Naujausios
Šioje rubrikoje „užkonservuota“ Ingridos Šimonytės užsienio politikos esmė. Premjerė mėgsta kalbėti aforizmais, o tą frazę išdidžiai ištarė spaudos konferencijoje, surengtoje Europos komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen vizito metu. Nelegalams srūvant per valstybinę sieną, žodžiai, kad Lietuvoje užteks vietos „visiems ir kiekvienam“ nuskambėjo kaip kadaise Angelos Merkel pabėgėliams mestelėtas kvietimas.
Atvirą pietinę ES sieną geresnio gyvenimo ieškotojai atrado prieš 8 metus. Ir į svajonių šalis, kur vietiniai jau susikūrę gražų gyvenimą, pavojingu vandens keliu – Viduržemio jūra – plūstelėjo pirmieji šimtai atbėgėlių. Kodėl tuomet Lietuva neatsisuko į kiaurą Rytinę ES sieną ir nesiėmė jokių priemonių ją sutvarkyti, šiandien nebėra laiko aiškintis. Atviromis sienomis, regis, pagaliau susirūpino ir ES viršūnėlės. Vienas po kito į mūsų valstybę atvyko ES Premjerė ir Prezidentas – Ursula von der Leyen ir Charlesas Michelis.
Didžiulis atbėgėlių srautas į Lietuvą – rizikingos ES ir Lietuvos užsienio politikos padarinys. Įdomu, ar atsirastų neigiančių, kad mažytė mūsų valstybė buvo tas smagratis, kuris įsuko visą sankcijų Baltarusijai sūkurį?
Trečiasis Izaoko Niutono dėsnis galioja ir diplomatijoje. „Veikimas – tolygus atoveiksmiui.“ Neįtikėtina, kad ES ir Lietuvos užsienio politikos korifėjai neprognozavo atsakomųjų Baltarusijos sankcijų.
Nacionalinio transliuotojo ir „Laisvės TV“ akcija „Laisvės kelias“. Gudų viešbučio Druskininkuose „areštas“. t.y. paslaugų teikimo sustabdymas, neatsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus. Baltarusijos opozicijos centro įkūrimas Lietuvoje ir jo išlaikymas. Pagaliau, isterija, kilusi po priverstinio „Ryanair“ lėktuvo nutupdymo Minske ir po jos sekusios sankcijos daugiamilijoninei kaimyninei šaliai... Tai negalėjo likti be atsako.
Sunku net įsivaizduoti, kad, tarkime, bent du konservatorių užsienio reikalų ministrai – Algirdas Saudargas ir Audronis Ažubalis analogiškose situacijose būtų taip komunikavę, kaip Gabrielius Landsbergis. Neišmatuojamas pastarojo nuopelnas – Aliaksandro Lukašenkos įstūmimas į Rusijos prezidento Vladimiro Putino glėbį bei dėl to patirsimos milžiniškos Lietuvos ekonomikos netektys...
Buvo du diktatoriai. Dabar turime du – viename. Jei iki šių metų A. Lukašenka bent stengėsi būti savarankiškas ir vaidino nepriklausomos šalies vadovą. Prisiminkime, koks vaikiškai svarbus jautėsi prezidentas Aliaksandras, kuomet ES buvo pasirinkusi Minską rusus su ukrainiečiais sutaikyti. Tačiau po europinių sankcijų batkai teko kreiptis į „gelbėtoją“ V. Putiną. Ir dar to negana – jis žada valstybinį verslą su kitais sukti, „Belaruskalij“ trąšas Kinijai pasiūlys.
Įdomu, ką galvotume išgirdę, kad formuojasi nauja, kontraversiška sąjunga – Rusijos, Baltarusijos ir Kinijos aljansas?
Ką visų įvykių kontekste laimėjo didžiausią kipišą dėl neteisėto Baltarusijos prezidento išrinkimo ar nesaugios Astravo elektros energijos kėlusi Lietuva? Ogi barankos kiaurymę. Nors Susisiekimo ministras Marius Skuodis naiviai aiškina, kad mūsų valstybė didelių nuostolių nepatirs, bet jo balsas TV žiniose skamba labai netvirtai.
Jis teigia, kad blokavus Baltarusiškų krovinių tranzitą per Lietuvą, Klaipėdos uostas ar Lietuvos geležinkeliai vykdys anksčiau pasirašytas sutartis, nes ES sankcijos įgaliotų tik naujai sudaromoms. Tačiau kas gali paneigti tokią galimybę, kad, Rusijai skatinant, Baltarusija pati imsis atsakomųjų sankcijų ir nutrauks visas sutartis su ES valstybėmis ?
A. Lukašenka jau pradėjo šį procesą. Jis sustabdė readmisijos susitarimą dėl ES veikimą. O tai reiškia, kad Baltarusija iš jos teritorijos išvykusių migrantų atgal nebepriims. Todėl Lietuva staiga tapo šalimi, privalančia vykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir priglausti kiekvieną, kuris kirs mūsų valstybės sieną ir paprašys politinio prieglobsčio. Kas naktį po 150 nelegalių atbėgėlių tampa socialinės sistemos globotiniais ir išlaikytiniais. Bent jau kol bus atliktos tikrinimo procedūros. Tai be galo sunki ir brangi našta mūsų valstybei, turinčiai arti pusės milijono savų piliečių, gyvenančių žemiau skurdo ribos.
Valstybės dienos išvakarėse, apraudant mūsų krepšininkų nesėkmę, kuomet pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo jie nepateko į Tokijo olimpiadą, per vieną komercinių TV kanalų prasprūdo kukli žinutė neva vieno nelegalaus migranto išlaikymas per mėnesį Lietuvai kainuos apie... 750 eurų. Vidutinis statistinis Lietuvos senjoras apie tokią pensiją tik pasvajoti gali. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė saviems skurstantiems 500 eurų dar tik žada..
Paskaičiuokime bent vienos Baltarusijos diktatoriaus „dovanos“ vertę Lietuvai. Čia šią akimirką jau „poilsiauja“ 1363 nelegalūs atbėgėliai. Matematika – paprasta: kas mėnesį jie mūsų biudžetui kainuos 1 022 250 Eur. Metams prireiks 12 267 000 Eur.
Bet atbėgėlių skaičius didėja po kiekvienos nakties. Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė jau paskelbė, kad Baltarusija pradėjo invazinį karą. Ūkiškai tariant – sankcijomis atsakyta į sankcijas. Veikimas – tolygus atoveiksmiui.
Liepos 6-osios proga A. Lukašenka uždarė Lietuvos ambasadą. Gardine liko konsulas ir pora techninių darbuotojų.
Tik nepuoselėkime didelių vilčių, kad esantiems Rytiniu ES pasieniu, ši padengs visus finansinius nuostolius. Į Lietuvą atvykę ir Ursula von der Leyen, ir Charlesas Michelis pažadėjo Lietuvai paramą, bet ir pripažino, kad ES struktūros dirba lėtai, sprendimai visada priimami amžinų atostogų ritmu. Tarkime, kada nors bent dalis su nelegaliais migrantais susijusių išlaidų bus kompensuota. O kas apmokės su sankcijomis Baltarusijai susijusius Lietuvos ūkio praradimus? Be to, gyvenimo būdo, kultūrinių skirčių, kalbos barjero, kriminogeninės situacijos pokyčių ar visos tos maišalynės sukeltų problemų pasekmės liks mūsų valstybės problema ir ilgalaikė visuomenės gėla.
Taigi, Lietuvai nuostoliai jau kapsi. Galiu garantuoti, kad niekada nebus viešai paskelbta, kiek mums kainavo neapgalvota užsienio politika.
O ar kitaip yra Europos Sąjungoje? Pamenate tokį dieduką Žozefą Borelį? Jis yra Europos Komisijos viceprezidentas, ES vyr. įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai.
Savo iniciatyva nuvykęs į Maskvą Ž. Borelis reikalavo paleisti suimtą Aleksejų Navalną, tačiau... prarado 3 ES valstybių diplomatus, kuriuos Rusija, pažemindama svečią, išsiuntė iš šalies.
ES – istorine patirtimi, tradicijomis, vertybių puoselėjimu – tarsi į dvi dalis padalyta. Vakarų valstybės visai neturi nuovokos, kaip reikia bendrauti su Rusijos ar Baltarusijos diktatoriais. Rytų šalys, patyrusios sovietinę okupaciją ar priklausiusios Varšuvos paktui (buvo tokia alternatyva NATO), vadovaujasi praktiniu ilgametės okupacijos pažinimu ir tikisi sąjungininkų – ES steigėjų palaikymo. Šios gi – atsargios. Tarkime, Vokietiją ar Prancūziją be rusiškų dujų ištiktų ...nacionalinė tragedija.
Baltarusijos atveju ES sureagavo akimirksniu. Gal dėl jau minėto Ž. Borelio „savarankiškos“ užsienio politikos liapsusų. Gal dėl kitų, tik vėliau paaiškėsiančių priežasčių, labai operatyviai palaikytos Lietuvos siūlomas sankcijos Baltarusijai.
Vizualiai nieko prikišti negalima: drąsi, mažutė, širdies formos valstybė gina kaimyninės šalies žmonių teises rengti teisingus, demokratinius rinkimus. Bet gal tai derėtų daryti ne savo bendrapiliečių sąskaita. Ir dar. Reikia turėti sąžinės vaidinti superinius demokratus, iš savo rinkėjų „atėmus“ referendumų rengimo teisę...
Iškilmingo Valstybės dienos minėjimo Vilniuje metu Simono Daukanto aikštėje pasirodęs Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis buvo tarsi gyvas priekaištas šventėje dalyvavusiam Europos Vadovų Tarybos pirmininkui Ch. Micheliui.
Kol ES su A. Lukošenka „apsišaudo“ sankcijomis, V. Putinas lieka už kadro ir tęsia Ukrainoje tikrą karą. Todėl nejučia iškyla klausimas: ar Europoje, surengusioje JAV ir Rusijos prezidentų „pasimatymą“, neatsitiktinai užaštrintas Baltarusijos klausimas, kad kita buvusi Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybė nueitų į antrą planą ir būtų niokojama ginklu?
Pamenate – Lietuva, Baltarusija ir Ukraina kadaise buvo VIENA...
