Amžinieji kapai

Kuo auk­ščiau į kal­ną, tuo dau­giau ara­biš­ko mies­to. Gat­ve­lių la­bi­rin­tuo­se šur­mu­liuo­ja tur­gus, nes di­džio­ji Kris­taus kan­čios ke­lio dalis vin­giuo­ja pro pa­les­ti­nie­tiš­ką se­no­sios Je­ru­za­lės da­lį. Pi­lig­ri­mi­niams iš­gy­ve­ni­mams reik­tų rink­tis anks­tų ry­tą ar vė­lų va­ka­rą.

Gol­go­tos kal­no vir­šū­nė­je – Kris­taus Ka­po ba­zi­li­ka – vie­nas iš krikš­čio­ny­bės lop­šių. Bū­tent čia Die­vo sū­nus bu­vo pri­kal­tas prie kry­žiaus, mi­rė ir pa­lai­do­tas uo­lo­je pri­si­kė­lė. Ba­zi­li­kos sta­ty­bos chro­no­lo­gi­jo­je fik­suo­ja­ma, kad, pu­šim­čiui me­tų praė­jus po Kris­taus mir­ties ir pri­si­kė­li­mo, ka­pas už­pil­tas že­mė­mis, ir to­je vie­to­je iš­ki­lo pa­go­niš­ka šven­tyk­la. Ket­vir­to­jo am­žiaus pir­mo­jo­je pu­sė­je pa­sta­ty­ta Pri­si­kė­li­mo kop­ly­čia ir pen­kia­na­vė ba­zi­li­ka. Bai­gian­tis vie­nuo­lik­ta­jam am­žiui Je­ru­za­lę jau val­dę kry­ži­nin­kai pa­sta­tė mil­ži­niš­ką šven­to­vę ir po vie­nu sto­gu pri­glau­dė Kris­taus mir­ties ir pri­si­kė­li­mo vie­tas. To­kią ją iš es­mės po dau­gy­bės re­konst­ruk­ci­jų da­bar ir ma­to­me.

Iš­si­va­da­vus iš siau­ros ara­biš­ko mies­to gat­ve­lės užei­na­ma ant plokš­tu­mos, ku­rios apa­čio­je – ba­zi­li­kos erd­vės. Siau­ru­čiais laip­tais že­myn pro snau­džian­tį ne­ži­nia ko­kio krikš­čio­niš­ko ti­kė­ji­mo vie­nuo­lį. Pa­ma­niau – sta­tu­la ar dar bai­siau, bet, dar kar­tą praė­jus šią vie­tą, pa­ste­bė­jau – pra­bu­do.

Kris­taus ka­pas, kaip ir Jė­zaus gi­mi­mo ba­zi­li­ka Bet­lie­ju­je – ne tik pi­lig­ri­mys­tės, gar­bi­ni­mo iš­ki­liau­sio­ji sto­tis, bet ir ne­su­ta­ri­mų tarp skir­tin­gų krikš­čo­niš­kų­ kon­fe­si­jų de­monst­ra­ci­jų vie­ta. Tad ir čia ga­lio­ja tur­kų sul­to­no sta­tus quo, nu­sta­tan­tis, kad Ba­zi­li­ka yra bend­ra grai­kų, ka­ta­li­kų ir ar­mė­nų baž­ny­čių nuo­sa­vy­bė, o si­rams, etio­pams ir kop­tams pri­klau­so kai ku­rios kop­ly­čios. Ma­no­ma, jog ka­ta­li­kai – nu­skriaus­ti, nes jiems pri­klau­so tik ke­lios šven­tos vie­tos, o la­biau­siai pa­si­se­kė grai­kų or­to­dok­sams. Kai ku­riuo­se ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se už­si­me­na­ma, kad tur­kų sul­to­nai šven­tų­jų vie­tų sau­go­ji­mo pri­vi­le­gi­jas da­ly­da­vo, at­si­žvelg­da­mi į gau­na­mų do­va­nų ver­tę.

Prie­šiš­ku­mo tarp krikš­čio­niš­ko­sios gi­mi­nės kil­da­vo ne tik sul­to­no, bet ir Iz­rae­lio vals­ty­bės lai­kais. Kai vie­niems iš jų iš­sek­da­vo kant­ry­bė, už­si­ra­kin­da­vo šven­to­vė­je, o pa­kvė­puo­ti gry­nu oru ko­pė­čio­mis nu­si­leis­da­vo ant ba­zi­li­kos at­brai­los prie­šais di­džią­sias du­ris. Aky­les­nie­ji Kris­taus Ka­po lan­ky­to­jai ir da­bar to­je vie­to­je ma­to ko­pė­čias, ma­tyt, ten sto­vin­čias il­gus de­šimt­me­čius.

Ba­zi­li­kos cent­re tarp mar­mu­ro ko­lo­nų – Kris­taus Ka­po kop­ly­čia, ku­ri yra ir pa­sku­ti­nė kan­čios ke­lio sto­tis. Prie pa­grin­di­nio įė­ji­mo į kop­ly­čią vin­giuo­ja žmo­nių ei­lė – pri­si­lies­ti prie šven­to­jo ka­po. Tai sta­čia­ti­kių val­dos, o prie ma­žu­tės kop­tų kop­ly­tė­lės, pri­si­šlie­ju­sios prie pa­grin­di­nio sta­ti­nio, tik ei­lu­tė. Kop­tų ka­ta­li­kams ten­ka ne­di­de­lis ka­po ak­mens kam­pe­lis, bet, ma­nau, šven­tu­mo – ne ma­žiau. Vie­nuo­lis me­ta pi­ni­gė­lį į ša­lia sto­vin­čią pin­ti­nę, už­de­ga žva­kes, at­si­vež­tas iš Kris­taus Gi­mi­mo ba­zi­li­kos, už­ge­si­na ir de­da ant jam pri­klau­san­čios ak­mens da­lies.

Nors di­džiu­lė ba­zi­li­kos erd­vė ir iš­sklai­do mi­nias mal­di­nin­kų, bet praė­ję šimt­me­čiai ima slėg­ti pe­čius, to­dėl ge­ra pa­sė­dė­ti šven­to­vės aikš­tė­je ant laip­tų, už­kan­džiau­ti žy­dų bei­ge­liais – sto­rais, traš­kiais ries­tai­niais. Pa­va­sa­rio sau­lė jau ma­lo­ni, bet va­ka­rop pa­kils vė­jas, at­vės.

Lan­kant am­ži­nuo­sius Je­ru­za­lės ka­pus ne­va­lia pa­mirš­ti ir žy­dų ka­ra­liaus Do­vy­do ka­po, Pas­ku­ti­nės va­ka­rie­nės me­nės, Mer­ge­lės Ma­ri­jos už­mi­gi­mo vie­tos, ku­rio­je iš­ki­lo jos var­do baž­ny­čia. Di­din­gas skir­tin­gų re­li­gi­jų šven­to­vių komp­lek­sas – ant Sio­no kal­no.

Pro se­nų­jų mū­rų ar­kas – į Ked­ro­no slė­nį, Aly­vų kal­no link. Ta­kai į Get­se­ma­nės (ar­mė­niš­kai – alie­jaus spau­dyk­la) šven­to­vę, dar va­di­na­mą Tau­tų ba­zi­li­ka, su­ka pro Jė­zaus lai­kus me­nan­čius alyv­me­džių se­no­lius – įspū­din­ga. Tei­gia­ma, kad Tau­tų ba­zi­li­kos vie­to­je Die­vo sū­nus mel­dė­si prieš bū­si­mas kan­čias.

Ša­lia Tau­tų ba­zi­li­kos – Ma­ri­jos ka­po vie­ta, iš kur ji pa­ki­lo į dan­gų. Ta­čiau yra ir ki­ta Ma­ri­jos ka­po ver­si­ja: tei­gia­ma, jog ji mi­rė Efe­se, da­bar­ti­nės Tur­ki­jos te­ri­to­ri­jo­je, nes bū­tent to­se ve­to­se ji kar­tu su apaš­ta­lu Jo­nu sklei­dė sū­naus Kris­taus mo­ky­mą. Ten su­ras­tas Mer­ge­lė Ma­ri­jos na­mas, ku­rį ap­lan­kė jau trys po­pie­žiai. O Je­ru­za­lė­je Ma­ri­jos ka­po vie­ta jau ne­bep­rik­lau­so Ro­mos ka­ta­li­kams: nuo aš­tuo­nio­lik­to­jo ama­žiaus čia šven­to­sios apei­gos at­lie­ka­mos pa­gal grai­kų ir ar­mė­nų baž­ny­čių li­tur­gi­jas, ku­rių ženk­lų ir yra dau­giau­sia krikš­čio­niš­ko­je Je­ru­za­lė­je.