Praradę gamtą, neišgyvensime ir patys

Pro­jek­tai – ne sau­go­ti, o "įsi­sa­vin­ti" pi­ni­gus

– Kaip rea­guo­ja­te į Pre­zi­den­to iš­kel­tą ge­ro­vės vals­ty­bės vi­zi­ją?

– Ge­rai, kai ke­lia­mos vi­zi­jos. Ima­me dis­ku­tuo­ti, svars­ty­ti, kas tai yra?

Kai Vis­val­das Ma­ti­jo­šai­tis iš­kė­lė vie­nin­go Kau­no vi­zi­ją, bend­ruo­me­nės, ma­ty­da­mos, kaip spren­džia­mi klau­si­mai, ėmė reikš­ti ir ne­pa­si­ten­ki­ni­mą. Ėmė jung­tis, vie­ny­tis, kad spren­di­mo bal­sas grįž­tų at­gal į bend­ruo­me­nę.

Su "vals­tie­čiais -ža­liai­siais" išė­jo tas pa­ts. Jų rin­ki­mų pro­gra­mos pir­mas sa­ki­nys: "Lie­tu­va tu­ri lik­ti svei­kiau­sia ir ža­liau­sia Eu­ro­pos ša­lis". O jie pa­di­di­no miš­kų kir­ti­mo nor­mas. Žmo­nės pra­dė­jo klaus­ti, kas vyks­ta, ir ne­be­ga­li nu­si­gręž­ti nuo ap­lin­kos pro­ble­mų.

Tai kas yra ta ge­ro­vės vals­ty­bė? Kas ta ža­lio­ji Lie­tu­va?

Mums rei­kia iš­gry­nin­ti vi­zi­jas, žiū­rė­ti, kas po žo­džiais sle­pia­si.

– Kaip įsi­jun­gė­te į ap­lin­ko­sau­gi­nį ju­dė­ji­mą? Ko­dėl tie da­ly­kai rū­pi?

– Aš esu gi­mu­si per Pa­sau­lio ap­lin­kos ap­sau­gos die­ną – bir­že­lio 5-ąją. Ma­nau, tai pa­šau­ki­mas nuo gi­mi­mo.

Vil­niu­je bai­giau kraš­to­vaiz­džio di­zai­no stu­di­jas, Šiau­lių uni­ver­si­te­te tę­siu ma­gist­ro stu­di­jas – gam­tos sis­te­mų val­dy­mą.

Kai ma­tai, kaip spar­čiai dings­ta me­džiai iš mies­to erd­vių, ne­ga­li ne­su­si­rū­pin­ti. Tu­riu ati­duo­ti duok­lę sa­vo mies­tui. Aso­cia­ci­jos "Gy­vas miš­kas" tiks­las pa­dė­ti bend­ruo­me­nei, su­teik­ti tei­si­nę pa­gal­bą, įran­kius, kaip veik­ti.

Jei­gu nė­ra tvir­tos bend­ruo­me­nės, la­bai sun­ku iš­sau­go­ti ža­lią­sias erd­ves, o Šiau­liuo­se bend­ruo­me­nė sun­kiai bu­ria­si.

Šiau­lie­čiai yra in­di­vi­dua­lis­tai. Ki­tuo­se mies­tuo­se, kai ker­ta­mi me­džiai gat­vė­se, par­kuo­se, bu­ria­si bend­ruo­me­nės ir spren­džia, ką da­ry­ti, kaip bend­rau­ti su sa­vi­val­dy­be.

Šiau­liuo­se vie­na mer­gi­na pro­tes­tuo­da­ma pri­si­ra­ki­no prie me­džio, o kas ji to­kia, nie­kas nė ne­ži­no. Tai in­di­vi­dua­lus pro­tes­tas žmo­gaus, ku­riam skau­da. Bet gal ir iš to, kas nors ste­buk­lin­gai gims? Kaip kaž­ka­da Šiau­liuo­se gi­mė ža­lių­jų ju­dė­ji­mas.

Aš gi­miau ir au­gau Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais. Bet ma­tau, kad mes ne­tu­ri­me vi­di­nės ne­prik­lau­so­my­bės. Jaus­mas toks, kad už­mi­gom ant gra­žaus Bal­ti­jos ke­lio pa­veiks­liu­ko. Esa­me lais­vi, o po­žiū­rio, kad rei­kia kur­ti sa­vo vals­ty­bę, nė­ra. Lais­vė at­si­ra­do – ir dau­giau už nie­ką ne­beat­sa­kin­gi?

Ma­ne "už­ka­bi­no" vie­šo­je erd­vė­je vis skli­du­si in­for­ma­ci­ja apie ma­siš­kai ker­ta­mus me­džius pa­gal įva­rius pro­jek­tus. Su­si­mąs­čiau, kad kaž­kas ne taip vyks­ta? Ta­da or­ga­ni­za­vau pir­mą­jį pi­ke­tą dėl Re­for­ma­tų so­do re­konst­ruk­ci­jos Vil­niu­je. Tuo­me­ti­nis ap­lin­kos mi­nist­ras Kęs­tu­tis Na­vic­kas pa­si­kvie­tė, sa­ko: štai, ren­gia­me nau­ją Žel­dy­nų įsta­ty­mą. Už­per­nai tai bu­vo, o įsta­ty­mo nė­ra iki šiol.

Vie­šų­jų erd­vių tvar­ky­mo pro­jek­tų la­bai daug ir vi­sur vei­kia­ma pa­gal tą pa­tį me­cha­niz­mą. Me­dis – krei­vas, pa­lin­kęs, ne pa­gal gat­vės ašį – va­di­na­si, nees­te­tiš­kas, ne­tin­ka­mas. Nors svei­kas, bet ker­ta, ir so­di­na mo­di­fi­kuo­tą me­de­lį.

Tie­sa sa­kant, per kraš­to­vaiz­džio stu­di­jas mus mo­kė į skve­rą ar par­ke­lį žiū­rė­ti tik kaip į "plo­tą", ku­ria­me pro­jek­tuok žel­di­nius, kaip no­ri. Nė ne­bu­vo ska­ti­ni­mo iš­sau­go­ti ten au­gan­čius me­džius. Ar­chi­tek­tai iš vi­so ne­tu­ri jo­kio su­pra­ti­mo apie ža­lią­sias erd­ves.

Vie­šų­jų erd­vių re­konst­ruk­ci­jų me­cha­niz­mas yra pi­ni­gų įsi­sa­vi­ni­mo me­cha­niz­mas. Ir nie­kas už nie­ką nė­ra at­sa­kin­gas – nuo Vy­riau­sy­bės, mi­nis­te­ri­jų iki sa­vi­val­dy­bių.

– Ko­dėl taip tei­gia­te?

– Vi­sur krei­pė­mės dėl Šiau­lių pro­jek­tų ir vi­sur at­sa­kė: "Vis­kas tvar­ko­je". Jie gau­na po­pie­rius dėl at­lik­tų eks­per­ti­zių ir nė­ra jo­kios prie­žiū­ros, kaip jos at­lik­tos.

Ko­dėl me­džius ker­ta? Tai di­džiu­lis pi­ni­gų pa­si­da­li­ji­mas: už ker­ta­mą me­dį dar­bų vy­ky­dy­to­jui mo­ka po be­veik 300 eu­rų, už nau­jo so­di­ni­mą – dar dau­giau, o per­ka nau­jus me­džius net ne Lie­tu­vo­je

Su urė­di­jų re­for­ma me­de­ly­nų pas mus smar­kiai ma­žė­ja. Grei­tai ir miš­kams ve­ši­mės iš už­sie­nių va­di­na­muo­sius plan­ta­ci­nius me­džius. Jie per 20 me­tų užau­ga, nu­ker­ti ir vėl nau­jus so­di­ni.

O mies­tams per­ka­me to­kius, ku­rie tie­siog neu­žau­ga – vi­sus vie­no­dus, ly­gius, ma­ža­la­pius, siau­ro­mis la­jo­mis. Šak­nų gu­mu­las į to­kį grun­tą so­di­na­mas, kad me­dis tie­siog ne­tu­ri šan­sų užaug­ti. Po 30 me­tų juos jau rei­kės keis­ti.

Prob­le­ma, kad ta­da eu­ro­pi­nės pa­ra­mos jau ne­bus ir rei­kės ieš­ko­ti vals­ty­bės lė­šų.

Apie val­džios reak­ci­jas

– Opo­nen­tai jus va­di­na "med­ver­kiais", o me­džių gy­nė­jai Šiau­lių me­rą ir jo se­kė­jus – "med­kir­čiais". Bet gal val­džios vy­rai yra sis­te­mos įkai­tai?

– Ma­nau, kad taip. Jiems trūks­ta va­lios keis­ti si­tua­ci­ją ir su­ka­si biu­rok­ra­ti­nia­me me­cha­niz­me: projektas–pinigai–įsisavinimas.

Bet ne į me­rą mes fo­ku­suo­ja­mės, ne me­ras – mū­sų veiks­mų tiks­las, o me­džiai. Grįž­ki­me vi­si prie es­mės – mes už tai, kad svei­ki me­džiai bū­tų iš­sau­go­mi.

– Šios die­nos ak­tua­li­ja – pa­dan­gų gais­ras Aly­tu­je. Kaip į šią eko­lo­gi­nę ne­lai­mę rea­guo­ja­te?

– Ne­bu­vau gi­mu­si, kai įvy­ko Čer­no­bi­lio ka­tast­ro­fa, bet jau­čiu pa­na­šu­mą – Aly­taus gais­ras taip pat bai­si ne­lai­mė. Esu bu­vu­si "Da­rom" ak­ci­jos koor­di­na­to­rė ir do­mė­jau­si pa­dan­gų tar­ša.

Aly­taus me­ras vei­kė taip, kaip ir tu­ri veik­ti – čia joks ste­buk­las. Bet sun­ku su­pras­ti, ko­dėl Vy­riau­sy­bė ne­skel­bė ekst­re­ma­lios si­tua­ci­jos? Nors už­terš­tas ir mais­tas, ir van­duo, ir dar ne­ži­nia, ko­kios bus to gais­ro pa­sek­mės žmo­nėms.

– Šiau­lių me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas me­džių gy­nė­jams siū­lo kli­ma­to kai­tą sie­ti ir su "pir­te­lės už­kū­ri­mu".

– Be­je, ta nuo­mo­ne jis pa­si­da­li­jo tą­dien, kai Aly­taus me­ras ki­lo į ko­vą su pa­dan­gų gais­ru.

Kli­ma­to kai­ta – tai bend­ra įvai­rių fak­to­rių dė­lio­nė. Ele­men­ta­ru bū­tų tie­siog pa­si­žiū­rė­ti į oro tar­šos mies­te ro­dik­lius ir į moks­li­nius ty­ri­mus, kiek me­dis su­ge­ria tar­šos ir koks yra ža­lių­jų erd­vių po­vei­kis žmo­gaus svei­ka­tai.

Me­ras kvie­tė mus į pa­si­ta­ri­mą dėl bul­va­ro re­konst­ruk­ci­jos ir me­džių li­ki­mo. Pris­ta­tė­me ir svei­ka­tin­gu­mo ty­ri­mus, bet jis nea­tė­jo nė pa­si­klau­sy­ti.

Lie­tu­vo­je, Bal­ti­jos ša­ly­se, dar tu­ri­me iš­lai­kę ge­ne­ti­nį ry­šį su me­džiu, su gam­ta. Dar su­ge­ba­me at­skir­ti, kas yra ža­lia, gy­va.

Kal­ba­ma apie "ža­lią­jį vers­lą", bet ar jis neį­vel­ka­mas tik į "ža­lią" po­pie­riu­ką?

La­bai bi­jo­ma dis­ku­tuo­ti dėl vė­jo jė­gai­nių. Sa­ko­ma, čia – ža­lio­ji ener­ge­ti­ka, čia – vis­kas ge­rai. Pla­nuo­ja­ma 65 pro­cen­tus elekt­ros ener­gi­jos ga­min­ti iš vė­jo jė­gai­nių, pa­leng­vi­na­mi lei­di­mų iš­da­vi­mai. Jos sta­to­mos vi­sur, o pa­gal moks­li­nin­kų su­da­ry­tą že­mė­la­pį be­veik vi­sa Lie­tu­va yra vė­jo jė­gai­nėms jaut­ri zo­na. Dėl sau­go­mų šikš­nos­par­nių rū­šių, dėl paukš­čių mig­ra­ci­nių ko­ri­do­rių. Sta­tant vė­jo jė­gai­nes nu­me­liuo­ruo­ja­mos že­mės, o nuo me­lio­ra­ci­jos Lie­tu­va ir taip yra nu­ken­tė­ju­si.

Sa­ko­ma, nau­do­ki­me bio­ku­rą, kirs­ki­me miš­kus – čia ir­gi ža­lio­ji ener­ge­ti­ka, vis­kas ge­rai.

Pa­lau­ki­te, čia ne "ža­lia" – čia vers­las.

– Tai ką, ža­lie­ji, siū­lo­te?

– Jei­gu Lie­tu­va pa­keis­tų kryp­tį į ža­lią­ją Lie­tu­vą, ga­lė­tu­me tap­tu­me tur­tin­giau­sia ša­li­mi. Pa­žiū­rė­ki­te, kiek dar tu­ri­me gam­tos lo­bių, gam­tos per­lų – to­kių na­tū­ra­lių vie­tų, ko­kios Eu­ro­po­je ir pa­sau­ly­je smar­kiai nyks­ta.

Jei­gu vals­ty­bės po­zi­ci­ja bus sau­go­ti gam­tą, tai kur­sis rek­rea­ci­niai ir ki­ti vers­lai.

Ang­li­jo­je, Ško­ti­jo­je gy­dy­to­jai iš­ra­šo miš­ko te­ra­pi­jos re­cep­tus, kad žmo­nės ei­tų į miš­ką. Tai įdieg­ta vals­ty­bės lyg­me­niu. Ja­po­ni­jo­je miš­ko te­ra­pi­ja la­bai po­pu­lia­ri.

JAV, pa­vyz­džiui, ap­lin­ko­sau­gi­nė or­ga­ni­za­ci­ja lai­mė­jo by­lą prieš ang­lia­ka­sy­bos įmo­nę, o kai ji bu­vo už­da­ry­ta, už pri­si­teis­tus mi­li­jo­nus ap­mo­kė ang­lia­ka­sius bi­ti­nin­kys­tės.

– O kaip, įsi­vaiz­duo­ja­te, Lie­tu­va spręs­tų ener­ge­ti­kos pro­ble­mas, jei­gu ne­be­tin­ka nei vė­jas, nei bio­ku­ras?

– Ne­sa­ko­me, jog tie va­rian­tai blo­gi. Klau­sia­me, ko­dėl ne­vyks­ta dis­ku­si­ja apie tai, ko­kios ener­ge­ti­kos no­ri­me ir kaip ją vys­ty­ti?

Bio­ku­rui, pa­vyz­džiui, juk ne­bū­ti­na miš­kų kirs­ti, kark­lus tam ga­li­ma au­gin­ti, jie au­ga grei­tai ir dir­vo­že­mį at­gai­vi­na.

BVP au­ga, o kur ge­ro­vė?

– Ma­no­te, jog ge­ro­vės vals­ty­bę rei­kia kur­ti ap­lin­ko­sau­gos pa­grin­du?

– Ap­lin­ko­sau­ga neat­si­ran­da iš nie­kur. Po ker­ta­mo­mis lie­po­mis sto­vi žmo­nės ir jų ver­ty­bės. Tai – ver­ty­bi­nis da­ly­kas.

Ki­ta ver­tus, moks­li­nin­kai įro­di­nė­ja, jog be bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės, be gam­tos, ku­rios di­džią da­lį jau su­nai­ki­no­me, ir pa­tys neiš­gy­ven­si­me.

– Ge­ro­vę esa­me įpra­tę ma­tuo­ti pi­ni­gais, ša­lies bend­ruo­ju vi­daus pro­duk­tu. Tai ar yra vie­tos me­džiams ge­ro­vės vals­ty­bė­je?

– Ne­ži­nau, koks virs­mas tu­rė­tų įvyk­ti, kad ge­ro­vės vals­ty­bę su­kur­tu­me tik ant BPV pa­grin­do? Lie­tu­vos BVP juk vi­są lai­ką au­ga, o kur ge­ro­vė?

Kai Šiau­liuo­se ker­tant lie­pas vai­ki­nas pri­si­ri­šo prie me­džio, praei­da­ma pro ša­lį mo­te­ris ap­si­ver­kė. Ne­ga­li jaus­tis sau­gus, kai ma­tai ma­siš­kai kren­tan­čius me­džius. O tai vyks­ta dau­ge­ly­je Lie­tu­vos vie­tų.

Su me­džiais mus sie­ja emo­ci­nis, dva­si­nis ir mo­ra­li­nis ry­šys. Pra­ras­da­mi juos žmo­nės tam­pa apa­tiš­ki. Pra­ran­da­me ir re­lik­tus, jun­gian­čius praei­tį su da­bar­ti­mi. Me­džiai, so­din­ti mū­sų se­ne­lių, tė­vų, kau­pia at­min­tį, ku­rią tu­rė­tu­me iš­lai­ky­ti. Vis dau­giau žmo­nių tai su­pran­ta ir bun­da.

O miš­kams ap­gin­ti tu­ri­me li­ku­sius tik ket­ve­rius me­tus.

– Ko­dėl?

– To­dėl, kad pa­gal kir­ti­mų mas­tą po ket­ve­rių me­tų Lie­tu­vo­je ne­liks bran­daus miš­ko. O vie­toj na­tū­ra­laus miš­ko so­di­na­mos "plan­ta­ci­jos" – vie­nos rū­šies, vie­no am­žiaus me­džiai. Tai ne miš­kas.

Pran­cū­zi­jo­je, pa­vyz­džiui, ker­ta miš­kus kas 20 me­tų ir su­so­di­na to­kius miš­ke­lius. Tie miš­kai ser­ga, me­džiai yra silp­ni, ne­be­tu­ri imu­ni­nės sis­te­mos. Pran­cū­zai pa­tys sa­ko, jog tuo­se miš­ke­liuo­se ne­bė­ra nei paukš­čio, nei žvė­ries.

Pa­gal sta­tis­ti­ką Lie­tu­vo­je miš­kai uži­ma 33 pro­cen­tus ša­lies te­ri­to­ri­jos, bet skai­čiuo­ja­ma miš­ko pa­skir­ties že­mė, o ne rea­lus miš­kas.

Tik­ro na­tū­ra­laus miš­ko, sen­gi­rės, yra li­kę ma­žiau nei 1 pro­cen­tas.

Kas svar­biau­sia pa­gal Aus­tę

– Ko­kia bū­tų ge­ro­vės vals­ty­bė pa­gal Aus­tę Juo­za­pai­ty­tę?

– Kad neat­si­dur­tu­me to­kių plan­ta­ci­jų zo­no­se, bū­ti­na stip­ri bend­ruo­me­nė. Ji yra tarp šei­mos ir vals­ty­bės. Jei­gu yra bend­ruo­me­nė, rū­pės bend­ri rei­ka­lai ir ap­lin­ka. Bend­ruo­me­nių bal­sas tu­ri lem­ti spren­di­mus, kaip tvar­ky­ti erd­ves.

Tie­sa sa­kant, dėl to nie­ko ne­rei­kia kur­ti. Rei­kia įga­lin­ti OR­HU­SO kon­ven­ci­ją, ku­rią Lie­tu­va yra ra­ti­fi­ka­vu­si.

Kiek­vie­na bend­ruo­me­nė pa­si­rū­pins sa­vo erd­ve. Bend­ruo­me­nė prie bend­ruo­me­nės – ir gra­žės mies­tas, gra­žės Lie­tu­va.

– Bet ar jū­sų ne­trik­do, kad su sa­vo nuo­sta­to­mis esa­te ma­žu­ma?

– Sa­ko­ma, jog už­ten­ka 1 pro­cen­to ak­ty­vių žmo­nių per­vers­mui pa­da­ry­ti – ir pro­tuo­se, ir nuo­sta­to­se.

Pa­ti ma­tau, kaip grei­tai žmo­nės kei­čia­si dėl me­džių kir­ti­mų. Iš pra­džių gin­či­ja­si, kas čia blo­go, kad me­dį ker­ta – juk at­so­dins. O kai aki­vaiz­džiai pa­ma­to, kas vyks­ta, tas pa­ts žmo­gus sa­ko: "Ei­nam, stab­dom".

To­ly­giai įsi­jun­gia ir jau­ni, ir vy­res­ni žmo­nės. Mū­sų dau­gė­ja. Tai yra pro­ce­sas – vi­suo­me­nės au­gi­mo pro­ce­sas.

Kiek gam­tos iš­liks, tiek bū­si­me jos ver­ti.

Pa­sa­kę žo­džius apie ge­ro­vės vals­ty­bę, tu­ri­me ir pa­ro­dy­ti, kad esa­me įga­lūs ją kur­ti. Ap­lin­ko­sau­go­je ne­ga­li bū­ti ved­lio, kiek­vie­nas tu­ri bū­ti at­sa­kin­gas už sa­ve ir už bend­ruo­me­nę.