Šabas. Raudų siena

Ne­ta­ni­ja – mo­der­nus tu­ris­ti­nis mies­tas Vi­dur­že­mio jū­ros pa­kran­tė­je, ša­lia Tel Avi­vo. Vieš­bu­ty­je – ša­bas. Ad­mi­nist­ra­to­rius skės­čio­ja ran­ko­mis: per­so­na­las ne­spė­jo pa­ruoš­ti kam­ba­rių, o grei­čiau ne­ga­li­ma, to­dėl ne­ži­nia ka­da. Ša­bas – bet pa­plū­di­my­je jo lyg nė­ra: nuo­mo­ja­mi gul­tai, čirš­ki­na­mi keps­niai... Tik su­te­mus gau­na­me rak­tus nuo kam­ba­rio, o mies­te at­gy­ja pre­ky­ba.

Ša­bas bu­vo ir oro uos­te. Sau­gu­mo pa­rei­gū­nui pa­si­ro­dęs įtar­ti­nas ne­kal­to vei­do vai­ki­nas nuo Pa­ne­vė­žio, gal­būt, kad kal­ba tik lie­tu­viš­kai, to­dėl ir ne­ga­lė­jo paaiš­kin­ti, ko­dėl toks jau­nas ir dar be bend­ra­ke­lei­vio. Pra­sė­dė­jęs pa­rei­gū­nų ka­ma­ba­ry­je vi­są am­ži­ny­bę, kol ten lė­tai, bet už­tik­rin­tai jį vi­sa­pu­siš­kai ty­ri­nė­jo, vieš­bu­ty­je pa­si­ro­dė jau su­te­mus.

Ki­tų kul­tū­rų žmo­nėms žy­dų tra­di­ci­jos, ga­li at­ro­dy­ti vi­saip – ar­chajiš­ko­mis ar keis­to­mis, o gy­ve­ni­mo bū­das – kar­tais net at­gra­sus, ta­čiau ne­ga­li ne­si­ža­vė­ti Iz­rae­lio sū­nų ir duk­rų su­ge­bė­ji­mu vi­so­se trem­ty­se, iš­gy­ve­nus po­gro­mų ban­gą ir dvi­de­šim­to­jo am­žiaus ma­rą Ho­lo­kaus­tą, iš­sau­go­ti sa­vo ti­kė­ji­mo tra­di­ci­jas, kal­bą ir kul­tū­rą, pa­pil­dy­tą skir­tin­gų tau­tų pa­sau­lė­jau­tos da­le­ly­tė­mis. Aš­ke­na­ziai – iš Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­pos, sa­far­dai – Is­pa­ni­jos, Etio­pi­jos ir Jor­da­ni­jos ju­dė­jai, lit­va­kai ir cha­si­dai – ne­di­de­lia­me že­mės lo­pi­nė­ly­je tarp Vi­dur­že­mio ir Rau­do­no­sios jū­rų sau­go sa­vo iš­skir­ti­nu­mą, su­kū­rė uni­ka­lią vals­ty­bę, ku­riai nė­ra abe­jin­gų: vie­ni ste­bi­si tech­ni­kos, moks­lo pro­gre­su, stu­di­juo­ja jos kul­tū­ri­nį, is­to­ri­nį pa­li­ki­mą, re­li­gi­jas, ki­ti – pro­tes­tuo­ja ar tie­siog ne­ken­čia.

Lai­kas Iz­rae­ly­je skai­čiuo­ja­mas šimt­me­čiais... Be­ne šven­čiau­sio­je Iz­rae­lio vie­to­je, Je­ru­za­lė­je, prie Rau­dų sie­nos, rim­tis ir šur­mu­lys. Mel­džia­ma­si, skai­to­mos šven­to­sios kny­gos, o prie per­tva­ros, ski­rian­čios vy­rų ir mo­te­rų mal­dos te­ri­to­ri­jas, vyks­ta try­li­ka­me­čių ber­niu­kų pa­ly­dė­tu­vės į vy­rų pa­sau­lį. Daž­ną jau­nuo­lį prie Rau­dų sie­nos tė­vas at­ne­ša ant nu­ga­ros, nes ant ran­kų – jau per di­de­lis ir sun­kus.

Bar/Bat mic­va ( sū­nų ir duk­rų pil­na­me­tys­tės šven­tė). Ber­niu­kai jos su­lau­kia, per­žen­gę 13 me­tų ri­bą, mer­gai­tės – 12-os. Ta­da jau­nuo­liai įgau­na nau­jas pa­rei­gas ir tei­ses: bū­ti at­sa­kin­gi už sa­vo veiks­mus, tei­sę mo­ky­ti To­rą ir vyk­dy­ti jos įsaky­mus.

Už sta­lų su­si­rin­kę gi­mi­nės vy­rai at­lie­ka šiai iš­kil­min­gai die­nai skir­tas apei­gas: skai­to­mi raš­tai, gie­da­ma, šo­ka­mi ra­te­liai. Ki­to­je per­tva­ros pu­sė­je ne­rims­ta mo­te­rys: pa­ly­pė­ju­sios ste­bi apei­gas, skam­ba "Iz­rae­lis Iz­rae­lis", apei­gų kal­ti­nin­kui me­ta­mi sal­dai­niai. Pas­ku­ti­nė vai­kys­tės die­na.

Nuo se­nų­jų Je­ru­za­lės mū­rų į aikš­tę prie Rau­dų sie­nos nu­si­lei­džia­ma, praė­jus pa­tik­ros punk­tą. Iki 1967-ųjų šią mies­to da­lį val­dė Jor­da­ni­jos ka­ra­lius, aikš­tė bu­vo už­sta­ty­ta Mau­ri­ta­ni­jos ara­bų na­mais. Po Iz­rae­liui per­ga­lin­go 6 die­nų ka­ro nu­griau­tos už­tva­ros tarp Ry­tų ir Va­ka­rų Je­ru­za­lės, mies­tas pir­mą­kart po 2000 me­tų su­vie­ny­tas, o, at­lais­vi­nant priei­gas prie sie­nos, bul­do­ze­riais nu­šluo­ti ara­bų na­mai.

Aukš­tė­liau šios vie­tos ka­dai­se sto­vė­jo pa­grin­di­nė žy­dų šven­to­vė, ku­rio­je bu­vo sau­go­ma San­do­ros skry­nia ir ki­tos re­lik­vi­jos. Da­bar čia – mu­sul­mo­nų val­dos. Uo­los Ku­po­las ant Šven­to­vės ar­ba Mo­ri­jos kal­no – se­niau­sias ir puoš­niau­sias mu­sul­mo­niš­kas pa­mink­las Pa­les­ti­no­je. Me­če­tė, pa­žvel­gus nuo Je­ru­za­lės kal­vų, spin­di auk­su, šven­tu­mu ir ste­buk­lais. Is­la­mo tra­di­ci­ja skel­bia, kad pra­na­šas Ma­ho­me­tas iš Me­di­nos žir­gu at­jo­jo ant Mo­ri­jos kal­no ir nak­tį pa­ki­lo į dan­gų. Ir kai ateis lai­kas vėl nu­ženg­ti į Že­mę, jis tai pa­da­rys bū­tent to­je vie­to­je, kur da­bar sto­vi Uo­los Ku­po­las. Ta­da šven­tyk­la su­grius, ir spin­dės vien pra­na­šo Ma­ho­me­to sklei­džia­ma švie­sa. Tad ne­nuos­ta­bu, kad ir mu­sul­mo­nams Je­ru­za­lė yra šven­tas mies­tas – šven­čiau tik Me­ko­je ir Me­di­no­je.

O kal­nas, nuo ku­rio Ma­ho­me­tas žen­gė į am­ži­ny­bę, bran­gus ir žy­dams. Ma­no­ma, kad bū­tent čia pa­triar­chas Ab­rao­mas bu­vo pa­si­ren­gęs paau­ko­ti sū­nų Izao­ką, kad įro­dy­tų sa­vo mei­lę ir iš­ti­ki­my­bę Die­vui. Aukš­čiau­sia­jam su­stab­džius pa­kel­tą tė­vo ran­ką, Izao­kas vė­liau ta­po žy­dų tau­tos pra­di­nin­ku.

Ne­to­lie­se už­mū­ry­ti Auk­si­niai Var­tai – dar vie­nas skir­tin­gų Je­ru­za­lės re­li­gi­jų gar­bi­ni­mo ob­jek­tas. Nau­ja­sis Tes­ta­men­tas skel­bia, kad Jė­zus ant asi­liu­ko Ver­bų sek­ma­die­nį į Je­ru­za­lės šven­tyk­los aikš­tę įjo­jo pro šiuos var­tus. Ra­šo­ma, kad prie Auk­si­nių Var­tų, kaip ir prie Rau­dų sie­nos mel­dė­si žy­dai, krykš­čio­nys ir mu­sul­mo­nai. O už­mū­ry­ti jie gal­būt vi­du­ram­žiais, kai kry­žiuo­čiai tvir­ti­no mies­to sie­nas, sau­go­da­mi Kris­taus kars­tą nuo ki­ta­ti­kių.

Pir­mo­je šio re­por­ta­žo da­ly­je jau mi­nė­tas tar­pu­ka­rio ke­liau­to­jas Ma­tas Šal­čius, ap­si­lan­kęs Je­ru­za­lė­je, pa­ste­bi: " di­din­gai iš­si­ski­ria sie­no­je ry­ti­niai Je­ru­za­lės Auk­so Var­tai, ku­rie, žy­dai ti­ki, pa­tys at­si­da­ry­sią, kai per juos įei­siąs į mies­tą me­si­jas"... Apsk­ri­tai šia­me mies­te tiek daug iš­ga­ny­mo lau­ki­mo, kad ir ne­be­ži­nai žmo­gus, ku­riam die­vui pri­klau­sai...