­nai žvel­gian­tys žmo­nės mums pa­ro­dė Zlo­tų par­duo­tu­vę. Tarp­du­ry­je sto­vė­jo jo žmo­na. Pa­ma­čiu­si Ju­lių – jis, kaip tik­ras Pie­tų Af­ri­kos gy­ven­to­jas, vil­kė­jo kos­tiu­mą, ry­šė­jo kak­la­raiš­tį – ji šūk­te­lė­jo: ,,Stru­lis! Iš Se­no­sios Ža­ga­rės!” Jie už­da­rė par­duo­tu­vę ir nu­si­ve­dė į sa­vo na­mus Nau­jo­jo­je Ža­ga­rė­je. Prie mū­sų pri­si­dė­jo ir Beit­le­riai, su­sė­dę prie sta­lo gė­rė­me ar­ba­tą su že­muo­gių uo­gie­ne. Jie pa­pa­sa­ko­jo, kas nu­ti­ko Ža­ga­rės žy­dams.

Adai pa­pa­sa­ko­jo, kad vo­kie­čiai užė­mė Ža­ga­rę ir ati­da­vė val­džią Lie­tu­vos mi­li­ci­jai. Vo­kie­čių nie­kas ne­ma­tė mies­te­ly­je iki pat žu­dy­nių spa­lį. Žy­dus su­va­rė į tur­gaus aikš­tę, nu­žu­dė, o pa­skui už­ka­sė bend­ra­me ka­pe Na­ryš­ki­no par­ke. De­ta­lių ji ne­ži­no­jo. Adą priė­mę žy­dai pa­sa­ko­jo, kad apie žu­dy­nes su­ži­no­jo iš lie­tu­vių, ku­rie gy­nė­si esą ne­kal­ti: ar­ba jiems bu­vo įsa­ky­ta, ar­ba žu­dy­nių me­tu ne­bu­vę mies­te­ly­je. Ada pa­klau­su­si, kaip jie ga­lį čia gy­ven­ti. Jie at­sa­kę, jog tai esą na­mai, iš ku­rių jų nie­kas neiš­va­ry­siąs.

Mes kal­bė­jo­mės ir ver­kė­me, ver­kė­me ir kal­bė­jo­mės. Vy­rai at­si­sto­jo ant til­to per Švė­tę ir žvel­gė į prie­šais sto­vin­tį sa­vo na­mą, su­si­mąs­tę. Lie­tu­vė mo­te­ris juo­da su­kne­le (aš ją kar­tais ma­tau) pri­bė­go prie Ju­liaus, įsi­ka­bi­no į at­la­pus, pa­pur­tė jį ir su­si­jau­di­nu­si su­šu­ko ji­diš kal­ba: ,,Jud­ke! Jud­ke! Du binst doch Yud­ke Fei­ga-Riva‘s!“ Tu Fei­ga-Ri­vos sū­nus. Ju­lius jos neat­pa­ži­no. ,,Ich hob doch far dein mam­men ves ge­cas­hen.“ Ji skalb­da­vu­si Ju­liaus mo­ti­nai. Beit­le­ris pri­dė­jo pirš­tą prie lū­pų. Ju­lius el­gė­si man­da­giai, pa­klau­sė apie jos šei­mą, ta­čiau iš­si­su­ki­nė­jo nuo mo­ters klau­si­mų. Pro­gai pa­si­tai­kius jie grį­žo į na­mą.

Mū­sų šei­mi­nin­kai pa­ta­rė kuo ma­žiau kal­bė­tis su žmo­nė­mis. Ji pa­kvie­tė mus per­nak­vo­ti. Pa­si­ve­džiau Ju­lių į ša­lį ir pa­sa­kiau: ,,Ich vel do shlof­fen af di blu­ti­ke erd?“

Min­tis, kad rei­kės mie­go­ti virš krau­jo per­mir­ku­sios že­mės, man kė­lė siau­bą. Dar ke­lias va­lan­das pa­bu­vo­me ir grį­žo­me į Ry­gą. Ne­mie­go­jau vi­są nak­tį. Pa­ra­šiau vai­kams il­gą laiš­ką, ku­ria­me bu­vo dau­giau aša­rų ne­gu žo­džių.

Po ke­lių sa­vai­čių juos pa­sie­kė bu­vu­sio me­ro Zlo­to laiš­kas. Zlo­tas ra­šė, kad po jų ap­si­lan­ky­mo ka­ro po­li­ci­ja klau­si­nė­jo jį ir žmo­ną apie ,,už­sie­nie­čius“. Zlo­tas pa­sa­kęs po­li­ci­jai, jog tie žmo­nės ne ,,už­sie­nie­čiai“. Tai ža­ga­rie­čiai, šiuo me­tu gy­ve­nan­tys Ry­go­je, ku­rie lan­kė sa­vo ar­ti­mų­jų ka­pus.

Ada ta­rė:

Skal­bė­ja, ku­ri, at­ro­dė, taip ap­si­džiau­gė pa­ma­čiu­si Ju­lių, grei­čiau­siai ne­dels­da­ma nu­bė­go į po­li­ci­ją ir pra­ne­šė apie mies­te­ly­je be­si­lan­kan­čius už­sie­nie­čius. Ne­daug trū­ko, kad bū­tu­me pa­te­kę į bė­dą.

Pa­ro­dau Dže­ko nuo­trau­kas, Ada nie­ko neat­pa­žįs­ta – nei žmo­nių, nei vie­tų.

Bu­vau ket­ve­rių ar pen­ke­rių, kai tė­vai iš­vy­ko iš Ža­ga­rės. Tik­riau­siai pri­si­me­ni ma­no gi­mi­nai­čius iš Or­ki­no. Vy­riau­sio­ji Lė­ja Ju­dei­kin bu­vo be­veik vien­me­tė su ta­vo tė­vais. Ji tu­rė­tų pa­pa­sa­ko­ti apie nuo­trau­kas. Ji tik­riau­siai dau­giau ži­no apie Ger­šo­no šei­mą.

Ada duo­da Lė­jos ad­re­są, te­le­fo­no nu­me­rį ir at­si­svei­kin­da­ma pra­šo:

Per­duok jai ma­no lin­kė­ji­mus. Mes ma­žai ka­da be­su­si­tin­ka­me.

Vi­zi­tą pas Lė­ją ati­de­du ke­lioms die­noms. Čia yra vie­tų, į ku­rias no­riu su­grįž­ti, drau­gų, su ku­riais no­ri­si pa­si­kal­bė­ti, ka­pų, ku­riuos tu­riu ap­lan­ky­ti. Juk ga­lų ga­le Pie­tų Af­ri­ka di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį bu­vo ma­no na­mai. Na­mai. Der heim. Ma­no tė­vams na­mai – tai miš­kai ir upės, Na­ryš­ki­no par­kas ir snie­go girgž­dė­ji­mas po ko­jo­mis, bend­ruo­me­niš­ku­mo jaus­mas, ku­rio jie nie­kur ki­tur neiš­gy­ve­no. Man – tai ry­tai saus­rin­go­je ply­naukš­tė­je, sau­lė­te­kiai sa­va­no­se, dū­mai ir ži­ra­fos, šuns kauks­mas, bal­ta­kak­tis ku­ka­lis ir pil­ka­sis ba­nan­paukš­tis, ku­rio šauks­mą aš pa­ga­liau su­pra­tau: ,,Eik ša­lin! Eik ša­lin! Eik ša­lin!“