Klaipėdą išmainė į Žagarę

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Iš Klai­pė­dos į Ža­ga­rę at­si­kė­lu­si 57-erių me­tų Ju­di­ta Ju­re­vi­čie­nė ėmė­si ves­ti svei­ka­tin­gu­mo mankš­tas.
Ju­di­ta ir Al­gir­das Ju­re­vi­čiai jau pu­sę me­tų gy­ve­na Ža­ga­rė­je, at­si­kraus­tę iš Klai­pė­dos. Abu – ne vie­ti­niai, ta­čiau mies­te­lio is­to­ri­ja, gam­ta, ra­my­bė taip už­bū­rė, kad pas bi­čiu­lius at­vy­kę at­si­ger­ti ka­vos nu­spren­dė iš­mai­ny­ti tre­čią pa­gal dy­dį Lie­tu­vos mies­tą į ma­žo mies­te­lio oa­zę. Ju­di­ta pri­pa­žįs­ta, kad vis tik la­biau­siai Ža­ga­rė su­ža­vė­jo vy­rą, tik­rą mies­tie­tį, gi­mu­sį ir au­gu­sį pa­jū­ry­je, o jai rei­kė­jo min­tį apie per­si­kė­li­mą bran­din­ti me­tus. Ta­čiau su­ti­ku­si nė aki­mir­kai ne­si­gai­lė­jo: žmo­nės čia at­ro­do pa­pras­tes­ni, tar­si ar­čiau vie­nas ki­to, o pa­ti ji taip pat su­ge­ba juos pri­trauk­ti, – jau ku­ris lai­kas ve­da svei­ka­tin­gu­mo mankš­tas, į ku­rias su­si­ren­ka iki de­šim­ties vie­tos gy­ven­to­jų.

Mankš­tos vyks­ta be­veik kas va­ka­rą

Su­si­tik­ti 57-erių me­tų Ju­di­ta Ju­re­vi­čie­nė pa­kvie­čia į bu­vu­sio Ža­ga­rės vieš­bu­tu­ko sa­ly­tę, ku­rio­je pa­ties­ti ke­li ki­li­mė­liai, vie­nas ant ki­to su­dė­ti ba­lan­si­niai ka­muo­liai, prie sie­nos pri­rem­tas veid­ro­dis, ku­ria­me ga­li ste­bė­ti sa­vo ju­de­sius, at­lik­da­mas pra­ti­mus.

Vė­su, pa­tal­pą šil­do tik elekt­ri­nis šil­dy­tu­vas, ta­čiau mo­te­ris sa­ko, kad spor­tuo­jant esa­mos tem­pe­ra­tū­ros už­ten­ka, juo­lab kad žie­ma to­kia "ak­so­mi­nė". Be­veik kiek­vie­ną va­ka­rą, kai bai­gia­si vi­si dar­bai, na­mų ruo­ša, vai­kai pa­mai­tin­ti, iki de­šim­ties mies­to mo­te­rų ir po­ra vy­rų su­si­bė­ga mankš­tin­tis, stip­rin­ti svei­ka­tą.

Už­siė­mi­mus ve­dan­ti Ju­di­ta Ju­re­vi­čie­nė ro­do tem­pi­mo, lanks­tu­mo, rau­me­nų stip­ri­ni­mo pra­ti­mus, prie kiek­vie­no priei­da­ma, pa­dė­da­ma, kon­sul­tuo­da­ma. Spor­tuo­ja­ma su ka­muo­liais, ant ki­li­mė­lių, da­ro­mi įtūps­tai, vy­rams – jė­gos pra­ti­mai.

Nie­kas nė­ra ver­čia­mas spor­tuo­ti per jė­gą. Jei­gu skau­da, ne­ga­li­ma sa­vęs vers­ti. Pa­sak inst­ruk­to­rės, nor­ma­lu, jei­gu rau­me­nis mau­džia ki­tą die­ną po mankš­tos. Po va­lan­dos dar­bo sa­ly­tė­je vi­si bi­čiu­liš­kai pa­ke­liui apei­na ra­tą po Ža­ga­rę ir va­ka­re kri­tę į lo­vas ra­miai už­mie­ga.

Mankš­ta, pa­si­vaikš­čio­ji­mas mies­te­lio gry­na­me ore at­gai­vi­na, nu­ra­mi­na, at­pa­lai­duo­ja, be to, spor­tuo­jant or­ga­niz­me iš­si­ski­ria lai­mės hor­mo­nai en­dor­fi­nai.

Die­vas žmo­gų su­kū­rė ju­dė­ti

"Dau­ge­lio suau­gu­sių­jų pro­ble­ma yra silp­ni rau­me­nys, nes neį­dar­bi­na­mas kū­no cent­ras ties juos­me­niu, pil­vu. Žmo­nės sė­di su­kri­tę prie kom­piu­te­rių ar na­mie ant so­fos. Pas­kui sa­ko, kad yra stu­bu­ro iš­var­ža. Bet stu­bu­ras kryps­ta, at­si­ran­da pro­ble­mos dėl ne­pa­lai­ko­mo kū­no to­nu­so, rau­me­nų. Pas ma­ne atė­ju­sios kai ku­rios mo­te­rys iš pra­džių ne­ga­li at­si­sto­ti ant ba­lan­si­nės pa­gal­vė­lės, at­ro­do, kad tuoj nu­kris, o pa­skui jau ant jos sto­vė­da­mas pui­kiau­siai da­ro pra­ti­mus. Die­vas žmo­gų su­kū­rė ne tam, kad sė­dė­tų, bet kad ju­dė­tų. Net jei­gu sku­ta­te bul­ves, ge­riau ne ant kė­dės at­si­sės­ti, bet prie ki­bi­ro ar šiukš­lia­dė­žės, kur kris lu­pe­nos, at­si­tūp­ti, – sa­ko Ža­ga­rė­je dar tik pus­me­tį su vy­ru gy­ve­nan­ti klai­pė­diš­kė. – Žmo­nės no­ri su­tvir­tin­ti rau­me­nis, pa­ge­rin­ti sa­vi­jau­tą, at­si­kra­ty­ti kai ku­rių skaus­mų. La­bai svar­bu yra lanks­tu­mas, pa­gal jį ga­li­ma spręs­ti, koks bio­lo­gi­nis am­žius. Žmo­gui ga­li bū­ti 60 me­tų, bet jei su­ge­bės ran­ko­mis pa­siek­ti ko­jų ga­liu­kus, pa­da­ry­ti špa­ga­tą, rea­liai jo or­ga­niz­mas de­šim­ti­mi ar dviem de­šim­ti­mis me­tų jau­nes­nis. Vai­kai na­tū­ra­liai ge­rai ju­da, bet jiems vis drau­džia­me: ne­ga­li­ma, neik, ne­lipk, su­si­mu­ši."

Pa­sak J. Ju­re­vi­čie­nės, ju­dė­ji­mas ak­ty­vi­na ir mąs­ty­mą. O no­rint nu­mes­ti svo­rio, bū­ti­nos są­ly­gos spor­tuo­jant: tin­ka­mas kvė­pa­vi­mas, pra­kai­ta­vi­mas, pul­sas, pa­ky­lan­tis iki 120 kar­tų per mi­nu­tę ir dau­giau.

Me­di­kė pa­su­ko ki­tu ke­liu

Va­sa­rą ža­ga­rie­tės spor­ta­vo pie­ve­lė­je prie bu­vu­sio Juo­zo Žla­bio-Žen­gės ma­lū­no, o ru­de­nį ėmė dai­ry­tis pa­tal­pų. Ju­di­ta krei­pė­si į Ža­ga­rės se­niū­ną Sau­lių Kuž­mars­kį, jis ir pa­siū­lė sa­ly­tę bu­vu­sia­me vieš­bu­tu­ke. Mo­te­ris mankš­tas jau pu­sę me­tų ve­da sa­va­no­riš­kai, be už­mo­kes­čio, da­ly­viai tik su­si­me­ta pi­ni­gų su­mo­kė­ti už iš­nau­do­ja­mą elekt­rą.

Ju­di­ta Ju­re­vi­čie­nė pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą – me­di­kė, bend­ruo­me­nės slau­gy­to­ja, 36-erius me­tus dir­bu­si Klai­pė­dos Uni­ver­si­te­ti­nė­je li­go­ni­nė­je. Su vy­ru užau­gi­nu­si pen­kis vai­kus, iš ku­rių jau­niau­siam sū­nui jau 19 me­tų, pa­ti pa­ty­ru­si svei­ka­tos pro­ble­mų, nu­spren­dė išei­ti iš dar­bo ir pa­dė­ti sau spor­tu.

"Smar­kiai su­si­tren­kiau pe­tį, tad ėmiau ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos, kaip ga­li­ma bū­tų at­sta­ty­ti są­na­rio pa­jė­gu­mą. Žiū­rė­jau daug įra­šų in­ter­ne­te, ban­džiau sau pri­tai­ky­ti pra­ti­mus. Vy­rą, ku­ris yra sta­ty­bi­nin­kas, taip pat pra­dė­jo ka­muo­ti skaus­mai. Jis no­rė­jo ma­sa­žų, bet pa­sa­kiau, kad da­ry­tų pra­ti­mus su ma­ni­mi ir jei­gu ta pro­gra­mą per tris sa­vai­tes ne­pa­dės, ga­lės vis­ką mes­ti. Jam pa­dė­jo", – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

2018 me­tais ji VšĮ Lie­tu­vos spor­to aka­de­mi­jo­je bai­gė kur­sus, ku­riuo­se mo­kė­si ir įgi­jo pa­grin­di­nes ži­nias ir ge­bė­ji­mus pa­gal kū­no kul­tū­ros mo­ky­mo pro­gra­mą as­me­nims, sie­kian­tiems įgy­ti Kū­no kul­tū­ros ir spor­to veik­los lei­di­mą. To­kį lei­di­mą J. Ju­re­vi­čie­nei Kū­no kul­tū­ros ir spor­to de­par­ta­men­tas prie Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės iš­da­vė tų pa­čių me­tų rug­sė­jį.

Di­džio­ji avan­tiū­ra

Tais me­tais bren­do ir dar vie­na per­mai­na. Šei­ma at­va­žia­vo į Ža­ga­rę ap­lan­ky­ti bi­čiu­lių. Ger­da­mas ka­vą ra­mio­je ap­lin­ko­je po ošian­čiais me­džiais, kur ga­li ba­sas iš­bėg­ti ant žo­lės ne­to­li čiur­le­nant upei, Al­gir­das, tik­ras klai­pė­die­tis, pa­sa­kė lem­tin­gus žo­džius: "Jei­gu kur nors no­rė­čiau gy­ven­ti, tai to­kia­me mies­te­ly­je."

"Aš su­pra­tau, kad vy­ras ne šiaip fra­zę iš­ta­rė, tai tik­ras, ne­su­me­luo­tas no­ras. Mes bū­tu­me ga­lė­ję Klai­pė­do­je gy­ven­ti ir to­liau, bet ma­no žmo­gus bū­tų vi­du­je už­ge­sęs. Nors iš pra­džių tos min­ties iš­si­kel­ti gy­ven­ti į Ža­ga­rę priim­ti ne­no­rė­jau, bet per me­tus ją pri­si­jau­ki­nau. Su­si­ra­do­me se­ną 1890 me­tais sta­ty­tą na­me­lį, jį įsi­gi­jo­me ir praė­ju­sių me­tų lie­pą "nu­sė­do­me" čia. Kai kam gal tai mies­tas – vai­duok­lis su daug tuš­čių na­mų, o mums mies­tas – mu­zie­jus. Vy­rą ypač su­ža­vė­jo in­for­ma­ci­nės len­te­lės ant pa­sta­tų su už­ra­šais, kas ka­dai­se prieš šimt­me­tį gy­ve­no, ko­kie vers­li­nin­kai, pre­kiau­to­jai, švie­tė­jai (Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos pro­jek­tas – aut. pa­st.). Jis ei­na ir skai­to, pa­skui man per­pa­sa­ko­ja. Aš is­to­ri­niais da­ly­kais ma­žiau do­miuo­si, bet pa­tin­ka gam­ta, ra­my­bė. Va­sa­rą kas­dien Žvel­gai­čio tven­ki­ny­je mau­dy­da­vau­si", – ma­lo­niais at­ra­di­mais nau­jo­je gy­ve­ni­mo vie­to­je da­li­na­si Ju­di­ta Ju­re­vi­čie­nė.

Klai­pė­die­čiai na­mą vis dar re­mon­tuo­ja, nes se­na­me pa­sta­te rei­kia daug per­tvar­ky­mų. Len­tų grin­dys bu­vu­sios pa­klo­tos tie­siai ant že­mės, be pa­grin­do, pa­lė­pė­je – sto­ras sluoks­nis spa­lių, ku­riuo­se kiau­nės ir ki­ti gy­viai įsi­tai­sę.

J. Ju­re­vi­čie­nė sa­ko, kad Ža­ga­rė­je ji iš pat pra­džių pa­ste­bė­jo kont­ras­tą: per di­de­les šven­tes, Vyš­nių fes­ti­va­lį pri­va­žiuo­ja gau­sy­bė žmo­nių, ne­be­lie­ka vie­tos, kur au­to­mo­bi­lį pa­si­sta­ty­ti, vi­si šven­čia, džiau­gia­si. Bet tai bai­gia­si ir kas­die­ny­bė­je ji ma­to pa­var­gu­sius žmo­nes.

Taip pat ski­ria­si did­mies­čio ir ma­žo mies­te­lio gy­ven­to­jai: "Di­de­lio mies­to gy­ven­to­jai jau­čia­si svar­būs, reikš­min­gi, at­si­tve­ria vie­nas nuo ki­to vi­di­nė­mis sie­no­mis, o čia vis­kas pa­pras­čiau, ga­li priei­ti prie žmo­gaus ir jis at­si­ve­ria, kal­ba­si lyg se­nas pa­žįs­ta­mas, nors gal iš pra­džių žiū­rė­jo su ne­pa­si­ti­kė­ji­mo gai­de­le. Klai­pė­do­je su­si­da­ry­da­vo įspū­dis, iliu­zi­ja, kad vi­si yra veik­lo­je, vi­si ju­da, kaž­ką da­ro, bet juk gy­ve­ni­mas ne­sus­to­ja nie­kur, jei tu­ri kaž­ką sa­vy­je. Jei iš vi­daus nie­ko nė­ra, ap­lin­ka sa­vaip for­muo­ja ar su­lau­žo."

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.