Naujausios
Skirti šokiai, dainos ir dovanos
Pirmiausia renginio vedėjas Andrius Petkauskas susirinkusiems 13 Stasių, Stanislavų ir Stanislovų bei visiems žiūrovams papasakojo apie Stanislovinių tradicijas, primindamas, kad tai ir žemės ūkyje žinoma svogūnų sodinimo diena. Pagal papročius, svogūnų sodinimu labiausiai dera užsiimti, kai danguje nėra nei saulės, nei mėnulio, kitaip tariant, arba kol saulė nepatekėjusi, arba kol vakare mėnulis dar nepakilęs virš horizonto. Tą dieną stebėdavę ir bitininkai: jei saulėta, bus daug medaus, jei apniukę – nelabai turtingi metai.
Vis dėlto ne svogūnai tądien buvo svarbiausi. Stasėms ir Stasiams, Stanislovams Žvelgaičų kaimo bendruomenės kapela skyrė šiaulietės Vilijos Kalvaitytės–Mickienės tekstu sukurtą specialią varduvių dainą. Muzikinius kūrinius ir šokius dovanojo Žagarės kultūros centro direktorė Aistė Tuminaitė–Orlauskė su režisieriumi Jonu Griciumi, Latvijos lietuvių bendruomenės senjorų tautinių šokių kolektyvas „Bijūnas“ (vadovas Rolandas Žalnierius) ir Panevėžio rajono Tiltagalių kultūros centro Paliūniškių liaudiškos muzikos kapela „Kaimynai“ (vadovas Jonas Kepalas), kurioje groja ir buvusi Žvelgaičių kaimo bendruomenės kapelos vadovė Vilma Bartašienė.
Varduvininkams, kurie atvyko ne tik iš Žagarės, bet ir Ziniūnų, Daukšių, Stungių, Joniškio, net Akmenės rajono, įteiktos ne vien muzikinės dovanos. Moterys papuoštos veltais karoliais, vyrams dovanoti velti raktų pakabukai, visiems išdalinti svogūnų sodinukų ryšeliai, gėlės. Renginio vedėjas A. Petkauskas juokavo, kad pačią Žvelgaičių kaimo bendruomenės kapelą būtų galima pavadinti „Stasiai ir draugai“, nes joje groja net trys šį vardą turintys muzikantai: Stasys Janušas, Stasys Galminas ir Stanislovas Andriulaitis.
Varduvininkų prisiminimai
Žagarietė Stasė Grinienė prisiminė, kad krikštijo ją trejų metų. Krikšto tėvas pajuokavęs: jei bus Stasė, tai ateis į krikštynas, kitaip – ne. Su šiuo vardu vaikystėję tekdavę ir patyčių patirti. Bendraamžiai pravardžiuodavę Cibuline, o ypač mažai mergaitei širdelę uždavė, kai surimavo: Stasė – tašė. Parėjo namo verkdama. O tėvelis pasisodinęs šalia pasakė: „Ne vardas žmogų puošia, bet žmogus – vardą. Tad gyvenk taip, kad kiti vadintų Stasele“.
Stasė Eidukienė sakė, kad vardą jai parinko mama, nes kaimynystėje augusi labai graži mergaitė šiuo vardu. Dar dirbant ūkyje sovietiniais laikais, vardas buvo gana populiarus, iš viso susirinkdavo apie 15–20 darbuotojų Stasių.
Varduvininkė, dirbusi Žagarės seniūne, prisimindama anuos laikus, džiaugėsi, kad Žvelgaičiai, vadovaujami Reginos Gužauskienės, tokie aktyvūs, kad organizavo puikią šventę, pervažiavo kaimus, sukvietė Stasius, Stanislavas, Stanislovus.
Stanislovas Striūga iš Stungių sakė sovietiniais laikais, kai reikdavo visur rašyti tėvavardį, buvęs šaukiamas „Stanislovas Stanislovo“, mat vardą paveldėjo iš tėvelio. O štai žagarietė Stanislava Norvilienė gali didžiuotis itin gilia šio vardo tradicija giminėje: jai pačiai buvo suteiktas senelio vardas, o iš viso buvo keturi Stanislovai iš mamos pusės ir keturi – iš tėvo.
