Žaidimas su galimybėmis

Regina MUSNECKIENĖ
Nuo rugsėjo vidurio be šios nemirtingos vyriausybės sukurto stebuklo – galimybių paso – negalėsime patekti nei į ligonines, nei į prekybos centrus, nei į viešąjį transportą, nei į kavines ar restoranus, net pasidaryti nemokamo COVID-19 testo.

Tokiu verdiktu lyg vėduokle šiomis dienomis mums prieš nosį mojuoja valdžia, ragindama skiepytis, skiepytis ir dar kartą skiepytis.

Nesu antivakserė. Pasiskiepijau abiejomis vakcinos dozėmis. Kai ateis laikas, pasiskiepysiu ir trečiąja. Kai keliauju į užsienį, užsitikrinu, kad nesergu pasidarydama testą. Prieš grįždama į Lietuvą pasidarau testą užsienyje.

Bet kodėl dar privalau turėti ir galimybių pasą? Kas čia per šedevras, neva atveriantis visus kelius?

Kad turėčiau ir visur lyg šventą relikviją nešiočiausi šį popiergalį aš privalau būti ne tik pasiskiepijusi, bet ir išstudijavusi penkių lapų instrukciją internete, kaip gauti galimybių pasą.

Privalau turėti elektroninį parašą arba naudotis internetine bankininkyste. Privalau turėti kompiuterį arba išmanųjį telefoną.

Privalau būti vos ne IT specialiste, kad per elektroninius valdžios vartus patekčiau į reikiamą portalą, kur „dalijami“ tie kažkelintajam pasaulio stebuklui prilygstantys pasai.

Dar privalau pateikti savo asmens duomenis. Parsisiųsti pasą. Parsisiuntusi atsispausdinti. Vadinasi, dar privalau turėti ir spausdintuvą. Faktiškai įsirengti visą biurą, kad kas savaitę galėčiau atsispausdinti vis naują galimybių pasą.

Tiek mentalines, tiek fizines galimybes gauti galimybių pasą aš asmeniškai dar turiu. Viliuosi, jog be didesnio vargo atsispausdinsiu „bilietą į prekybos centrą“. Ir vis tiek tokį mano laisvės ir teisių apribojimą laikysiu valdžios pasityčiojimu iš savo šalies piliečių, nereikalingu žmonių varginimu, kvailiausia beprasmybe, kokią tik įmanoma sugalvoti.

Bet, ko gero, didesnė pusė mano bendraamžių ir dar vyresnės kartos žmonių neturės nei kompiuterio, nei internetinės bankininkystės, nei spausdintuvo. Taigi, jų galimybės pasibaigs ties savo namų slenksčiu. Jaunoji inovacijų ministrė jos vardą įamžinsiantį pasą sukūrė savai kartai, visai nepagalvodama apie senelius ir prosenelius, kurie taip pat dar gyvena, perka maistą prekybos centruose, naudojasi viešuoju transportu, bene dažniau už jaunąją kartą lankosi pas gydytojus.

O gal moteriškoji vyriausybė pasirūpins, kad gerieji samariečiai ar maltiečiai kas savaitę atneštų seneliams galimybių pasą į namus?

Premjerė viešojoje erdvėje guodžia, kad galimybių pasą bus galima atsispausdinti gydymo įstaigose. Visiškas atotrūkis nuo realybės! Kad patektum pas gydytoją kartais reikia palaukti kelias savaites ar kelis mėnesius. O jeigu medikai dar pradės spausdinti galimybių pasus, eilės padvigubės ir patrigubės.

Nejaugi jau tiek „nusikovidinome“, kad medikus, kurie privalo gydyti ir kurių taip beviltiškai trūksta, dar įkinkysime į kanceliarinį darbą?

Tai gal prie didžiųjų prekybos centrų arba prie ligoninių pristatykime konteinerinių namelių, juose įrenkime mini biurus, įdarbinkime kompiuterines technologijas išmanančius žmones – tegu sau štampuoja tuos galimybių pasus. Kaip ir daugelį dalykų nurašysime į specialias kovidines išlaidas.

Specialių kontrolierių etatus privalės įsteigti ir prekybos centrai, kirpyklos, poliklinikos, restoranai, transporto įmonės. Juk teks sužiūrėti, kad kas nors neprasmuktų be galimybių paso. Bet argi ministrams gaila svetimų pinigų?

Taigi, kam galimybės, o kam – tik vargas. „Kovidas“ vienus numarino, kitiems padėjo susikrauti milijonus, trečius privertė bankrutuoti, o didžiąją masę žmonių testuotis ir skiepytis.

Alytaus rajone, Simno miestelyje, prie privačios poliklinikos stoviniuoja greitojo testo dėl COVID-19 laukiančiųjų eilės. Mikroautobusai čia „užveža“ savo keleivius, kad pasitikrintų, ar neserga ir gautų tai patvirtinančią pažymą su gydymo įstaigos antspaudu.

Tų pažymų gali prireikti įvažiuojant į Vokietiją ir ypač griežtai tikrinama įvažiuojant į Daniją. Kiekviena pažyma kainuoja 30 eurų! Tiek kiekvienam keleiviui, kuris savo gyvenamoje teritorijoje nepasidarė testo nemokamai, pabrangsta kelionė.

Sunku pasakyti, koks srautas žmonių privačios poliklinikos testų atvyksta per visą dieną. Tačiau iš priešpietinių eilių galima spręsti, jog šimtais. Taigi, privačiai poliklinikai kasdien, kiekvieną valandą ir kiekvieną minutę kapsi pinigėliai. Per kelis kovidinius metus savininkas gali tapti milijonieriumi.

Tuo tarpu Vokietijoje, dažname miesto kvartale, prie prekybos centrų, kur susiburia daugiausia žmonių, stovi vagonėliai su mini laboratorijomis. Ateini, pateiki dokumentą, paima mėginį – po penkiolikos ar dvidešimties minučių gauni pažymą. Su ja keliauk į užsienį, eik į ligoninę ar kur kitur, kur reikia patvirtinimo, jog nesergi. Tyrimas ir pažyma – nemokami.

Ir nereikia jokio galimybių paso, kuris dar labiau apsunkintų Vokietijos žmones!

Kam tokio paso reikia lietuviams? Todėl, kad jo reikėjo inovatyviai ministrei? O ne tokie inovatyvūs Vyriausybės nariai nesugebėjo ar tiesiog dėl šventos ramybės nenorėjo priešintis?

O gal tai būdas paspausti jau ir taip ligų ir visokių suvaržymų nustekentus Lietuvos žmogelius skiepytis? Juk pagaliau pripirkta vakcinos po šešias ar septynias dozes ant kiekvieno lietuvio galvos. Dar lieka dovanoti ir ukrainiečiams! Juk lietuviai pagal dosnumą užima 99-ąją vietą pasaulyje. Pagal dosnumą svetimiems, bet ne saviems piliečiams.

O jaunoji vyriausybės gvardija žaidžia tarsi be priežiūros palikti darželinukai smėlio dėžėje. Beatodairiškai naudojasi savo galimybėmis ir žeria vis daugiau smėlio piliečiams į akis.