Siena. Betliejus

Vlado VERTELIO nuo­tr.
Be­to­ni­nis monst­ras iš Bet­lie­jaus pu­sės. Sie­na iš­ta­py­ta spal­vin­gais gra­fi­čiais. Vie­nas pa­sku­ti­nių­jų – pro­tes­tas prieš Do­nal­do Tram­po spren­di­mą JAV am­ba­sa­dą per­kel­ti į Je­ru­za­lę. Pa­gal sie­ną kiek­vie­nais me­tais vyks­ta gar­sie­ji Bet­lie­jaus ma­ra­to­nai.
Iz­rae­lio es­ki­zai (1)

Iz­rae­lį – žy­dų vals­ty­bę – ne­di­de­lį že­mės lo­pi­nė­lį Vi­dur­že­mio jū­ros pa­kran­tė­je – ga­li­ma ap­lėk­ti per ke­lias die­nas, bet pa­žin­ti – ma­nau, ir ke­le­rių me­tų, ir per­skai­ty­tų kny­gų bokš­to ne­pa­kaks... To­dėl ir ne­sup­ran­ti, ko­dėl prieš ke­lio­li­ka die­nų iz­rae­lie­čiai iš Je­ru­za­lės pie­ti­nio pa­kraš­čio pra­dė­jo iš­kė­li­nė­ti pa­les­ti­nie­čius ir griau­ti jų na­mus. Eu­ro­pos Są­jun­ga ban­do pro­tes­tuo­ti, rei­ka­lau­ja liau­tis, nes Iz­rae­lio gy­ven­vie­čių po­li­ti­ka „pa­gal tarp­tau­ti­nę tei­sę yra ne­le­ga­li“, o šie ma­no, kad ara­bų na­mai – tie­siog per ar­ti be­to­ni­nės tvo­ros, ski­rian­čios Iz­rae­lį nuo Va­ka­rų Kran­to te­ri­to­ri­jos. Tad var­dan sau­gu­mo ir ... tai­kos.

Sie­na – rea­li be­to­ni­nė tvir­to­vė, ap­raiz­gy­ta spyg­liuo­ta vie­la ir su ste­bė­ji­mo bokš­te­liais. Dar vie­na sie­na – sim­bo­li­nė, įsi­vaiz­duo­ja­ma ir jau­čia­ma – ly­di vi­sos ke­lio­nės po šį kraš­tą me­tu. Aš­tuo­nių met­rų aukš­čio (dvi­gu­bai aukš­tes­nė nei bu­vu­si Ber­ly­no sie­na) be­to­ni­niai lui­tai gal­būt jau ap­juo­sia vi­sa kai­rią­ją Jor­da­no upės te­ri­to­ri­ją, skir­tą Pa­les­ti­nai – pu­siau le­ga­liai, pri­pa­žin­tai ne­pri­pa­žin­tai vals­ty­bei.

Pers­kir­ta se­no­ji Pa­les­ti­na, pa­da­lin­ta į dvi vals­ty­bes ne tik že­mė­la­piuo­se, bet ir fi­ziš­kai. Sie­na tarp žy­dų ir ara­bų, tarp tra­pios tai­kos ir ru­se­nan­čio ka­ro. Be­to­nas, iz­rae­lie­čius sau­go­ja nuo te­ro­ris­ti­nių iš­puo­lių, bet ir su­tei­kia žy­dų vals­ty­bei vis nau­jų te­ri­to­ri­jų. Ten, kur tarp vals­ty­bių, tarp tau­tų sta­to­mos sie­nos – sun­ku kal­bė­ti apie san­tar­vę, bend­ra­dar­bia­vi­mą, bend­ra­vi­mą.

Sie­na, pra­dė­ta sta­ty­ti prieš ke­lio­li­ka me­tų, tu­rė­jo vin­gu­riuo­ti net 680 ki­lo­met­rų, su pe­rė­ji­mo po­stais, pro vie­ną iš ku­rių ir įva­žia­vo­me į Bet­lie­jų – svar­bų Pa­les­ti­nos sa­vi­val­dos mies­tą, nuo ku­rio Je­ru­za­lė – ran­ka pa­sie­kia­ma. Bet­lie­jus da­bar mu­sul­mo­nų gy­ve­na­ma vie­to­vė, nors iki 1948-ųjų me­tų krikš­čio­nys su­da­rė dau­gu­mą gy­ven­to­jų. Nuo 1948 iki 1967 m. Bet­lie­jus pri­klau­sė Jor­da­ni­jai, o 1995 m. pri­skir­tas Pa­les­ti­nos sa­vi­val­dos te­ri­to­ri­jai.

Bet­lie­jus bran­gus ir žy­dams, nes jis mi­ni­mas jau pir­mo­jo­je Šven­to­jo Raš­to kny­go­je, čia gy­ve­no ka­ra­liaus Do­vy­do pro­tė­viai, o pa­gal pra­na­šą – tu­rė­jo gim­ti žmo­ni­jos kal­čių iš­pir­kė­jas Me­si­jas. „Jis tvir­tai lai­ky­sis ir ga­nys sa­vo kai­me­nę Vieš­pa­ties jė­ga, Vieš­pa­ties sa­vo Die­vo, ga­lin­gu var­du. Jis gy­vens sau­giai, nes da­bar jo di­dy­bė pa­sieks že­mės pa­kraš­čius. Jis pa­ts bus tai­ka.“ (Mch 5, 1-4)

Ieš­ko­da­mi tai­kos ky­la­me į kal­vą, ant ku­rios Jė­zaus Gi­mi­mo ba­zi­li­ka – di­din­giau­sias Bet­lie­jaus pa­sta­tas ir tur­būt svar­biau­sias krikš­čio­niš­ka­m pa­sau­liui, nes čia už­gi­mu­si re­li­gi­nė tra­di­ci­ja il­giems am­žiams su­jun­gė Va­ka­rų ir Ry­tų pa­sau­lius, ce­men­tuo­da­ma ir suar­tin­da­ma skir­tin­gų tau­tų kul­tū­ras, bet ir iš­ryš­kin­da­ma skir­tu­mus, ku­rie, de­ja, kaip ne­per­šo­ka­mi kal­nų tar­pek­liai.

Ba­zi­li­kos di­dy­bė at­si­ve­ria tik vi­du­je, o iš išo­rės ją su­pa vie­nuo­ly­nai, baž­ny­čios, to­dėl siau­ri ir že­mi var­tai, pro ku­riuos į šven­to­vę pa­ten­ka­ma ge­ro­kai pri­si­tūpus – vos ne vie­nin­te­lė įsi­min­ti­nes­nė de­ta­lė. O kaž­ka­da pro tas pa­čia du­ris į šven­tyk­lą mu­sul­mo­nai įjo­da­vo rai­ti ant ark­lių ir kup­ra­nu­ga­rių. Šį fak­tą XVI a. pa­ste­bi ir be­ne pir­ma­sis Lie­tu­vos pi­lig­ri­mas Rad­vi­la Naš­lai­tė­lis, ke­lia­vęs po šven­tą­sias vie­tas. „Tur­kai, kai už­si­ma­no, ir su gy­vu­liais į ją suei­na“, – lo­ty­nų kal­ba ra­šė Naš­lai­tė­lis, ku­rio „Ke­lio­nę į Je­ru­za­lę“ skai­ty­ti ir šian­dien pra­var­tu.

Kai Ro­mos im­pe­ra­to­rius Au­gus­tas iš­lei­do įsa­ky­mą su­ra­šy­ti vi­sus im­pe­ri­jos gy­ven­to­jus, iš Na­za­re­to į sa­vo mies­tą Bet­lie­jų pa­trau­kė Juo­za­pas ir jį ly­dė­ti pa­no­ru­si kū­di­kio be­si­lau­kian­ti su­ža­dė­ti­nė Ma­ri­ja. Vi­sos nak­vy­nei skir­tos vie­tos Bet­lie­ju­je bu­vo jau užim­tos, to­dėl jie ap­si­sto­jo gro­to­je kar­tu su avy­tė­mis, kur mo­te­ris pa­gim­dė ber­niu­ką. Praė­jus pen­kiems šim­tams me­tų virš tos vie­tos iš­ki­lo pen­kia­na­vė ba­zi­li­ka. Ji iš es­mės ir li­ko ne­pa­ki­tu­si iki šių die­nų.

Šven­čiau­sia krikš­čio­nims vie­ta – Jė­zaus gi­mi­mo gro­ta, į ku­rią, iš­sto­vė­jus ei­lė­je ke­lias va­lan­das, nu­si­lei­di sli­džiais mar­mu­ro laip­te­liais. Ma­žy­tė­je kop­ly­tė­le­je – Iš­ga­ny­to­jo gi­mi­mo vie­ta, pa­žy­mė­ta si­dab­ri­ne žvaigž­de su už­ra­šu: „Čia iš Mer­ge­lės Ma­ri­jos gi­mė Jė­zus Kris­tus.“ Ant pa­lai­min­to­jo ak­mens žmo­nės de­da su­ve­ny­rus, žva­kes, ku­rias nu­si­pir­ko slink­da­mi pro kios­ke­lį, vė­liau jas už­degs ir už­ge­sins Je­ru­za­lė­je, Kris­taus Ka­po ir Pri­si­kė­li­mo ba­zi­li­ko­je. Tvar­ką kop­ly­tė­lė­je pri­žiū­rin­tys pa­les­ti­nie­čiai po­li­ci­nin­kai ra­gi­na neuž­si­bū­ti, pa­ke­lia su­klu­pu­sius ir nu­krei­pia prie Pra­kar­tė­lės.

Kris­taus gi­mi­mo vie­ta ir nu­sta­ty­tos tai­syk­lės ne­kin­ta šimt­me­čiais. Tas pa­čias ap­rū­ku­sias gro­tos sie­nas ma­tė ir jau mi­nė­tas Rad­vi­la Naš­lai­tė­lis, ir gar­sus tar­pu­ka­rio lie­tu­vių ke­liau­to­jas Ma­tas Šal­čius, mo­to­cik­lu at­ka­kęs iki šių vie­tų. Ten, ra­šė ke­liau­to­jas, kur yra Gi­mi­mo stai­ne­lė, „pri­ka­bin­tas vi­sas miš­kas aly­vos lem­pu­čių, auk­so, si­dab­ro pa­puo­ša­lų. Čia pat sė­di gink­luo­tas po­li­cis­tas“.

Mi­nia­tiū­ri­nė Pra­kar­tė­lės kop­ly­čia – Ro­mos ka­ta­li­kų te­ri­to­ri­ja, o vi­sur ki­tur – grai­kų or­to­dok­sų ir ar­mė­nų baž­ny­čių val­dos. Dėl ga­li­my­bės mels­tis ir tvar­ky­ti šven­čiau­sias vie­tas nuo am­žių vy­ko ir, ma­nau, te­be­vyks­ta ar­šios var­žy­tu­vės. Ne­ga­lė­da­mas lais­vai mels­tis Kris­taus gi­mi­mo vie­to­je, ka­ta­li­kiš­kas pran­ciš­ko­nų or­di­nas prie pat ba­zi­li­kos pa­si­sta­tė Šv. Kot­ry­nos baž­ny­čią ir vie­nuo­ly­ną. Os­ma­nų im­pe­ri­jos sul­to­nai skir­tin­goms baž­ny­čioms nu­sta­ti­nė­da­vo, ku­ri ba­zi­li­kos vie­ta pri­klau­so.

Įpu­sė­jus XI­Xa. ant Jė­zaus ak­mens pa­si­ges­ta šven­to­sios žvaigž­dės. Ieš­ko­ta kal­tų, at­mos­fe­ra kai­to, į gin­čą įsi­trau­kė ir to me­to pa­sau­lio ga­lin­gie­ji. Ru­si­jos ca­ras tur­kų sul­to­nui iš­kė­lė ul­ti­ma­tu­mą, jog šis pri­pa­žin­tų sta­čia­ti­kių tei­sę pri­žiū­rė­ti šven­tą­sias krikš­čio­ny­bės vie­tas, o Pran­cū­zi­ja rei­ka­la­vo tei­sių ka­ta­li­kams. Tur­kų sul­to­nas ne­pa­bū­go prie Stam­bu­lo jau at­plau­ku­sios ru­sų es­kad­ros, „įšal­dė“ šven­tų­jų vie­tų prie­žiū­ros tvar­ką, įtvir­tin­da­mas sta­tus quo si­tua­ci­ją – taip, kaip iki šiol.

Pa­ra­dok­sas, bet dėl di­džiau­sio žmo­ni­jos taik­da­rio gi­mi­mo vie­tos ki­lo ru­sų ir tur­kų ka­ras, į ku­rį įsi­trau­kė ir Pran­cū­zi­ja su Di­džią­ja Bri­ta­ni­ja. Žu­vo tūks­tan­čiai ka­rių, per­da­ly­tos te­ri­to­ri­jos, po tre­jų me­tų su­da­ry­ta Pa­ry­žiaus tai­ka.

Tai­kos šiam že­mės lo­pi­nė­liui šian­dien mel­džia mi­li­jo­nai pi­lig­ri­mų, ke­liau­to­jų. Su tai­kos vil­ti­mi pra­va­žiuo­ja­me be­to­ni­nio monst­ro blok­pos­tą. Tu­ris­tų au­to­bu­sų gink­luo­ti iz­rae­lie­čiai pa­pras­tai ne­stab­do.

 

P.S. Pa­ra­šius šią re­por­ta­žo da­lį pa­sau­lio nau­jie­nų agen­tū­ros iš­pla­ti­no pra­ne­ši­mą, kad Va­ka­rų Kran­te, ne­to­li Heb­ro­no mies­to, ras­tas jau­no Iz­rae­lio ka­ri­nin­ko kū­nas su dur­ti­nė­mis žaiz­do­mis.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.