Naujausios
Siena – reali betoninė tvirtovė, apraizgyta spygliuota viela ir su stebėjimo bokšteliais. Dar viena siena – simbolinė, įsivaizduojama ir jaučiama – lydi visos kelionės po šį kraštą metu. Aštuonių metrų aukščio (dvigubai aukštesnė nei buvusi Berlyno siena) betoniniai luitai galbūt jau apjuosia visa kairiąją Jordano upės teritoriją, skirtą Palestinai – pusiau legaliai, pripažintai nepripažintai valstybei.
Perskirta senoji Palestina, padalinta į dvi valstybes ne tik žemėlapiuose, bet ir fiziškai. Siena tarp žydų ir arabų, tarp trapios taikos ir rusenančio karo. Betonas, izraeliečius saugoja nuo teroristinių išpuolių, bet ir suteikia žydų valstybei vis naujų teritorijų. Ten, kur tarp valstybių, tarp tautų statomos sienos – sunku kalbėti apie santarvę, bendradarbiavimą, bendravimą.
Siena, pradėta statyti prieš keliolika metų, turėjo vinguriuoti net 680 kilometrų, su perėjimo postais, pro vieną iš kurių ir įvažiavome į Betliejų – svarbų Palestinos savivaldos miestą, nuo kurio Jeruzalė – ranka pasiekiama. Betliejus dabar musulmonų gyvenama vietovė, nors iki 1948-ųjų metų krikščionys sudarė daugumą gyventojų. Nuo 1948 iki 1967 m. Betliejus priklausė Jordanijai, o 1995 m. priskirtas Palestinos savivaldos teritorijai.
Betliejus brangus ir žydams, nes jis minimas jau pirmojoje Šventojo Rašto knygoje, čia gyveno karaliaus Dovydo protėviai, o pagal pranašą – turėjo gimti žmonijos kalčių išpirkėjas Mesijas. „Jis tvirtai laikysis ir ganys savo kaimenę Viešpaties jėga, Viešpaties savo Dievo, galingu vardu. Jis gyvens saugiai, nes dabar jo didybė pasieks žemės pakraščius. Jis pats bus taika.“ (Mch 5, 1-4)
Ieškodami taikos kylame į kalvą, ant kurios Jėzaus Gimimo bazilika – didingiausias Betliejaus pastatas ir turbūt svarbiausias krikščioniškam pasauliui, nes čia užgimusi religinė tradicija ilgiems amžiams sujungė Vakarų ir Rytų pasaulius, cementuodama ir suartindama skirtingų tautų kultūras, bet ir išryškindama skirtumus, kurie, deja, kaip neperšokami kalnų tarpekliai.
Bazilikos didybė atsiveria tik viduje, o iš išorės ją supa vienuolynai, bažnyčios, todėl siauri ir žemi vartai, pro kuriuos į šventovę patenkama gerokai prisitūpus – vos ne vienintelė įsimintinesnė detalė. O kažkada pro tas pačia duris į šventyklą musulmonai įjodavo raiti ant arklių ir kupranugarių. Šį faktą XVI a. pastebi ir bene pirmasis Lietuvos piligrimas Radvila Našlaitėlis, keliavęs po šventąsias vietas. „Turkai, kai užsimano, ir su gyvuliais į ją sueina“, – lotynų kalba rašė Našlaitėlis, kurio „Kelionę į Jeruzalę“ skaityti ir šiandien pravartu.
Kai Romos imperatorius Augustas išleido įsakymą surašyti visus imperijos gyventojus, iš Nazareto į savo miestą Betliejų patraukė Juozapas ir jį lydėti panorusi kūdikio besilaukianti sužadėtinė Marija. Visos nakvynei skirtos vietos Betliejuje buvo jau užimtos, todėl jie apsistojo grotoje kartu su avytėmis, kur moteris pagimdė berniuką. Praėjus penkiems šimtams metų virš tos vietos iškilo penkianavė bazilika. Ji iš esmės ir liko nepakitusi iki šių dienų.
Švenčiausia krikščionims vieta – Jėzaus gimimo grota, į kurią, išstovėjus eilėje kelias valandas, nusileidi slidžiais marmuro laipteliais. Mažytėje koplytėleje – Išganytojo gimimo vieta, pažymėta sidabrine žvaigžde su užrašu: „Čia iš Mergelės Marijos gimė Jėzus Kristus.“ Ant palaimintojo akmens žmonės deda suvenyrus, žvakes, kurias nusipirko slinkdami pro kioskelį, vėliau jas uždegs ir užgesins Jeruzalėje, Kristaus Kapo ir Prisikėlimo bazilikoje. Tvarką koplytėlėje prižiūrintys palestiniečiai policininkai ragina neužsibūti, pakelia suklupusius ir nukreipia prie Prakartėlės.
Kristaus gimimo vieta ir nustatytos taisyklės nekinta šimtmečiais. Tas pačias aprūkusias grotos sienas matė ir jau minėtas Radvila Našlaitėlis, ir garsus tarpukario lietuvių keliautojas Matas Šalčius, motociklu atkakęs iki šių vietų. Ten, rašė keliautojas, kur yra Gimimo stainelė, „prikabintas visas miškas alyvos lempučių, aukso, sidabro papuošalų. Čia pat sėdi ginkluotas policistas“.
Miniatiūrinė Prakartėlės koplyčia – Romos katalikų teritorija, o visur kitur – graikų ortodoksų ir armėnų bažnyčių valdos. Dėl galimybės melstis ir tvarkyti švenčiausias vietas nuo amžių vyko ir, manau, tebevyksta aršios varžytuvės. Negalėdamas laisvai melstis Kristaus gimimo vietoje, katalikiškas pranciškonų ordinas prie pat bazilikos pasistatė Šv. Kotrynos bažnyčią ir vienuolyną. Osmanų imperijos sultonai skirtingoms bažnyčioms nustatinėdavo, kuri bazilikos vieta priklauso.
Įpusėjus XIXa. ant Jėzaus akmens pasigesta šventosios žvaigždės. Ieškota kaltų, atmosfera kaito, į ginčą įsitraukė ir to meto pasaulio galingieji. Rusijos caras turkų sultonui iškėlė ultimatumą, jog šis pripažintų stačiatikių teisę prižiūrėti šventąsias krikščionybės vietas, o Prancūzija reikalavo teisių katalikams. Turkų sultonas nepabūgo prie Stambulo jau atplaukusios rusų eskadros, „įšaldė“ šventųjų vietų priežiūros tvarką, įtvirtindamas status quo situaciją – taip, kaip iki šiol.
Paradoksas, bet dėl didžiausio žmonijos taikdario gimimo vietos kilo rusų ir turkų karas, į kurį įsitraukė ir Prancūzija su Didžiąja Britanija. Žuvo tūkstančiai karių, perdalytos teritorijos, po trejų metų sudaryta Paryžiaus taika.
Taikos šiam žemės lopinėliui šiandien meldžia milijonai piligrimų, keliautojų. Su taikos viltimi pravažiuojame betoninio monstro blokpostą. Turistų autobusų ginkluoti izraeliečiai paprastai nestabdo.
P.S. Parašius šią reportažo dalį pasaulio naujienų agentūros išplatino pranešimą, kad Vakarų Krante, netoli Hebrono miesto, rastas jauno Izraelio karininko kūnas su durtinėmis žaizdomis.
