Naujausios
Socialiniuose tinkluose nerimsta audros, kilusios po to, kai Seimas suteikė Vytautui Landsbergiui 1990–1992 metų faktinio Lietuvos vadovo statusą. Logiškai mąstant, įtvirtino tai, kuo praktiškai šis signataras, AT pirmininkas ir buvo. Kam, jei ne jam, o ne kokiam nors kolegialiam organui, po Nepriklausomybės atstatymo teko visa atsakomybė už pabrangusią dešrą, šaltą vandenį butuose ar išvogtas kolūkių fermas?
Pamiršote? Tik faktiniu vadovu būdamas žmogus galėjo tiek nuveikti. Tai kam dabar toks triukšmas? Manote, kad bus pakoreguoti kitų Seimo Pirmininkų statusai? Raminkitės. Tokios akcijos negresia, nes tik viena Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai rinkiminėje programoje prašė „daugiau jėgos“. Tai ir turi.
Pagaliau įgyvendintas dar vienas minėtosios programos punktas, garantavęs „miestuose tvarų džiugesį“. Didžioji šios partijos elektorato dalis gyvena miestuose, todėl gali džiūgauti, nes atstatytas trokštamas teisingumas bei jų lyderis vadintinas šalies vadovu. Be to, didmiesčiams garantuojama geresnė sveikatos apsauga, didesnis veiklų pasirinkimas, platesnis socialinių paslaugų tinklas ir t. t. ir pan.
Regionuose, jeigu esame nepatenkinti manipuliacijomis istorine tiesa, teks gydytis pykčio terapija ir taikyti neapykantos profilaktiką. Amžinas vėlavimas „įveiklinti“ praeities postus bei realias galias sukelia pilietinių cunamių.
Nė vienas nesame šventas. Turime savyje ir gėrio, ir blogio pradų. Visos savybės, tapus viešuoju asmeniu bei užėmus kokį nors postą, pasimato visu ryškumu, nes valdžios žmonių elgesį pilietinė visuomenė preparuoja (perkeltine prasme) kaip biologai varles.
Vytautas Landsbergis nėra kažkoks antžmogis, atleidžiantis visus jam skirtus kirčius. Jis gali būti piktas, kandus, ironiškas, o dabar net paskubantis pasakyti tai, ko tikrai nevertėtų įgarsinti. Tarkime, kad sąjūdininkai ir Parlamento gynėjai staiga į „jedinstvenininkus“ atvirto...
Besidarbuodamas aktyviojoje politikoje V. Landsbergis buvo vadinamas darboholiku. Daug Lietuvos tarptautinės politikos dokumentų projektų turi jo smulkiu braižu pažymėtas pataisas. Profesorius aktyviai dalyvavo Konstitucijos kūrimo procese. Tačiau ne vienas ekonomistas ar šalies ūkio valdymo specialistas yra pripažinęs, kad buvęs faktinis vadovas silpnokas šiose srityse.
Prisimenu savo pirmąjį ir paskutinį interviu su V. Landsbergiu. Tai buvo 1997 metais jo labai nesėkmingo kandidatavimo į Lietuvos Respublikos Prezidentus kampanijos metu. Jau regis suderinome visus politinius, visuomeninius akcentus, kokius dešimt kartų pataisėme tekstą, o V. Landsbergis vis rašo ant juodraštinio varianto savo smulkiais karakuliukais pataisas. Pusę nakties dirbome ties tekstu, pasirodysiančiu miesto laikraštyje. Gaila, bet dar neatradau savo archyvuose tų Sąjūdžio fakso lapų, kuriuos vienas kitam siuntinėjome. Tiek dėmesio ir laiko buvo skirta kukliam interviu, tačiau tai tik įrodo žmogaus darbštumą bei kruopštumą.
Dar vieną istoriją viešai pasakoju pirmą kartą. Visiškai kitokiomis spalvomis V. Landsbergis sužaižaravo maždaug po metų, kai nuvažiavau į Seimą, ieškodama finansavimo Šiaulių Sąjūdžio dokumentikos ir prisiminimų knygai. Mano sudaryto leidinio „Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais“ tiražas buvo areštuotas leidykloje. Neturėjome pinigų sumokėti už darbus. Gavusi autoritetingų istorikų profesorių Romo Batūros ir Alfredo Bumblausko rekomendacijas varsčiau įvairių fondų ir valdžios vyrų kabinetų duris. Keistoką įspūdį paliko V. Landsbergio klausimas, kuomet atvertęs kažkurį knygos puslapį, paskaitė, o po to pakėlęs akis paklausė: „Tai Stakvilevičius irgi buvo Sąjūdyje?“. Iki šiol ausyse skamba ironiška profesoriaus balso tonacija, tarsi priekaištas, ko nepakoregavau Šiaulių Sąjūdžio istorijos, o knygoje panaudojau Mindaugo Stakvilevičiaus memuarų fragmentą.
Šiandien mano Sąjūdžio bendražygiai skilo į kelias dalis: vieni džiaugiasi, kad Vytautas Landsbergis oficialiai pavadintas faktiniu 1990–1992 metų valstybės vadovu, kiti tai keiksnoja istorijos perrašynėjimus, treti tyli, nes neturi jokios nuomonės arba bijo ją pasakyti. Kilęs alasas tik įrodo, kad, anot Alvydo Medalinsko, „Sąjūdyje buvo ne vienas žmogus“ ir Nepriklausomybės atkūrimo signatarais vadintina Tauta, stovėjusi Baltijos kelyje ar 1990 02 24 dieną balsavusi už Aukščiausiąją Tarybą.
Ne vienerius metus greta V. Landsbergio dirbę žmonės griežtai vertina šio šachmatininko klastą, stebisi darbštumu bei greita reakcija, negali atleisti pastumdymų postuose ar sužlugdytos politinės karjeros.
Labai ramiai reaguoju į valstybės vadovo statuso atsiradimą. V. Landsbergis džiūgauja jo sulaukęs lygiai taip pat, kaip kadaise krykštavo išėjęs iš susitikimo su Pavenčių cukraus fabriko darbuotojais, kuomet po specialaus vizito parengimo jis nebuvo apmėtytas cukriniais runkeliais.
„Savam kaime pranašu nebūsi“ byloja liaudies išmintis. Užsienyje Vytautas Landsbergis seniai vadinamas Prezidentu, o po jo pasisakymo EP dėl Turkijos priėmimo į ES atsistoję plojo visi – ir kairės, ir dešinės parlamentarai. Tik Lietuvoje reikia pirkti opozicijos balsus, kad kvorumas neišsilakstytų.
Keistoka, kad šis klausimas vienaip ar kitaip nebuvo išspręstas anksčiau, kuomet Europoje nesiliejo kraujas, o Lietuvai negrasino tiek totalių agresorių. Nelabai suprantamas ir Konstitucijos pastūmimas į įstatymdavystės užribį. Įtariu, kad turintys daug duonos, pritrūko žaidimų...
Tačiau, jei dabartinio Seimo veiklos prioritetai yra statusų suteikimai, mažų narkotinių dozių dekriminalizavimas ar netradicinių civilinių santykių įteisinimai, padėtis Tėvynėje – tikrai nepaprasta. Belieka paskęsti apmąstymuose, kodėl esame rinkėjai, renkantys tik tokį „tvarų džiugesį“ garantuojančią valdžią.
