Naujausios
O kai nelaimėlis ištrūksta ir kreipiasi į policiją, ne kankintojui, o jums skiriama kelių tūkstančių eurų bauda, nes veiksmas vyko jūsų daržinėje. Nors jūs buvote išvykęs ir incidento nei matėte, nei girdėjote.
Sakytumėte – tai nelogiška. Klaustumėte, kuo čia dėtas jūs. Ir žinoma nemokėtumėte baudos, o kreiptumėtės į aukštesnes institucijas, kad tokį sprendimą panaikintų.
Ar ne analogiška situacija, kai Europos žmogaus teisių teismas priteisė Lietuvai sumokėti 100 tūkstančių eurų kompensaciją Amerikos Gvantanamo kalėjime kalinamam palestiniečiui Abu Zubaydahui ir 30 tūkstančių eurų jo advokatei?
Abu Zubaydah buvo sulaikytas 2002 metais Pakistane. Jis įtariamas prisidėjęs prie 2001 metų rugsėjo 11 išpuolio Niujorke, kai lėktuvai rėžėsi į dangoraižius, organizavimo. Buvo tardomas slaptuose CŽV kalėjimuose Lenkijoje, Tailande, Maroke. O 2005 metų vasario mėnesį neva atvežtas į Lietuvą ir laikytas slaptame CŽV kalėjime Antaviliuose, netoli Vilniaus. Mat, JAV Senato paskelbtoje ataskaitoje apie slaptus CŽV įkalinimo centrus minimas violetiniu vadinamas centras, veikęs 2005–2006 metais. Žmogaus teisių gynėjai mano, jog šis centras veikė būtent Lietuvoje, Antaviliuose.
Nors Lietuvos Vyriausybės atstovai tvirtino, jog šalia Vilniaus veikė tik Žvalgybos paramos centras, o lėktuvais čia buvo gabenama tik ryšių įranga, o ne žmonės, teisingumo svarstykles nusvėrė žmogaus teisių gynėjų manymas, kuris Lietuvai kainavo 130 tūkstančių eurų.
Esą iki šiol Gvantanamo kalėjime be teismo sprendimo laikomas Abu Zubaydah dar iki kelionės į Lietuvą buvo labai kankinamas: neteko akies, buvo laikomas nuogas, uždaromas į karsto dydžio dėžę.
Lietuvoje kankintas mažiau: galėjo būti kalinamas vienutėje, laikomas užrištomis akimis, surištomis rankomis ir supančiotomis kojomis, turėjo kęsti didžiulį triukšmą ir labai ryškią šviesą.
Be abejo, tokie kankinimai – nepateisinami, ypač, jeigu šis žmogus – nekaltas. Bet kuo čia dėta Lietuva? Kuo čia dėta aš, jūs, mes visi, kad privalome mokėti mūsų mokesčių pavidalu į valstybės biudžetą suneštus pinigus? Juk palestinietį kankino ne lietuviai? O gal jis nė nebuvo Lietuvoje? Gal tas „violetinis centras“ buvo kitoje šalyje? Juk jeigu būtų buvęs, kas nors iš tuometinės vyriausybės narių ar šalies vadovų būtų žinoję. Nejaugi kita šalis, tegu ji ir galingoji Amerika gali kaip tinkama šeimininkauti mūsų valstybės teritorijoje, o paskui už to šeimininkavimo pasekmes turime sumokėti mes?
Ar už padarytą žalą šiam kankiniui mokėjo kitos šalys, kuriose jis buvo kankinamas dar labiau? Domėjausi, bet apie tai nepavyko rasti jokios informacijos.
Ir apskritai, kodėl šią bylą nagrinėjo būtent Europos žmogaus teisių teismas? Gvantamo kalėjimas – Amerikoje. Ten kalinamas žmogus – palestinietis. Viskas šioje istorijoje bent man asmeniškai atrodo nelogiška.
Tačiau Lietuvėlė su didžiausiu uolumu suskubo vykdyti teismo sprendimą. Netgi kreipėsi į Ameriką, kad sužinotų, kokiu būdu pervesti pinigus į kalinamojo artimųjų sąskaitą.
Kad su tokiu uolumu būtų vykdžiusi sprendimą dėl R. Pakso... Bet leido sau atidėlioti visą dešimtmetį.
Už Ameriką jau ketiname mokėti ir „baudas“ dėl JAV sankcijų Baltarusijai nevykdymo. Gal net „subankrotinti“ strategines savo įmones? Kad tik būtume lojalūs.
„Lietuvos geležinkelių“ ir „Belarsukalij“ sutartis galioja iki 2023 metų. Ją nutraukti galima tik įspėjus kitą šalį prieš dvylika mėnesių. Nutraukus neįspėjus ir vienašališkai ieškinius dėl patirtų nuostolių galimai pateiktų ne tik Baltarusija, bet ir trąšų pirkėjai. Ieškinių sumos siektų milijardus eurų.
Amerikiečiai išaiškino, jog JAV sankcijas Baltarusijai taiko tik JAV ūkio subjektai ir tai neturi tiesioginio ryšio su Lietuva. Vadinasi, baltarusių trąšas gali vežti Lietuvos traukiniai ir plukdyti laivai. Klaipėdos birių krovinių terminalo vadovas tvirtina, jog nutraukus trąšų tranzitą per Lietuvą, būtų pažeistas Lietuvos, Europos sąjungos ir JAV tarptautinis susitarimas. Net pats Vytautas Landsbergis viešojoje erdvėje tikina, jog Lietuva neprivalo nieko keisti.
Tuo tarpu kitų šaltinių informacija tvirtina, kad premjerė amerikiečių atsiųstame rašte įskaitė eilutę, jog ir „Lietuvos geležinkeliai“ gali būti įtraukti į JAV sankcionuojamų subjektų sąrašą, vadovaujantis JAV nacionalinio saugumo interesais. Mat kaip...
Taigi, tikėtina situacija, kai traukiniai stoja, geležinkeliai bankrutuoja, laivai dykinėja. Skraido tik saviškių paleisti naikintuvai, nusitaikę į strateginių įmonių likučius ir į po griūčių bei krizių atsigaunančią šalies ekonomiką. Vis garsiau pasigirsta valdančiųjų nuomonės, jog baltarusiškos trąšos per Lietuvą nevažiuos. Esą valstybinės įmonės „Belaruskalij“ pajamos remia Lukašenkos režimą.
Kvaili principai vėl kirs per Lietuvos biudžetą ir jos verslininkų kišenę. Iš Lietuvos išvarysime dar kelis tūkstančius šeimų. Bet gal dar kartelį įtiksime Amerikai? Gal amerikonai patapšnos per petį ten nuskridusiam kuriam nors Lietuvos ministriukui? Gal ir Taivanas paplos mūsiškiams, kaip pastaruoju metu jau ne kartą plojo..?
Iš kur mūsų genuose tas nuolankumas svetimiems? Iš kur tas susimažinimo, nusižeminimo sindromas? Iš kur tas padlaižiavimas galingesniems, kurie į mus žiūri lyg į nereikšmingą vabalą? Kas ir kada iš mūsų pagrobė tautinį orumą? Kas sunaikino imunitetą svetimiems virusams?
Jau keli dešimtmečiai kai nesame okupuoti. Bet žvilgsniai vis dar ilgesingai ieško šeimininko, kuriam lyg šunyčiai palaižytume rankas.
