Kam lengviausias kelias į gerovę?

Regina MUSNECKIENĖ
Prasidėjo 2022-ieji, žadantys daugiau gerovės koronos „korojamiems“, į galimybes ir negalimybes padalintiems tautiečiams. Spaudos puslapiuose, televizorių ekranuose ir išmaniuose telefonuose šmėžuojantys skaičiukai – rimtas įrodymas, kad šį mėnesį tikrai kils minimalūs ir neminimalūs atlyginimai, po kelias dešimtis eurų bus pridėta prie pensijų.

Nors tos gerovės kol kas realiai nė neužčiuopėme, dar praėjusiais metais ji pradėta iš mūsų vogti. Beveik 50 procentų pabrango degalai. Šoko aukštyn pieno produktų, mėsos, duonos ir visos kitos maisto kainos. Net šunų dešra pabrango 15 procentų.

Užteko tik pašnekėti, kad algos ir pensijos kils – ir vežimas atsistojo pirma arklio. Plėšia iš žmogelio kas netingi. O kai jau pradėsime gauti realius gerovės skatikus, prognozuojama, kad kainos šoks į dar didesnes, tiesiog kosmines aukštumas. Infliacija praris visus padidėjimus ir dar bus alkana.

Ką gi, pildosi premjerės žodžiai. Dar pernai viešojoje erdvėje ji dėstė savo įsitikinimus, jog Lietuva negali būti pigi šalis. Žinoma, negali. Juk šitokios brangios šalį valdančiųjų ambicijos: parodėme špygą Kinijai, drausminome baltarusių batiušką ir diegėme ten demokratiją, nuolat šokinėjame prieš Rusiją.

O kainomis būtinai turime perspjauti visą Europą! Ką ten kalbėti apie duoną? Duona – smulkmė. Nekilnojamojo turto reklamos portaluose prie Vilniaus naujai statomų namų kvadratinis metras trigubai brangesnis negu Austrijos sostinėje Vienoje. Vienoje – tūkstantis, Vilniuje – trys tūkstančiai eurų.

Net Prezidentas Valdas Adamkus, šiaip jau lojalus konservatoriams, vertindamas pastarųjų metų įvykius sako, jog Lietuvai nereikėjo pyktis nei su Kinija, nei su kaimynais. Mažos mūsų tautos žodis vis tiek nieko nereiškia. Tegu didžiąją politiką vykdo įtakingosios šalys.

Deja, mūsuose randasi didesnių už didžiuosius. Manančių, jog garsiau palojus, pasaulis juos išgirs. Gal nukris kokia šilta vietelė Briuselyje. Juk Seimo nario ar ministro kėdė – neamžina. Ypač, kai kreti tokias nesąmones.

Kai viso pasaulio valstybės žiūri tik nacionalinių interesų, finansinės naudos savo žmonėms, bendrauja ir bendradarbiauja su Rusija, Kinija, nesipyksta su kaimynais, Lietuvėlės klerkai tikina vykdantys vertybinę politiką. O iš tiesų be muilo lenda į Amerikos ir Briuselio užpakalį. Ir traukia iš ten „vertybes“. Bruka savo tautiečiams gerokai apipuvusius, padorių tenykščių žmonių seniai atmestus papročius ir įpročius.

Taigi, lojame tyčia užsiundomi ir nė nesiundomi. Už lojimą šeimininkas mums turėtų išnešti bent dubenėlį viralo. Bet viralo neduoda. Naudos turi kiti. Kad ir latviai su estais, perkantys Astravo elektrą ir mielai perimantys kalio trąšų tranzitą. Logiška. Kur du pešasi – trečias laimi.

Baudas už lojimą ir neskaudžius įkandimus susimokame patys. Brangiai mokame. Mokame visi švietimo, sveikatos sistemos, neasfaltuotų vieškelių, skurdesnio savo maisto krepšelio sąskaita.

Tuomet premjerė išmeta kitą Metų frazę: ministrės pirmininkės atlyginimas – nenormalus, ministrų ir Seimo narių atlyginimai – taip pat nenormalūs.

Beveik keturi tūkstančiai eurų į rankas, pasirodo, nenormalu. Per mažai. O dešimt kartų už premjerės atlyginimą mažesnė pensija visą gyvenimą dirbusiam žmogui, pasirodo, normalu? Aštuonis kartus mažesnis minimalus atlyginimas, iš kurio reikia išmaitinti vaikus, normalus? Ar studentui mokėti už testą 75 eurus, kad galėtų laikyti egzaminą, yra normalu?

O gal šios kadencijos valdančiųjų atlyginimai nenormalūs į kitą pusę? Gal kaip tik juos reikėtų mažinti dėl tautai visiškai nepalankios politikos ir padarytų skriaudų?

Bet argi jie susikuklins ir susimažins? Juk partinis jų giminaitis buvęs liberalas dabar už kyšio ėmimą teisiamas Eligijus Masiulis pasisakė dar įspūdingiau: „Už penkis tūkstančius gali dirbti tik vagys ir kvailiai“. Tai kas čia prisipažins esantis kvailys ar vagis, nors kartais ir vagia, ir vykdo visiškai debilišką politiką? Kvailiai – tik tauta, dirbanti už kelis šimtus eurų.

O gal iš tiesų esame šiek tiek trenkti, kad neiname balsuoti ir valstybės vadžias atiduodame į vos keliolika procentų balsų surinkusių plėšrių grobuonių rankas?

Pastaruoju metu po mėnesį ir ilgiau tenka pagyventi Vokietijoje. Pagrindinių maisto produktų krepšelis ten atsieina gerokai pigiau negu Lietuvoje. Kai kurios kitos kainos – labai panašios kaip Lietuvoje.

Miesto autobusu galima važiuoti turint skiepų nuo koronos pažymėjimą, pažymą, kad esi persirgęs, ar neigiamą testo rezultatą. Bet niekas netikrina. Pasitikima gyventojų sąmoningumu. Testuoja ten nemokamai. Kas keli šimtai metrų stovi mobilios laboratorijos, kur per penkiolika minučių gauni testo atsakymą.

Vaiko pinigai ten trigubai, o vyresniems vaikams keturgubai didesni negu Lietuvoje. Vidutinis atlyginimas – 3600 eurų. Nuo tokios sumos kaupiama pensijai vaikus auginančioms motinoms, nors faktiškai jos uždirbo galbūt mažiau.

Bet Kalėdos ten praėjo kur kas kukliau ir ramiau negu pas mus. Be plikbajoriškos puikybės. Kūčių vakarą šeimos išsikepa antį, kurią valgo su raudonaisiais kopūstais, nusiperka gabaliuką stručio mėsos. Kitas dienas tiesiog ilsisi, eina pasivaikščioti, susitinka su artimaisiais arba draugais.

Kai iš pigesne už Lietuvą jau tapusios Vokietijos grįžtu namo, darosi neramu. Ypač jei pakeliui užsuki į dar pigesnę Lenkiją...

Ir ne tik todėl, kad čia žymiai brangiau kainuoja produktai pietų puodui. Tas nerimas regis tvyro erdvėje. Išmaniuosiuose telefonuose, kompiuteriuose ir ore, kuriuo kvėpuoji. Tinklaraščiai pilni gąsdinimų, jog rusai tuoj puls Ukrainą. Gali „paimti“ ir Baltijos šalis.

Neguodžia koronos statistika. Užsikrėtimų daugiau negu pas kitus Baltijos kaimynus. Ten miršta vienas kitas žmogus. O Lietuvoje mirusiųjų skaičius visuomet dviženklis. Pasibaisėjimą kelia žmonių pasakojimai, kaip medikai negydo nepasiskiepijusių kovidinių ligonių, kaip šiurkščiai elgiasi su jų artimaisiais. Protą jaukia straipsniai apie skiepų žalą ir valdžios nurodymus skiepyti vaikus.

Paskutinė praėjusių metų diena. Visą parą nemiegojęs vairą nuo Danijos iki Lietuvos sukinėjęs jaunas liaunutis vaikinukas į trečią aukštą neša mano lagaminus. Pati risčiausi su tais nešuliais gerą pusvalandį. Bet nešti juos vaikino neprašiau.

Padeda lagaminus prie durų ir dumia žemyn. Dar turi pasiekti Klaipėdą, firmai, kurioje dirba, atiduoti autobusą ir grįžti namo į Šiaulius.

Neturiu grynųjų arbatpinigiams. Sakau, gal paimsi butelį šampano Naujų metų šventei. „Nereikia“, – kratosi vaikinas ir dar greičiau bėga žemyn. Vos spėju paklausti vardo. „Deimantas“, – sako jau būdamas kitame aukšte.

Pagalvoju – kaip simboliška. Deimantas... Toks vairuotojas – tikras lobis darbdaviams ir tarsi deimantas pusantro tūkstančio kilometrų autobusėlyje išsėdėjusiam keleiviui. O jis vairuodamas, kilodamas keleivių lagaminus, juk pavargo labiau už mus tiktai važiavusius.

Sakau, gal ne vien pinigai, dideli uždarbiai ir mažos kainos lemia gerovę. Gerovė yra ir žmonės, kurie šalia, su kuriais susiduri savo kasdienybėje.

Lietuvoje labai daug darbščių, išmintingų, protingų, tobulą praktinį gyvenimo suvokimą turinčių ir egoizmo dar neužvaldytų žmonių, kurie lengvai be dvejonių ir diskusijų išspręstų daugelį valstybės problemų. Bet jie lyg sunkiasvoriai akmenys nugrimzta į kasdienybės rutiną. Iš kuklumo pasislepia nuo nereikalingų žvilgsnių. O savo sunkiai uždirbtus ir valstybei mokesčių pavidalu atiduotus pinigus patiki valdyti abejotinų gabumų, per partijų kloaką į valdžios viršūnes išplaukusiems veikėjams.

Žmogiško pavidalo žmonės, tikrieji piliečiai – teisingi ne tik sau, bet ir kitiems, geraširdžiai ir empatiški ten sutraiškomi lyg pašarui skirti grūdai.

Gal kada nors, kai politika bus matuojama žmogiškumu, ir Lietuva sukurs gerovės valstybę. Ne tik materialine, bet ir moraline prasme...