Pilietinis šokas ir klausimynas valdžiai

Reikia tęsti darbus, nes kiek užtrukęs pilietinis šokas privertė nerimauti mano draugus ir pažįstamus. Klausimas, kodėl neberašai mane lydi daugiau nei penkiasdešimt metų, kai tik apsiraminu ir imuosi ūkio darbų. Vieniems įdomu, kodėl neberašau eilėraščių, nes kai kuriuos jų kadaise dainavo dainuojamosios poezijos žvaigždutės, kiti rūpinasi, kad nebepateikiu asmeninių šiandienos aktualijų vertinimų, treti kiek piktinasi, ko veliuosi vienadienėse smulkmenose, nes seniai galėjau kelias knygas išleisti... Ech. Visiems neįtiksi.

O jūs, bendrapiliečiai, ar nepraradote amo, iš Seimo tribūnos išgirdę, kad Lietuvoje gyvena apie milijonas homoseksualių žmonių? Kai medikė Jurgita Sėjonienė šią informaciją išvėmė, tapo aišku, kodėl mūsų nė trijų milijonų nebeliko. Mylintys tik save ir savo rūšies atstovus – nesidaugina. Vadinasi, mūsų laukia prūsų likimas. Tik ši drąsi tauta susinaikino didvyriškai kovodama, o lietuviai džiūgauja margaspalviuose, tarptautiniuose pusplikių Dievo tvarinių paraduose. Beje, pastarajame Vilniaus „Baltic Pride“, policijos skaičiavimu, dalyvavo tik 5000 homoseksualiųjų vietinių ir rėmėjų iš viso pasaulio. Jiems negalioja jokios nepaprastosios padėtys ar būtent šių atstovų gretose bujojantys beždžionių raupai. Ar tik ne po dalyvavimo „Pride“ susirgo net 6 Seimo nariai?

Nenustebčiau, į pastarąjį klausimą sulaukusi teigiamo atsakymo, jei jau Seime „kvepia alkoholiu ir žole“. Čia ne aš uostinėjau, o Seimo aptarnaujantis personalas geras uosles turi...

Socialiniuose tinkluose prasidėjo kritika Volodymyrui Zelenskiui, kam šis Ukrainos Radai ratifikavimui pateikė „Stambulo konvenciją“. Paprašiau humanitarinių mokslų daktarą, profesorių Arūną Gumuliauską paaiškinti, ką tai reiškia ir ar galima šį dokumentą pritaikyti prie vietinių norminių aktų tik tuomet, kai šalis taps ES nare. „ES pademonstravo savo lygį. Ukraina įspeista į kampą, o jai siūlomos tokios priėmimo į kandidates sąlygos. Ratifikavus „Stambulo konvenciją“, pasipils siūlymai dėl korekcijų švietimo sistemos norminėje bazėje ir panašiai“, – garsiai pasvarstė A. Gumuliauskas.

Per tris dienas po trijų įtakingiausių ES valstybių – Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos – vadovų apsilankymo Ukrainoje, Rada dviprasmiškąjį dokumentą ratifikavo...

Moralas toks, neužsimovę V. Zelenskio batų ir neapsirengę daugiau kaip 100 dienų dėvimos karinės aprangos, neklykaukime taikioje Lietuvoje, ką gerai ar blogai daro Ukrainos prezidentas.

Geriau pasamprotaukime, kas atsitiko, kad kariaujančioje šalyje infliacija tik rudeniop pasieks 20 proc., o Lietuvoje ji jau nuo 2022-ųjų pavasario ar kodėl dar iki mūsų šalies įstojimo į ES pasirašytos tarpvalstybinės sutartys denonsuojamos be jokių paaiškinimų ir elementarios komunikacijos. Diskusijos prasideda po to, kai Rusija ima grasinti Lietuvai. Kaliningrado sričiai pradėtos taikyti ES sankcijos dėl tranzitinio plieno ir juodųjų metalų įvežimo. Tik dabar viešumoje pasigirdo svarstymai, ar sankcijos galioja iš vieno Rusijos regiono į kitą per Lietuvos teritoriją vežamiems kroviniams? Istorija kartojasi. Panašiai buvo nutikę ir su „Belaruskalij“ JAV sankcionuotu trąšų tranzitu.

Manau, kad bent retorinį klausimą savo valdžiai privalėtume pateikti: ar mūsų diplomatai ir kiti išrinktieji neprivalo pateikti ataskaitos apie savo veiksmus tiems, kurių šventa priedermė ginti savo šalį – Lietuvos piliečiams.

Kaip manote, ar mūsų valstybėje birželio 29-ąją pagaliau baigsis nepaprastosios padėties galiojimas? Jau esama siūlymų „nepaprastai gyventi“ iki rugsėjo 24-osios, nes ties Lietuvos siena su Baltarusija ir Rusija yra sutelktos didelės karinės pajėgos. Agresoriai pasirengę? O mes?

Seime nutraukta Parlamentinė rezistencija Nr. 2 ir opozija grįžo į posėdžių salę spręsti valstybinių problemų. Regimybė, kad bent laikmečio sudėtingumas bei savų piliečių protestai nugalės politikų ambicijas subliuško jau pirmajame posėdyje. Net pateikimo stadijoje buvo atmesti VISI opozicijos antiinfliaciniai pasiūlymai. Vadinasi, politikai vėl malsis mažatiražėse partnerysčių ar narkotinių medžiagų dekriminalizavimo raizgalynėse.

Šiauliai apšoko Vilnių: brangų vidutiniško modernumo fontaną bei jo įrengėjus užpuolė STT agentai ir centrinėje trinkelizuotoje miesto aikštėje mirė šimtametis Spaudos ąžuolas. Taip, medžiai miršta stovėdami, net jeigu juos nužudo buki valdžiažmogiai, o pastaruosius kartais tik specialieji agentai lengvai viešųjų ryšių purve pamurkdo.

Tiesa, prieš trejetą metų, kuomet buvo sunaikintos bulvaro liepos, pavadinau miesto merą Artūrą Visocką medžiažudžiu. Jautriai sureagavo žmogus, veidaknygėje mane užblokuodamas. Ačiū jam. Dabar, kai koks pažįstamas sako: matei socialiniuose tinkluose meras giriasi rožes sodinąs, atsakau: o kada Prisikėlimo aikštės ąžuolą nurėš. Asmeniškai. Ar su visa savo visuomeninio rinkimų komiteto armija...

Tam tikrą visuomenės ir jos a la lyderių moralinį veidą puikiausiai apibūdina įvairios reklamos firmos, kurdamos reiškinių ar prekių pristatymus. Kas vakarą, užžiebę žydruosius ekranus, galime girdėti reklamas, kad į vieną didžiausių prekybos tinklų sugrįžo suvenyrai – pakalikai (animacinio filmo personažai, tarnaujantys niekingiausiems pasaulio valdovams), kurie neva įprasmina populiariausias prekes. O paklausiausi ledai jau vadinami... vagiamiausiais. Lengvai pasityčiota iš septintojo Dievo įsakymo Nevok?

Keistoka situacija Lietuvoje ir pasaulyje man priminė 1988-ųjų vasarą, dar iki didžiojo Sąjūdžio mitingo liepos 9-ąją, vykusi istorinį ekologinio klubo „Atgaja“ protesto žygį. Prieš akis iškilo toks vaizdas: Nerimi plaukia savadarbiai plaustai, valtys, baidarės, visa upė skendi Trispalvių vėliavų jūroje. Krante, ant aukštoko skardžio dalyviai žygiuoja pėsti. Tarp jų blaškosi garbaus amžiaus vietinio kaimelio gyventoja ir visų klausinėja: Kokia dabar valdžia Lietuvoje? Kai moteriškė nutvėrė ir mano alkūnę, skubėdama paskiau – MES...

Įdomu, ką tai moteriškei pasakyčiau šiandien.