Transformeriai. Išnykimo amžius

Prieš tris mi­li­jar­dus me­tų mū­sų pla­ne­ta ne­si­sky­rė nuo Mar­so – čia bu­vo tik uo­lie­nos ir daug nuo­din­gų du­jų. Pir­mo­ji gy­vy­bės for­ma at­si­ra­do van­de­ny­je. Tai bu­vo bak­te­ri­jos. Pur­pu­ri­nės ir ža­lios. Pur­pu­ri­nės mi­to sau­le ir gy­ve­no sau, ža­lios ir­gi mai­ti­no­si sau­le, ta­čiau gy­ve­no ne tik sau.

Bū­tent jų dė­ka Že­mė ta­po gy­ve­na­ma pla­ne­ta, nes jos pra­dė­jo ga­min­ti d e g u o n į ir su­po­na­vo vi­sus kar­di­na­lius pla­ne­tos po­ky­čius: ne tik ga­li­my­bę čia gy­ven­ti di­no­zau­rams, bet ir mums pa­tiems.

Mū­sų čia ne­bū­tų, jei ne tos cia­no bak­te­ri­jos! Ta­čiau dau­ge­liui žmo­nių su­dė­tin­ga pa­jus­ti dė­kin­gu­mą, nes vi­su­mi­niam pa­sau­lio su­vo­ki­mui rei­ka­lin­gos ne iner­ti­nės, o in­te­lek­ti­nės pa­stan­gos.

Sa­ky­si­te, ne­gi da­bar pa­dė­ko­si tam, kas gy­ve­no prieš mi­li­jar­dus me­tų? O, dar ir kaip! Kiek­vie­na­me da­bar­ti­nio au­ga­lo la­pe­ly­je yra tie­sio­gi­nių pir­mų­jų bak­te­ri­jų pa­li­kuo­nių – chlo­rop­las­tų, ku­riuo­se iki šiol­vyks­ta fo­to­sin­te­zė, to­dėl mes ga­li­me kvė­puo­ti.

Me­džių la­puo­se, be­je, jų yra taip pat. Sa­kan­tiems, kad me­džiai nė­ra pri­tai­ky­ti gy­ven­ti mies­te, pri­min­da­ma šią pa­sau­lio at­si­ra­di­mo prie­šis­to­rę, no­riu pa­sa­ky­ti, kad žmo­gus ir­gi ne­bu­vo pri­tai­ky­tas gy­ven­ti že­mė­je! Že­mė­je pir­miau­siai pri­si­tai­kė gy­ven­ti tie, ku­rie ga­lė­jo ga­min­ti de­guo­nį, o ta­da jie lei­do gy­ven­ti ir ki­tiems!

Tai De­guo­nis šia pra­sme bu­vo Die­vas, žmo­gus – nie­ka­da.

Da­bar gi žmo­gus, lyg ko­kia bak­te­ri­ja, be per­sto­jo to­bu­li­na pa­sau­lį ir di­džiuo­ja­si, kad re­konst­ruk­ci­jų dė­ka vis­kas tik pro­gre­suo­ja, o iš tie­sų yra at­virkš­čiai. Nes taip jau bu­vo – pa­sau­lio pra­džio­je – ply­na že­mė. Va­di­na­si, ne pro­gre­suo­ja, o reg­re­suo­ja. Dras­tiš­kai, be tau­so­jan­čio ir ver­ty­bi­nio po­žiū­rio iš­kirs­ti vi­si iš ei­lės pa­grin­di­nių gat­vių me­džiai Šiau­lių mies­tui (o ir ki­tiems Lie­tu­vos mies­tams) su­teiks grau­dų kos­mi­nės sto­ties įvaiz­dį, o kar­tu ir lai­ki­nu­mo po­jū­tį. Ta­čiau daug kam – tai gra­žu.

Di­džiau­sia pro­ble­ma yra mąs­ty­me. To­dėl ne dend­ro­lo­gų len­te­lės ko­re­guo­ja spren­di­mus, o ver­ty­bi­nės nuo­sta­tos ir prin­ci­pi­nės in­ten­ci­jos.

Žmo­nės ža­los ne­pa­jus­tų ir prie­kaiš­tų ne­reikš­tų, jei­gu vis dar gy­ven­tų kla­jok­liš­ką gy­ve­ni­mą ir kas ke­tu­rios sa­vai­tės kraus­ty­tų­si vis ki­tur. Bet gy­ve­nant sės­liai, gė­lės ant pa­lan­gių ne­kom­pen­suo­ja už lan­go nu­pjau­to me­džio ir ei­nant gat­ve va­sa­rą ne­pri­den­gia nuo sau­lės.

Mie­li trans­for­me­riai, pra­šo­me pri­si­min­ti, kad pla­ne­tos gy­vy­bės mat­ri­co­je – ne jūs Die­vai! Me­dis, cia­no bak­te­ri­ja, net dumb­lis svar­bes­ni už jus!

Ta­čiau val­di­nin­kai va­do­vau­ja­si dar ir sko­niu, o dėl sko­nio, sa­ko­ma, ne­si­gin­či­ja­ma.

Tik kaip ga­li­ma gin­čy­tis dėl to, ko nė­ra? Ir kaip pa­sa­ky­ti žmo­gui jo neį­žei­džiant, kad sko­nio jis ne­tu­ri?

Sa­ky­si­te, na, me­ni­nin­kai tai tik­rai tu­ri – pa­klaus­ki­me jų. Ta­čiau at­sar­giai, drįs­tu abe­jo­ti. Ant­raip kaip paaiš­kin­ti tuos at­ve­jus, kai me­no mo­kyk­los pa­čios sa­vo kie­me iš­si­ker­ta me­džius, iš­klo­ja nau­jom trin­ke­lėm, ap­si­tve­ria aukš­ta vie­li­ne tvo­ra ir la­bai džiau­gia­si bai­siai gra­žiais po­ky­čiais?

Kaip jiems pa­sa­ky­ti neuž­gau­nant, kad su­si­kū­rė to­bu­lą vol­je­rą ir pa­de­monst­ra­vo pra­stą sko­nį?

Tai­gi, jei­gu ne vi­si me­ni­nin­kai tu­ri sko­nį, – sun­ku paaiš­kin­ti ir val­di­nin­kams, ku­rie ir­gi tu­ri tei­sę į nuo­mo­nę, o svar­biau­sia, sko­niu grįs­tus le­mia­mus spren­di­mus.

Mies­tams pri­tai­ky­tos me­die­nos su­dė­ties sti­pe­nos jiems ir­gi yra la­bai gra­žios to­dėl, kad neau­ga kaip tik­ri me­džiai su di­de­le la­ja. O ir de­guo­niui pa­ga­min­ti to juk vi­sai ga­na, nes plo­nas ka­mie­nas ir pri­me­na tą vamz­de­lį, ku­riuo de­guo­nis pa­ten­ka į žmo­gaus or­ga­niz­mą li­go­ni­nė­je.

Si­tua­ci­ja ta­po ne tik tra­giš­ka, bet ir ko­miš­ka po to, kai praei­tą pa­va­sa­rį Šau­lių mies­to Var­po gat­vės svei­kiau­si me­džiai bu­vo už­pul­ti nuo 3 va­lan­dos nak­ties. Su­si­da­rė įspū­dis, kad tai vam­py­rų at­mai­na, ku­ri, sau­go­da­ma­si die­nos švie­sos, tu­ri pjau­ti nak­tį. Iš­ger­ti su­lą (nes ji, kaip ir krau­jas, tei­kia gy­vy­bi­nę ener­gi­ją) ir pa­si­ver­tu­si šikš­nos­par­niais iš­skris­ti at­gal... į sa­vi­val­dy­bę?

Na, ka­dan­gi sko­nis ir gro­žis, pa­si­ro­do, yra la­bai su­bjek­ty­vi rea­ly­bė, gal ir ne­tei­sin­ga ja rem­tis. Ta­čiau rem­tis vis dėl­to yra kuo – ne, ne tei­sės ak­tais, o fak­tu, nuo ku­rio ir pra­dė­jau – mie­li trans­for­me­riai, pra­šo­me pri­si­min­ti, kad pla­ne­tos gy­vy­bės mat­ri­co­je – ne jūs Die­vai! Me­dis, cia­no bak­te­ri­ja, net dumb­lis svar­bes­ni už jus! Net ir tuo at­ve­ju, jei apa­kin­ti iliu­zi­jos apie sa­vo uži­ma­mų pa­rei­gų svar­bą ir tu­ri­mą tei­sę reikš­ti nuo­mo­nę ar nai­kin­ti (pla­čią­ja pra­sme) tai pa­mir­šo­te.

Kai vi­si at­si­nau­ji­ni­mo pro­jek­tai bus ren­gia­mi pri­va­lant iš­sau­go­ti kiek­vie­ną svei­ką mies­to me­dį kaip ver­ty­bę, pri­si­tai­kant prie jo, o ne at­virkš­čiai – prie stan­dar­ti­nio, ne­kū­ry­biš­ko mąs­ty­mo, mes tu­rė­si­me ne tik at­nau­jin­tą grin­di­nį, bet ir uni­ka­lią, jau­kią, sau­gią, svei­ką, gy­vą, ra­mi­nan­čiai ža­lią sa­vo ap­lin­ką ir jos gy­ven­to­jus.

Ra­gi­nu pra­dė­ti mąs­ty­ti už dė­žės ri­bų, iš­lie­kant sa­vi­tu, nuo eu­ro­pi­nių lė­šų do­zės neapk­vai­tu­siu mies­tu.