Naujausios
Įsileidžia visus
– Kaip gyvenate nuo pirmadienio, kuomet įsigaliojo nutarimas palikti už durų kiekvieną, kuris dėl kokių nors priežasčių neturi įgijęs galimybių paso?
– Mūsų pozicijos kokios buvo, tokios ir tebėra. Mes, kaip smulkusis verslas, neturime moralinės teisės žmones už durų palikti, o kaip Lietuvos piliečiai, tiesiog nenorime taip elgtis su savo tautiečiais. Ar užeiti pas mus, turi spręsti patys gyventojai – kiekvienas asmeniškai turi būti atsakingas už save. O žmonės pasiilgę bendravimo, pabuvimo, pagaliau išėjimo kažkur.
Mūsų apyvarta pastaruoju metu ženkliai pakilo. Kiekvieną dieną susilaukiu bent trijų asmeninių žinučių, kur žmonės iš visos šalies ar net užsienio pareiškia norą mus paremti pinigais. Pinigų kategoriškai atsisakome, kviečiame pas mus kada nors apsilankyti. Sulaukiame ir gėlių, vienas ūkininkas padovanojo gausybę daržovių. Žmonės nori mus palaikyti, nes mes pasilikome su jais. Atmosfera gera. Tik neaišku, kiek laiko mes tuo galėsime džiaugtis.
– Ar nemanote, kad dėl apsisprendimo į restoraną įsileisti ir tuos, kurie dėl kokių nors priežasčių nėra įgiję galimybių paso, sulauksite atitinkamų tarnybų apsilankymo, patikrinimų, sankcijų ar net uždarymo?
– Manau, anksčiau ar vėliau, mūsų veikla bus apribota. Gal viskas net persikels į teismą. Viliuosi, kad tai atsitiks vėliau.
O kol tai atsitiks, tikrai atsakingai stengiamės laikytis visų saugaus aptarnavimo reikalavimų: darbuotojai dirba su kaukėmis, padėti dezinfekciniai skysčiai, išlaikomi dideli atstumai tarp staliukų, dauguma staliukų apgaubti skraistėmis, restoranas suskirstytas atskiromis zonomis – apsisprendusieji sėdėti viduje gali patys pasirinkti, kur jie jaučiasi saugiai, gali atsipalaiduoti, pabendrauti. Savo klientus aptarnaujame bekontakčiu būdu – tai reiškia, kad prie kliento praleidžiama mažiau nei per 15 minučių ir ne mažesniu nei dviejų metrų atstumu.
Noriu pasakyti, kad tikrai nesame ekstremalai, kokius mus norima nupiešti. Mes dirbame lygiai taip pat, kaip per antrąjį karantiną, niekas nepasikeitė. Tada neturėjome jokių nusiskundimų, nebuvo jokių židinių. Dabar niekas nepasikeitė. Ir aš nesuprantu, kas vis dėlto pasikeitė, kad tada dirbę tvarkingai ir atsakingai, mes buvome geriečiai, o dabar jau – viskas, blogiečiai.
– Paradoksalu, tačiau nuo pirmadienio valgantieji prie lauko staliuko į maitinimo įstaigos vidų, taigi net ir į jos tualetą, negali būti įleisti...
– Ne tik į tualetą, bet ir rankų negali nusiplauti. Kai mes šnekame apie higieną, koroną, ekstremalią situaciją, žmonės turi valgyti neplautomis rankomis.
Paimkime kitą situaciją. Mums garsiai šaukiama, jog apribojimai – dėl gydymo įstaigų apkrovimo. O dabar įsivaizduokite, kas atsitiko pirmadienį: didžiajai visuomenės daliai, visiems, kurie pasiskiepijo, leista viskas: eiti, valgyti, sėdėti apsikabinus, be jokių atstumų, kaukių, be jokių saugumo taisyklių. Kitai visuomenės grupei, nors nesu medikas, įvardinkime ją kaip didesnės rizikos, nieko nebeleista. Sukiršinimas užprogramuotas. Tai ar negeriau būtų visiems gyventi darnoje, negrupuojant, nesipykstant, neignoruojant ir atsakingai laikantis saugumo reikalavimų?
– Taigi pas jus valgo ir įgiję galimybių pasus, ir jų neturintys...
– Pas mus valgo visi žmonės. Nors Vyriausybė ir yra nustačiusi kitaip, sudėliojusi taisykles. Teko konsultuotis su teisininkais, kai kurias Vyriausybės taisykles jie vadina antitaisyklėmis. Kad ir dokumentų patikros. Pagal įstatymą, mes prie durų negalime tikrinti žmogaus dokumentų, nes tai daryti gali tik policija. Dar daugiau: mes negalime prašyti žmogaus rodyti dokumentus, kurie susiję su sveikata. Tai didžiuliai pažeidimai. Trumpai sakant, Vyriausybė mums „nuleidžia“ nurodymus, kurių laikydamiesi mes pažeidžiame įstatymus.
Pagal Vyriausybę, mes, viešoji įstaiga, galime leisti tik tuos, kurie turi galimybių pasus. Turi pasą – nereikia laikytis jokių atstumų, jokių kaukių, nieko. Patikrinam, kad turėtų Galimybių pasą ir galim rengti banketus, šventes. Bet tokiu atveju kitos grupės žmonių – neturinčių Galimybių paso – mes negalime įsileisti, privalome palikti už durų.
Todėl mes ir pasirinkome kitą kelią. Nežinau, kiek jis pasiteisins, žmonės vertina įvairiai, vieni mato mus negatyviai, kiti – pozityviai. Aš, kaip paprastas žmogus, nenoriu daliai savo klientų, atsukti nugarą. Laikas parodys, kaip bus. Aišku, baudos milžiniškos, bet ką padarysi.
Pasirinkimo galimybė
– Kokia jūsų asmeninė nuomonė apie galimybių pasą?
– Tai aukščiausio lygio diskriminacija. Jei pasisektų man su mūsų Vyriausybe pabendrauti, tiesiai šviesiai paklausčiau: o kas toliau? Paims vaikus iš tėvų, nes jie atsisako savo atžalas skiepyti ir yra socialiai neatsakingi? O gal pradės neskiepytus kažkaip žymėti, kad visi žinotų, jog šalia stovi pavojingas? Kur toliau, kur ta riba, jei jau dabar aš nebegaliu žmogaus įleisti į tualetą. Mano močiutė pasakojo apie senovėje buvusią tradiciją niekada nerakinti šulinio, kad ir svetimas žmogus galėtų atsigerti. O dabar aš žmogaus nebegaliu įleisti net į tualetą.
Atėjusi nauja valdžia tik ir kalba apie pavojus, labiausiai apie išorinius priešus. Bet didžiausia bėda, manau, yra ta, kad valstybė skaldoma jos viduje. Jei mes turime rimtą pavojų, ar neturėtume visi susivienyti. Na gerai, baigsis pandemija, ir kaip mes toliau gyvensime? Jei dabar aš neįsileisiu savo žmonių, kaip galvojate, ar jis pas mane kada nors dar sugrįš? Dalis gal ir sugrįš, bet tikrai ne visi.
Aš pats esu dviejų vaikų tėtis. Ir mes su šeima negalime nueiti į kino teatrą, kur dabar rodo filmuką, kurio mano mažasis sūnus labai laukė. Aišku, toje vietoje daug kas pasakys: eik skiepytis ir galėsi vesti vaiką į kino teatrą. Bet aš esu jaunas, sportuojantis žmogus, turiu stiprų imunitetą, todėl pasirinkau kitą kelią.
– Kaip suprantu, jūs nesiskiepijote, taigi kokios jūsų mintys apie skiepus?
– Asmeniškai aš manau, kad skiepas man nereikalingas. Bet gerbiu kiekvieną, kuris mano kitaip ir todėl skiepijasi.
„Gustuko picerijoje“ kolektyvas pasidalijęs per pusę į tuos, kurie pasiskiepijo ir tuos, kurie tai padaryti atsisakė. Nematau jokios problemos tame, mes ta tema net nediskutuojame. Nesiskiepiję darbuotojai privalo testuotis kas dešimt dienų. Nusprendėme, kad testas yra darbo įrankis, taigi, kas dešimt dienų pasikviečiame mobilią laboratoriją, atliekame testavimą iš seilių – penkios minutės ir mes tą temą jau pamiršę. Jokios įtampos. Tokį patį principą, manau, turėtų populiarinti ir Vyriausybė. O ne žmonių gąsdinimu, rūšiavimu spausti skiepytis.
Išties, jei susirgimų skaičiai ir toliau drastiškai kils, aš jau po poros savaičių labai norėčiau užduoti klausimą tai Vyriausybei: „O kas toliau? Na, išbraukė dalį visuomenės iš socialinio gyvenimo, bet kur toliau!?“
Įžvelgia ne logikos
– Betgi Vyriausybė karantino laiku buvo metusi gelbėjimo ratą ir verslui...
– Pirmo karantino metu „valstiečiai“ verslą labai palaikė. Mes, verslininkai, susitikdavome ir negailėdavome gerų žodžių.
Bet štai antro karantino laiku situacija tapo liūdnesnė. Kad ir mes, „Gustuko picerija“, nuomojame 400 kvadratinių metrų patalpas po 10 eurų už „kvadratą“, iš viso sumokame 4 000 eurų per mėnesį. Pagal Vyriausybės nurodymus, pusę ploto aš negalėjau naudoti, taigi pusę nuomos mokesčio sumokėdavau už nieką. Jei neleido išnaudoti patalpų, kodėl nekompensavo? Mums, mažiesiems verslams, tada paaiškino, kad nuomos pinigai padeda išgyventi stambiajam verslui, tų patalpų nuomotojui. Bet kodėl nepagalvojama apie išgyvenimą smulkiųjų? Apmaudu, kai pagalvoji, kad valstybė tada mūsų negirdėjo, o išgyventi padėjo paprasti eiliniai žmonės, mūsų šiauliečiai, kurie mūsų picas užsisakinėjo išsinešti. Ir štai dabar, kai mes tų pačių šiauliečių dėka išgyvenome, valdžia įsakė tų pačių žmonių nebepriimti.
Sakykit, ką aš blogo padariau, kad aš savo žmogui, savo tautiečiui, turiu pasakyti: eik sau, tu čia nelaukiamas. Į kokią poziciją mes pastatomi... Mus tie žmonės išgelbėjo, o dabar mes turime jų atsikratyti.
– Pripažinkime, kad vienokie ar kitokie apribojimai nėra sugalvoti šiaip sau, tai bandymas sušvelninti pandemijos pasekmes.
– Žinote, kai man pasako „apribojimai“, būti turi paaiškinti, dėl ko jie. Man dabar pasakė taip: „Ligoninės labai apkrautos, todėl mes norime apsaugoti“. Nori apsaugoti ir nuo rugsėjo 13 dienos apie 70 procentų visuomenės leidžia daryti, ką nori, eiti, kur nori, nesilaikyti atstumų, nedėvėti kaukių. Man toks sprendimas nelogiškas.
Antra: valstybė pasiskiepijusius žmones ir vėl apgauna. Iš pradžių garsiai sakė: du skiepai – laisvė. Kaip žinome, dviejų skiepų nebeužteks – bus ir trečias, ir ketvirtas...
Klausimas: kodėl su visuomene nesišnekama? Kodėl nėra diskusijos. Šiuo metu žmonės turi labai daug klausimų. Kodėl, kaip vienas analitikas pasakė, nedaroma apklausa, kodėl dalis žmonių nesiskiepija. Gal išgirstų argumentus ir imtų ieškoti būdų, kaip žmones įtikinti negąsdinant jų, nekeliant įtampos. Žmonės nori garantijų, nori žinoti apie komplikacijas, nori informacijos. Ir kodėl atvirai nepasakoma, kad štai penki žmonės nuo skiepo, deja, numirė, bet tūkstančiui žmonių skiepas išsaugojo gyvybę. Kodėl neaiškinama, kodėl neleidžiama žmogui pačiam pasirinkti žinant tiesą.
Dabar, kai daug kas slepiama, atrodo, kad daug ir melo... Bandoma teigti, kad skiepai neturi pasekmių, nesąmonė. Net nuo paprasto, patikrinto skiepo būna pasekmių. Tiesiai, sakau, jei būtų sakoma viskas atvirai nieko nenutylint, aš tikrai būčiau jau pasiskiepijęs.
– Kalbate apie žmones, o kaip smulkusis verslas?
– Smulkusis verslas juk ir esame mano šeima, aš, žmonės... Gustukas – mano sūnus. Jam dabar treji su puse, picerija įkurta tuoj pat po sūnaus gimimo. Todėl ją sūnaus vardu ir pavadinome. Mūsų verslas – šeimos.
– Mantai, kodėl pica?
– Todėl, kad pica kaip džinsai – visada bus populiarūs. Ir dar todėl, kad pica galima dalytis. Dalijimasis yra Dievo dovana.
Karantino laiku veždavome medikams į ligoninę picas, apie penkiolika jų kasdien – bent taip palaikydavome juos, kovojančius su koronavirusu. Kartą vienos gydytojos paklausiau, gal galėtume atvežti ne picos, o, pavyzdžiui, dienos pietus. Medikė man atsakė: „Ne, Mantai, vis dėlto vežk picą – kiekvienas draugiškai galime atsiplėšti savo gabaliuką“. Aukso žodžiai.
