Meilė Lietuvai – iš Izraelio

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.
Fo­to­me­ni­nin­kas ir ta­py­to­jas iš Iz­rae­lio Gre­go­ry Frid­berg ir jo žmo­na Li­di­ja Ge­le­ry­tė tu­ri daug sen­ti­men­tų Lie­tu­vai.
"Lie­tu­va ma­no pir­mo­ji mei­lė – Iz­rae­lis ma­no gy­ve­ni­mas", – sa­ko iš Iz­rae­lio at­vy­kęs fo­to­me­ni­nin­kas ir ta­py­to­jas Gre­go­ry Frid­berg. Šiau­lių "Laip­tų ga­le­ri­jo­je" jis pri­sta­tė sa­vo kū­ry­bos pa­ro­dą. Bet mei­le Lie­tu­vai al­suo­ja ne tik sve­čio kū­ry­ba. Švel­nių jaus­mų mū­sų ša­liai, jos žmo­nėms, gam­tai, mies­tams gau­su ne tik me­ni­nin­ko kū­ri­niuo­se, bet ir šir­dy­je, nes čia, Lie­tu­vo­je, sa­ko jis, pra­bė­go gra­žiau­si me­tai.
Po­kal­bis su G. FRID­BER­GU ir jo žmo­na taip pat lit­va­ke Li­di­ja GE­LE­RY­TE.
Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.
Gre­go­ry Frid­berg sa­ko, kad jam kiek­vie­nas su­grį­ži­mas į Lie­tu­vą tar­si su­grį­ži­mas na­mo.

Į Lie­tu­vą ir iš Lie­tu­vos

– Į Šiau­lių "Laip­tų ga­le­ri­ją" at­vež­tą pa­ro­dą jūs pa­va­di­no­te "Lie­tu­va ma­no pir­mo­ji mei­lė – Iz­rae­lis man gy­ve­ni­mas". Tai iš­ties tai, ką jau­čia­te?

– Tai nė­ra šios pa­ro­dos pa­va­di­ni­mas, tai vi­sų ma­no pa­ro­dų Lie­tu­vo­je kon­cep­ci­ja. Fak­tiš­kai tu­riu tris kon­cep­ci­jas, bet tre­čios, tos ku­rios idė­ja – pa­sau­lis mū­sų at­min­ty­je juodoje–baltoje juos­to­je, aš pa­pras­tai ne­nau­do­ju. Pa­sau­lis da­bar pa­si­kei­tė, ne­bė­ra tik juo­das ir bal­tas, da­bar jis, tai­gi ir fo­to­me­nas yra spal­vo­tas.

Ir tik­ra tie­sa, kad Lie­tu­va – ma­no pir­mo­ji mei­lė, o Iz­rae­lis – gy­ve­ni­mas. Vis­kas su­dė­lio­ta pa­gal prin­ci­pą, kad mei­lė ir gy­ve­ni­mas yra du neats­ki­ria­mi da­ly­kai. Vi­sa­da ir vi­siems aiš­ki­nu, kad aš my­liu Lie­tu­vą, ne kaž­ko­kią abst­rak­čią, o tik­rą Lie­tu­vą, ku­rią pa­žįs­tu, ku­rio­je ta­ke­liai ir ke­liai man pa­žįs­ta­mi, kur gy­ve­na ma­no pa­žįs­ta­mi, kur drau­gai yra lie­tu­viai nuo Uk­mer­gės iki Drus­ki­nin­kų, Šiau­lių ir ki­tų Lie­tu­vos mies­tų. Gai­la, kad su me­tais jų vis ma­žiau...

– Ne­pai­sant to, 1979 me­tais kar­tu su sa­vo ma­ma, žmo­na Li­di­ja ir dviem sū­nu­mis įvy­ko­te gy­ven­ti į Iz­rae­lį. Ko­dėl?

Gre­go­ry:

– At­vi­rai jums pa­sa­ky­siu, jei Lie­tu­va ta­da bū­tų bu­vu­si ne­prik­lau­so­ma, di­de­lis klau­si­mas, ar bū­tu­me iš­va­žia­vę. Bet lai­kai gi bu­vo ne­ge­ri. Ir ne­ge­ri jie bu­vo ne tik žy­dams, bet ir vi­siems, gal­vo­ju, kad ne­tgi ru­sams. Vie­nas ma­no bi­čiu­lis am­ži­ną jam atil­sį Ka­zi­mie­ras Bur­nec­kis, pa­sa­kiš­kai pro­tin­gas žmo­gus bu­vo, at­si­svei­kin­da­mas ta­da paė­mė ma­ne už ran­kos ir pa­sa­kė: "Kam tu, Gri­ša, vi­siems aiš­ki­nie­si, ko­dėl iš­va­žiuo­ji. Jei­gu aš gy­ven­čiau Aust­ra­li­jo­je, ir su­ži­no­čiau, kad at­sta­to Lie­tu­vą, aiš­ku, kad aš no­rė­čiau į Lie­tu­vą. Tas pat, sa­ko, ir tau: žmo­gus lais­vas rink­tis, kur jam gy­ven­ti." Jis bu­vo tei­sus.

Li­di­ja:

– Vie­nas pa­žįs­ta­mas me­di­kas, jei jau tu­ri­me ga­li­my­bę, pa­ta­rė ten va­žiuo­ti – Gre­go­ry rei­kė­jo šir­dies chi­rur­gų pa­gal­bos. Praė­jus me­tams po at­vy­ki­mo Iz­rae­ly­je jam bu­vo at­lik­ta pir­ma ope­ra­ci­ja.

Ki­ta prie­žas­tis – no­ras, kad vai­kai pa­žin­tų sa­vo tau­tą, kad su­ži­no­tų sa­vo tau­tos is­to­ri­ją, pa­pro­čius, iš­mok­tų švęs­ti mū­sų šven­tes. No­rė­jo­si šak­nų.

Pra­džia ne­bu­vo pa­pras­ta. Kaip sa­ko­ma, vis­ką pra­dė­jo­me nuo bal­to po­pie­riaus la­po, net kal­bos ne­mo­kė­da­mi.

– Ko­kia jū­sų šei­mos is­to­ri­ja?

Gre­go­ry:

– Ma­no tė­vas – iš Pa­pi­lės, o ma­ma – iš Erž­vil­ko prie Tau­ra­gės. Su­si­pa­ži­no abu Šiau­liuo­se. Tė­vas bu­vo la­bai spor­tiš­kas vy­ras, pro­fe­sio­na­liai žai­dė fut­bo­lą, bu­vo vie­nos Šiau­lių fut­bo­lo ko­man­dos ka­pi­to­nas.

Vė­liau tė­vas dir­bo Tau­ra­gės ban­ko vy­riau­siuo­ju bu­hal­te­riu. Jis li­kus dviem pa­roms iki ka­ro eva­ka­vo iš Lie­tu­vos vi­są šei­mą. Ta­da ne­gal­vo­jo apie di­de­lį ka­rą, bet kas die­ną klau­sė­si ra­di­jo ir su­pra­to, kad bū­ti­na im­tis sau­gu­mo prie­mo­nių, be to, li­kus vie­nam leng­viau bėg­ti. Šei­ma nu­vy­ko iki Smo­lens­ko, bet grei­tai ta­po aiš­ku, kad rei­kia bėg­ti dar to­liau. Taip vi­si at­si­dū­rė Al­ta­jaus kraš­te. Ten, ne­to­li Bar­nau­lo, gi­miau aš.

Po ka­ro, 1946 me­tais grį­žo­me į Kau­ną. Ne­bu­vo leng­va grįž­ti, so­vie­tų val­džia no­rin­tiems to pa­da­ry­ti daug me­tų ne­lei­do, o vie­nin­te­lė ga­li­my­bė grįž­ti bu­vo ša­lies įstai­gos ar ži­no­mų žmo­nių ra­šy­ti­nis pra­šy­mas. Vis tik mums pa­vy­ko. Čia Kau­ne 1961-ai­siais sa­vo žmo­ną, bū­si­mą vai­kų li­gų gy­dy­to­ją, su­ti­kau.

Li­di­ja:

– O ma­no tė­tis gi­mė Šiau­liuo­se, mo­kė­si gim­na­zi­jo­je. Ka­ro me­tais su ma­no ma­ma, ku­ri lau­kė­si ma­nęs, pa­si­trau­kė į Ru­si­ją, iki Sa­ra­to­vo. Ten aš ir gi­miau, ten tė­tis vi­są ka­ro lai­ką dir­bo in­ži­nie­riu­mi elekt­ri­ku ka­ri­nė­je ga­myk­lo­je.

Po ka­ro mū­sų šei­ma tuč­tuo­jau grį­žo į Lie­tu­vą. Iš pra­džių į Vil­nių, o 1953 me­tais – į Kau­ną. Įs­to­jau į Me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą, 1965-ai­siais bai­gu­si įsi­dar­bi­nau Kū­di­kių na­muo­se.

Ka­ro me­tais tiems Kū­di­kių na­mams va­do­va­vo toks dak­ta­ras Baub­lys. Žy­dų ge­to te­ri­to­ri­ja bu­vo prie pat Kū­di­kių na­mų. Man įsi­dar­bi­nus, ten dir­bo to­kia pa­gy­ve­nu­si me­di­ci­nos se­suo, ku­ri man pa­ro­dė me­dį, prie ku­rio žmo­nės išei­da­mi iš ge­to pa­lik­da­vo sa­vo vai­kus, o ki­tą die­ną dak­ta­ras Baub­lys per pa­žįs­ta­mą mi­li­ci­jo­je juos už­ra­šy­da­vo kaip pa­mes­ti­nu­kus... Taip bu­vo iš­gel­bė­ti net 26 vai­kai.

Ne­pai­sant vis­ko, aš tu­riu ne­ma­žiau 30 drau­gų ir gi­mi­nių, ku­riuos iš­gel­bė­jo bū­tent lie­tu­viai.

Lie­tu­viš­kai apie Lie­tu­vą

– Abu pui­kiai kal­ba­te lie­tu­viš­kai nors Iz­rae­ly­je gy­ve­na­te ke­tu­ris de­šimt­me­čius. Kaip pa­vy­ko iš­sau­go­ti to­kią tai­syk­lin­gą tar­tį?

Gre­go­ry:

– Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kaip man per ši­tiek me­tų gy­ve­ni­mo Iz­rae­ly­je neiš­sit­ry­nė lie­tu­vių kal­ba. Tu­rim ten ge­rą drau­gą Ja­ko­vą, o jo žmo­na lie­tu­vė, Da­lia var­du. Jie už mus jau­nes­ni, bet iš­va­žia­vo anks­čiau ir da­bar jau 48 me­tai kaip Iz­rae­ly­je. Da­lia iš­ver­tė vie­ną ma­no ap­sa­ky­mą į lie­tu­vių kal­bą. Ir, ži­no­te, po to ji ėmė ra­šy­ti ei­les. Lie­tu­viš­kai.

Ir abu­du su žmo­na tar­pu­sa­vy­je daž­nai pa­kal­ba­me lie­tu­viš­kai. Tai to­dėl, kad ru­sų, heb­ra­jų, iv­ri­tų, ang­lų kal­bas ten vi­si ži­no, o lie­tu­vių ne.

Ki­tą ver­tus, la­bai daug lie­tu­vių gy­ve­na Iz­rae­ly­je, ki­ti čia ap­si­lan­ko, tre­ti vie­ši pas gi­mi­nes, drau­gus – ma­lo­nu pa­kal­bė­ti su jais my­li­mos ša­lies kal­ba.

Vy­res­ny­sis mū­sų sū­nus pui­kiai su­pran­ta lie­tu­viš­kai, jis, kai iš­va­žia­vo­me iš Lie­tu­vos bu­vo try­li­kos, o jau­nė­liui te­bu­vo tre­ji. Da­bar jis moks­lų dak­ta­ras Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je, tu­ri Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę. Jau bai­gia tvar­ky­ti do­ku­men­tus, kad Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę tu­rė­tų ir jo duk­ros. Sū­naus žmo­na – tre­čia kar­ta Iz­rae­ly­je, bet jos tė­vo šak­nys iš Lie­tu­vos.

O vy­res­ny­sis sū­nus daž­nai lan­ko­si Lie­tu­vo­je. Jis ra­bi­nas ir va­do­vau­ja or­ga­ni­za­ci­jai, ku­ri va­di­na­si "Šak­nys", pa­de­da ne­mo­ka­mai su­tvar­ky­ti tau­ty­bės pa­tiks­li­ni­mo do­ku­men­tus žy­dams iš Ru­si­jos, Lie­tu­vos, Uk­rai­nos, Mol­da­vi­jos.

Li­di­ja:

– Lie­tu­viš­kai kar­tais pa­bend­rau­ja­me ir per šven­tes pas drau­gus, ku­rio­se yra lie­tu­vių. Prieš nau­juo­sius su­si­tin­ka­me su klai­pė­die­čiais drau­gais, ten žmo­na žy­dė, o vy­ras lie­tu­vis Re­gi­man­tas. Žmo­na, no­rė­da­ma vy­rui pa­da­ry­ti ma­lo­nu­mą, pa­gal lie­tu­viš­kas tra­di­ci­jas pa­puo­šia eg­lu­tę. Ne­pap­ras­tas jau­ku­mas.

– Ger­bia­mas Gre­go­ry, jū­sų kū­ry­bos pa­ro­dos Lie­tu­vo­je nė­ra re­tas da­ly­kas. Rei­ka­lą, kaip sa­ko­ma, de­ri­na­te su ma­lo­nu­mu pa­si­ma­ty­ti su bi­čiu­liais, pa­vaikš­čio­ti pa­žįs­ta­mais ta­kais?

– Ir tai, ir tai. Nes vie­nas nuo ki­to neat­sie­ja­ma. Ma­no žmo­na la­bai mėgs­ta ke­liau­ti. O man nu­si­bo­dę. Bet į Lie­tu­vą aš vi­sa­da va­žiuo­ju, nes čia man vis­kas pa­žįs­ta­ma, čia bran­gūs žmo­nės gy­ve­na. Ne­ga­li at­si­kra­ty­ti to, ką tu­rė­jai, ką tu­ri.

2013 me­tais Šiau­liuo­se, Fren­ke­lio vi­lo­je bu­vo su­reng­ta me­no pa­ro­da, skir­ta Tre­čia­jam pa­sau­li­niam lit­va­kų kong­re­sui. Su­va­žia­vo gau­sy­bė žmo­nių. Ten pa­ma­čiau dau­gy­bę ma­no drau­go Ri­man­to Di­cha­vi­čiaus dar­bų.

Da­bar pa­ro­da "Laip­tų ga­le­ri­jo­je". Jo­je Lie­tu­va ir Iz­rae­lis. Pro­ga su­jung­ti tai, kas neat­sie­ja­ma: mei­lė ir gy­ve­ni­mas.

Be to, tai ir pro­ga pa­ma­ty­ti bran­gius bi­čiu­lius, pa­si­va­ži­nė­ti po Lie­tu­vos že­mę.

Nei kal­tin­ti, nei teis­ti

– Bet Lie­tu­va – ne tik sen­ti­men­tai, ji ir žy­dų tau­tos tra­ge­di­jos liu­di­ji­mas. Ne­jau nė la­šo kar­tė­lio?

Gre­go­ry:

– Lie­tu­vo­je tu­riu gau­sy­bę drau­gų. Vie­ni iš jų gy­ve­na Uk­mer­gė­je. Lan­ky­da­ma­sis pas juos tu­rė­jau lais­vą va­lan­dą, tai nu­ve­žė ma­ne į už­mies­tį. Sus­to­jom, iš­li­pom iš au­to­mo­bi­lio. Toks gra­žus pei­za­žas, žo­ly­tė. O jis sa­ko: čia šau­dė žy­dus... Sa­kau jam: bet, žiū­rėk, kaip gra­žiai tą vie­tą val­džia su­tvar­kiu­si. O jis: ko­kia val­džia, čia aš at­va­žiuo­ju sek­ma­die­niais pa­tvar­ky­ti. Va taip.

Ma­no tau­tie­čiai drau­gai va­ži­nė­ja po ge­to vie­tas, kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­las, o aš prieš daug me­tų pa­sa­kiau, kad vi­so to ne­no­riu ma­ty­ti. Aš links­mas, nors ma­no vi­du­je skaus­mo ir yra – juk TEN nuė­jo pu­sė ma­no šei­mos, ir pu­sė ma­no žmo­nos šei­mos ten nuė­jo... Ne­pai­sant vis­ko, aš tu­riu ne­ma­žiau 30 drau­gų ir gi­mi­nių, ku­riuos iš­gel­bė­jo bū­tent lie­tu­viai. Taip, kad ne­ga­li­ma nei kal­tin­ti, nei teis­ti – ir ne mums teis­ti, tei­sia kaž­kas iš vir­šaus.

Li­di­ja:

– Stu­di­juo­da­ma Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­to Gy­do­ma­ja­me fa­kul­te­te iš 200 stu­den­tų, mū­sų bu­vo aš­tuo­nios gru­pės, aš bu­vau vie­nin­te­lė žy­dė. Ir ži­no­te, aš nie­ka­da ne­gir­dė­jau jo­kių už­gau­lio­ji­mų. Ma­ža to, su­ži­no­jau, kad vie­nas gru­pio­kas, kai prie mū­sų ket­vir­ta­me kur­se pri­si­jun­gė nau­jo­kas Al­gis Vi­li­mas, jam pa­sa­kė, jog aš esu žy­dė, to­dėl jo­kių anek­do­tų ir jo­kių kal­bų apie žy­dus bū­ti ne­ga­li. Apie tą per­spė­ji­mą man pa­si­sa­kė pa­ts A. Vi­li­mas – iki šiol su juo esa­me di­de­li drau­gai.

Ir tik­rai ma­no bend­ra­kur­siai ma­ne taip glo­bo­jo, taip pri­žiū­rė­jo. Mū­sų san­ty­kiai bu­vo nuo­sta­būs.

Gre­go­ry:

– Prieš maž­daug de­šim­tį me­tų dvie­se su drau­gu Iz­rae­ly­je įkū­rė­me or­ga­ni­za­ci­ją "Izraelis–Lietuva". Nuo ta­da kiek­vie­ną Va­sa­rio 16-ąją su Lie­tu­vos am­ba­sa­da mi­ni­me Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės die­ną. Per­nai mi­nė­jo­me Lie­tu­vos 100-me­čio ju­bi­lie­jų, o kar­tu ir Iz­rae­lio 70-me­čio. Bu­vo pa­kvies­tas kvar­te­tas iš Lie­tu­vos, vi­są va­ka­rą skam­bė­jo taip pat at­vy­ku­sio kom­po­zi­to­riaus Faus­to La­tė­no mu­zi­ka.

Nuo­tai­ka yra es­mė

– Ko­kia šian­die­ni­nė Lie­tu­va jū­sų aki­mis?

Gre­go­ry:

– Jau­ni­mas la­bai pa­si­kei­tęs į ge­rą­ją pu­sę. Ša­lis gra­žė­ja tie­siog aky­se, net prieš ke­le­rius me­tus, kai čia vie­šė­jo­me, dar ne­bu­vo taip gra­žu, kaip da­bar. Ir žmo­nės dau­giau šyp­so­si, jie lais­ves­ni. Kai iš­vy­ko­me 1979-ai­siais vi­si bu­vo už­si­spau­dę – so­vie­ti­nė sis­te­ma var­žė.

Li­di­ja: Tik­ra tie­sa. Kad ir konk­re­tus nu­ti­ki­mas. Man rei­kė­jo nu­va­žiuo­ti į vie­ną ins­ti­tu­ci­ją. Pa­sik­ly­dau, nu­va­žia­vau net iki miš­ko. Iš­li­pau iš au­to­bu­so, net neį­si­vaiz­duo­ju, ką da­ry­ti. Ži­no­te, priė­jo gal pen­ki žmo­nės ir vis ban­dė paaiš­kin­ti.

– Po­nas Gre­go­ry, kas jūs la­biau – fo­tog­ra­fas ar dai­li­nin­kas?

– Jei kal­bė­ti apie ma­no cha­rak­te­rį, tai tik­riau­siai tu­rė­čiau bū­ti so­cia­li­nis dar­buo­to­jas. Bet gy­ve­ni­mas dik­tuo­ja sa­vo, to­dėl ir bai­giau Vil­niaus Ko­mu­na­rų gat­vė­je vei­ku­sį tech­ni­ku­mą, įgi­jau fo­to­meist­ro spe­cia­ly­bę.

Nu­ti­ko taip, kad pra­dė­jau bui­ti­niam kom­bi­na­te dirb­ti fo­tog­ra­fu. Po me­tų Kau­no M. K. Čiur­lio­nio mu­zie­jus ren­gė kon­kur­są – mu­zie­jui rei­kė­jo fo­to­me­ni­nin­ko. Bu­vo de­šimt pre­ten­den­tų, tarp jų ir la­bai ži­no­mų meist­rų, bet kaž­ko­dėl priė­mė ma­ne. Mu­zie­ju­je dir­bo apie 2 000 dar­buo­to­jų ir tarp jų aš, vie­nin­te­lis žy­das. Tas lai­ko­tar­pis bu­vo iš­skir­ti­nis pa­žin­ti­mis su me­ni­nin­kais.

To dė­ka šian­dien esa­me ge­rai pa­žįs­ta­mi su Ro­mual­du Ra­kaus­ku, Alek­sand­ru Ma­ci­jaus­ku, ar­ti­mi su Ri­man­tu Di­cha­vi­čiu­mi. Be­je, ren­giau jo pa­ro­dą Iz­rae­ly­je, net tri­jo­se sa­lė­se – ne­gi su­plak­si mo­te­rų ak­tų cik­lą ir ir cik­lą "Se­no­sios žy­dų ka­pi­nės". Te­ko su­skirs­ty­ti dvie­jo­se sa­lė­se, o tre­čio­jo­je bu­vo mū­sų abie­jų dar­bai.

Su fo­tog­ra­fi­ja atė­jo ir ta­py­ba. Kū­ry­bi­nį ke­lią tę­siau ir iš­va­žia­vęs į Iz­rae­lį.

– Tarp jū­sų dar­bų yra ir to­kių, ko­kius ga­li­ma bū­tų pri­skir­ti Lie­tu­vos is­to­ri­jos auk­so fon­dui. Kal­bu apie me­dį, prie ku­rio Kau­ne 1972-ai­siais su­si­de­gi­no Ro­mas Ka­lan­ta..

– Aš pa­ži­no­jau tą kom­pa­ni­ją, jį, jo bro­lį. Atei­da­vo pas ma­ne į na­mus. Tai bu­vo ge­ra jau­ni­mas, idea­lis­tiš­kas. Jie idea­li­za­vo lais­vą Lie­tu­vą, ne­no­rė­jo nie­ko blo­go. To­dėl ir to­je R. Ka­lan­tos me­džio nuo­trau­ko­je vis­kas daug gi­liau ne­gu vien tik me­dis, nuo­tai­ka es­mė.