Naujausios
Naiviai maniau, kad tyčiodamiesi iš rinkėjų valdžios atstovai ir jų biudžetiniai influenceriai pasiekė imituojamos “vertybinės demokratijos” viršūnę.
Galvojau, iškoneveiks piliečius istorinis auklėtojas Vytautas Landsbergis. Išbartieji pabumbės ir vėl bus tyla. Bet ne, buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pirmą kartą pabandė atsiprašyti žmonių, jeigu jo „jedinstvinė” leksika “ką nors sužeidė”. Bet pasityčiojo dar kartą… Regis, smagu kerštauti tiems, kurie jo net faktiniu vadovu nepripažįsta?
Prie šio pono žodžių jau esame įpratę. Nesunku nuspėti, kuo prapliups Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga. Geriausias atsiprašymas už visus trijų dešimtmečių „sužeidinėjimus”, žinoma, būtų niekada į Signatarų namų balkonėlį nebesibrauti. Tačiau politinis elitas savaip linksminasi…
Siūlau susirasti šiemetinės Sausio 13-osios minėjimo įrašą, kuriame profesorius „pagarbina” Lietuvos nežmones. Nepriklausomybės architekto veide patologinė neapykanta tiems, kurie drįso nušvilpti jo statytines – premjerę Ingridą Šimonytę ir Seimo Pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen. Stebint filmuotą siužetą neįmanoma patikėti, kad prieš 31 metus kreipdamasis į prie Aukščiausiosios Tarybos susirinkusius gynėjus, V. Landsbergis jiems ištarė: „mylimiausieji”…
Svarbiausiąjį Lietuvos profesorių perspjovė Seimo pirmasis vicepirmininkas Jurgis Razma, pasiūlydamas dienos metu vykstančiuose oficialiuose renginiuose švilpiančius ar kitaip prieš valdžią protestuojančius “pamokyti” pagal tą Administracinio kodekso straipsnį, kuris taikytinas bausti triukšmadarius ramiuoju paros metu.
Įdomu, ar girdi šis Atgimimo dienų bendražygis, kaip jam ploja Kinijos, Rusijos, Baltarusijos ar net Šiaurės Korėjos diktatoriai. Neabejoju, paminėtų valstybių vadovai kaifuoja, nes bendraminčių gretos plečiasi.
Tačiau Seimo Jurgis paskubėjo piktintis protestuojančių Lietuvos žmonių švilpimu. Parlamento ilgasėdis dar nebuvo informuotas apie Kanados, Australijos ar ES valstybėse kylančias „Laisvės konvojaus” akcijas.
Esu Sąjūdžio idealistė, todėl nesitikėjau sulaukti dienos, kuomet valdančiųjų gretose dominuos patologinė neapykanta savo šalies piliečiams. Pradedant Premjere ir baigiant Seimo maldeikiukais tarsi mantra kartojama – dabar valdome MES, o ateinančiuose rinkimuose galėsite išsirinkti geresnius. O Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen iškudakavo totalinį nenuovokumą: neva, kokių reikalavimų tie žmonės dar turi, jei galimybių paso galiojimas sustabdomas…
Gal vertėtų susimąstyti apie tai, kad visų Lietuvos mokesčių mokėtojų sąskaita Vyriausybė gelbsti koalicijos partnerių elektoratą Vilniuje. Įvairių atmainų liberalų valdoma sostinė nesugebėjo susitvarkyti centralizuotų šilumos tinklų. O be galimybės pasirinkti pigesnį kurą senų daugiabučių ir prabangių butų senamiestyje gyventojai, valstybinės institucijos bus pamaloninti nulinio PVM lengvata dujomis šildomam gyvenamajam bei viešojo administravimo plotui.
Taigi, visuomenės skaldymas tęsiasi. Yra lygesnių už lygius, nes jie – savi.
Iš konteksto neiškrentančios aplinkybės verčia mane papasakoti apie asmenines 2022-ųjų sausio 13-osios agresijos paminėjimo patirtis.
Sausiui baigiantis sulaukiau įdomaus skambučio. Šiaulių apskrities policijos komisariato pareigūnas A. A. informavo, kad pilietis P. parašė pareiškimą, skųsdamas, neva aš pažeidžiau vėliavos iškėlimo įstatymą.
Stropus „Šiaulių krašto” skaitytojas sausio 15 dienos komentare „Neįtikai Landsbergiams – esi „jedinstvo” rado prisipažinimą, kaip aš miniu 31-ąsias agresijos metines. Cituoju: “Uždegiau ant palangės žvakę, pažymėtą Laivės kovų liepsnos ženklu, dar sausio 12-osios vidurnaktį iškėliau prie namo vėliavą.“
Nieko naujo: nuo pat 1991 metų sausio 12-osios, kuomet Vilniuje žuvo Lietuvos Laisvės gynėjai, vėliavą aš iškeliu tą naktį. Tokia mano asmeninė pagarba tiems, kurie krito negalvodami, ant ko čia dar kokį skundelį policijai parašius ar kaip idiotiškai tautiečius išvadinus.
Anuomet, baisiųjų žudynių naktį, prie namo iškelta vėliava plevėsavo iki pat aukų laidotuvių. Vėliau kaimynai prisipažino, kad, užgesus Lietuvos televizijai, jie nebežinojo, kas valdžioje, o rytą, pamatę prie mūsų namo Trispalvę, sakėsi supratę, kad priešai valstybės neužėmė.
Sakykite, ar šiandieną Lietuva dar laisva, jei piktinamasi Laisvės gynėjų dieną įprasminti valstybinės vėliavos iškėlimu atmintinos datos išvakarėse? O gal kas pilietį P. paskatino skųstis policijai, prieš tai nepaaiškinę, kad Trispalvė yra ir Tautinė vėliava, kurią savo privačiame sklype galima kelti ir per gimtadienius, ir šiaip – kasdien.
Nepamenu, ar esame kada nors susitikę su skundą policijai parašiusiu vyriškiu. Prieš 31-erius metus Šiaulių Sąjūdžio būstinėje asmeniškai registravau „Busturo” autobusais vykstančius budėti prie parlamento. Abejoju, ar anuomet į Vilnių vyko nežinia kieno “aktyvuoti” šiandieninės valdžios sekėjai ar pataikūnai...
Taigi, valdančiųjų fantazijos kiršinant visuomenę pasiekė apogėjų – policija, tarsi neturėtų tiesioginių darbų, apkraunama rašliavų tyrimais, iliustruojančiais gebelsišką mokymą „skaldyk ir valdyk“. Beje, jei kas nors pateiks prognozių, kaip supriešinti piliečiai geba apginti valstybę, patikėsiu, kad dar ne viskas prarasta ir nepritrūks Tėvynės gynėjų tikro, ne hibridinio karo atveju…
Siūlau priešnuodį valdžios patyčioms. Kiekvieną dieną pradėkime žodžiais: „Aš esu laisvas laisvos valstybės pilietis.“
