Partnerystės įstatymas – už ir prieš

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Stasys Tumėnas.
Į antradienį vykstančio Seimo posėdžio darbotvarkę įtrauktas Partnerystės įstatymo projektas, kurį inicijavo grupė Seimo narių. Tarp jų – visų trijų valdančiųjų partijų vadovai: Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, Laisvės partijos vadovė Aušrinė Armonaitė. Po projektu teikimu pasirašo ir Premjerė Ingrida Šimonytė.

„Šiaulių kraštas“ klausia: „už“ ar „prieš“ pasirengę balsuoti Seimo nariai, išrinkti Šiauliuose ir krašte? Savo poziciją aiškina Seimo nariai vienmandatininkai šiauliečiai Stasys TUMĖNAS, Domas GRIŠKEVIČIUS ir joniškietis Liudas JONAITIS.

 

„Tas įstatymas – Trojos arklys. Balsuosiu prieš“

Taip teigia Stasys TUMĖNAS, nepartinis Seimo narys, išrinktas „Aušros“ apygardoje, priklausantis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijai:

– Tai rimtas, vertybinis valstybės piliečiams klausimas, kurio nevalia spręsti klausantis vien tik buldozeriu savo postulatus bandančių įteisinti politikos „laisvūnų“. Būtina tartis su visa tauta, girdėti jos lūkesčius. Mano nuomonė aiški – problemas reikia spręsti, bet atskiriant nuo konstitucinio šeimos/santuokos instituto ir užkertant kelią pastarąjį praplėsti.

Suprantamas ir klausimo teikėjų aktyvumas, nes Lietuvoje partnerystės instituto teisinis reguliavimas yra nepakankamas, neišbaigtas, neaiškus, neišdiskutuotas. Antai Civilinio kodekso (CK) (3 knyga „Šeimos teisė“, XV skyrius „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos) yra nustatęs bendrai gyvenančių ir santuokos neįregistravusių asmenų (sugyventinių) turto teisinį režimą, kuriam įsigalioti reikalingas partnerystės įregistravimas įstatymų nustatyta tvarka.

Šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tik tarp vyro ir moters, kurie dar turi turėti tikslą sukurti šeiminius santykius. Partnerystės atveju tokio tikslo gali ir nebūti, todėl ne visiškai tikslu argumentuoti šia CK nuostata Partnerystės įstatymo reikalingumą. Kaip ir sutapatinti „sugyventinio“ ir „partnerio“ sąvokas, nes, mano supratimu, jos nėra neutralios lyties aspektu, nėra tapačios galimos santuokos aspektu, o labai norint galima būtų formuluoti, kad sugyventinis yra viena iš partnerystės formų.

Racionaliausia, kad partnerystės santykius reguliuotų Civilinis kodeksas, kuris nustatytų partnerystės sąvoką, partnerystės sudarymo, nutraukimo pagrindus, partnerių turtines teises ir pareigas etc. Ar tai turėtų būti reglamentuota CK trečioje knygoje „Šeimos teisė“? Ne, nes partneriai nėra šeima, o šeima aiškiai ir tiesiogiai susijusi su santuokos institutu, kurį apibrėžia Konstitucijos 38 straipsnio trečia dalis: „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“.

Taigi partnerystė galėtų būti reglamentuota antroje CK knygoje „Asmenys“. Galbūt tai galėtų būti nustatyta šios knygos II skyriuje „Specifinės fizinių asmenų civilinės teisės ir jų įgyvendinimas“ su nuorodomis į kitus CK straipsnius. Nemanau, kad būtina kurti atskirą įstatymą, galima integruoti fizinių asmenų partnerystės institutą į galiojantį Civilinį kodeksą.

Ką dabar būtina padaryti? Pirmiausia svarbu diskutuoti ir suformuluoti konceptualų partnerystės apibrėžimą. Dabar kolegų Partnerystės įstatymo 3-iajame straipsnyje pasiūlyta partnerystės samprata primena ne teisinę formuluotę, o rašinėlio ištrauką, paremtą bendro gyvenimo fakto ir aksiologinių vertybių samplaika. Vertybės mechaniškai perkeltos iš Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo, kuriame tomis vertybėmis buvo apibūdintas konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Visiems turėtų būti aišku, kodėl Partnerystės įstatymo rengėjai iš minėto Konstitucinio Teismo nutarimo pasiskolintos ištraukos išėmė „bendro vaikų auklėjimo“ ryšį, būdingą konstituciniam šeimos institutui.

Išradinėti dviračio nereikia. Reglamentuojant partnerystės institutą svarbu atkreipti dėmesį į pagrindinius žmogaus teisių ir laisvių principus. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija draudžia bet kokią diskriminaciją, o ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės etc.

Kita vertus, Chartija nustato: „Teisė tuoktis ir kurti šeimą garantuojama pagal šios teisės įgyvendinimą reguliuojančius nacionalinius įstatymus.“ Matome svarbią išlygą, kad valstybė narė neprivalo registruotos partnerystės laikyti lygiaverte santuokai.

Ir pabaigai – kai kurie valdančiosios koalicijos nariai iškėlė idėją surengti referendumą dėl partnerystės įteisinimo Lietuvoje. Manau, kad referendumas būtų tikslingesnis ir atitiktų piliečių lūkesčius, jeigu piliečiai atsakytų į kitą klausimą: „Ar pritariate, kad įvaikinimo teisė Lietuvoje būtų suteikta tos pačios lyties asmenims?“ Čia esminis klausimas, problema, kuriai reikalingas Tautos sprendimas. Faktas, kad įvaikinimo klausimas laikinai „išimtas“ iš dabartinio projekto, yra labai iškalbingas.

Dabartinis Partnerystės įstatymo projektas yra Trojos arklys, ateityje galintis praplėsti konstitucinius santuokos ir šeimos institutus. Dėl to ir nerimauja diduma piliečių.

Taigi partnerystės institutą būtina teisiškai reglamentuoti, bet tai reikia padaryti išnaudojant esamą teisinę bazę, laikantis dabar galiojančios Konstitucijos. Ir ją kaitalioti būtų neatsakinga.

„Palaikysiu – kaip ir teigiau per rinkimus“

Domas GRIŠKEVIČIUS, nepartinis Seimo narys, išrinktas „Saulės“ vienmandatėje apygardoje, priklauso Seimo Mišriai grupei, kurioje yra belikę trys nariai, nes kiti susibūrė į naują „Regionų“ frakciją:

– Paskutinio įstatymo projekto varianto, kuris įregistruotas penktadienį, dar nespėjau galutinai perskaityti. Bet kiek iki tol buvau skaitęs ir domėjęsis, esu linkęs palaikyti.

Argumentai „už“ yra paprasti. Manau, kad Partnerystės įstatymas daugeliui žmonių, kurie gyvena kartu ne santuokoje, aktualus. Klaida daroma, kai susikoncentruojama į vienos lyties žmonių santykius, tai aktualu ir skirtingų lyčių partnerių santykiams. Žinomi skaičiai, jog daugybė porų gyvena nesusituokusios (V. Čmilytės skelbiamais duomenimis, 600 tūkstančių žmonių gyvena kartu nesusituokę – red. past.). Įstatymas išspręstų jų problemas ir teises.

Kokias? Tokias, kaip antai, turto paveldėjimo klausimai, atstovavimas partnerio interesams gydymo įstaigose ir kitose institucijose.

Įstatymo projekte tikrai nėra tų dalykų, dėl kurių viešojoje erdvėje kyla dideli ideologiniai susikirtimai. Nėra nei žodžio „santuoka“, nėra nei žodžių „vyras“, „moteris“ – vartojami tik žodžiai „partneriai“, „partnerystė“. Nekalbama apie galimą vaikų įvaikinimą, dėl kurio kyla didelės aistros.

Dažnai sakoma, jog Partnerystės įstatymas – grėsmė šeimai, šeimos sampratai, įtvirtintai Konstitucijoje. Tai nėra grėsmė šeimai. Jeigu kiekvienas rūpinamės savo šeima, tai ir išsaugome šeimą. Antras dalykas, kiekvienas įstatymo projektas dėl atitikimo Konstitucijai praeina Seimo Teisės departamento derinimą. Kol kas jokių prieštaravimų Konstitucijai nėra įžvelgiama.

Jeigu projektui po pateikimo bus pritarta ir bus jo priėmimo stadija, tai dar pakankamai ilgas kelias laukia, kad projektas taptų realybe. Manau, bus ir daug diskusijų ir įvairių pasiūlymų, ir kampų derinimo.

Ką pasakyčiau savo rinkėjams, kurie kitaip galvoja ir vienalyčių partnerystės įteisinimui nepritaria?

Klausimas, kaip į tai žiūriu, kokia mano nuomonė apie Partnerystės įstatymą, skambėjo per visą rinkiminę kampaniją. Visada atsakydavau, jog aš šiai idėjai neprieštarauju ir pritariu. Ir dabar atsakau, jog balsuosiu taip, kaip galvoju ir kaip sakiau. Negaliu sakyti, jog dabar nebepritariu partnerystės įteisinimui ir balsuosiu kitaip. Aš tiesiog laikausi pozicijos, kurios visada ir laikiausi gyvenime.

Rinkėjams, kurie kitaip mano, turiu pasakyti, jog bus Seimo narių, kurie atspindės ir kitokią nuomonę. Seime jau buvo apie 500 įvairių balsavimų. Natūralu, kad kai kuriais klausimais nuomonės išsiskiria, kad būna klausimų, dėl kurių bendro sutarimo niekada nebūna. Ir šiuo atveju, bus Seimo narių, kurie projektą palaikys, o kurie nepalaikys.

O „teismo dieną“, per rinkimus, aišku, bus dedami ant stalo visi mūsų balsavimai ir rinkėjas įvertins mūsų veiklą ir spręs, kiek atitikome jų lūkesčius.

Kita vertus, galima būtų priminti, jog palyginti neseniai vis dar buvo keliamas klausimas, ar moterys gali balsuoti? Net tokiose demokratijos šalyse, kaip Šveicarija (moterims ši teisė suteikta tik 1971 metais, Lietuvoje – 1918 metais – red. past). Šveicarijos pavyzdys rodo, kad bendruomenė tam tikriems sprendimams gali ilgai priešintis.

Bendruomenėje gali kilti daug ir įvairių klausimų ir tiesiog neįmanoma, kad visų mūsų nuomonės sutaptų.

„Tai nėra aktualiausias klausimas – tikrai nebūsiu už“

Liudas JONAITIS, socialdemokratas, Seimo narys, išrinktas Žiemgalos vakarinėje apygardoje, Socialdemokratų partijos frakcijos narys:

– Gal su tuo Partnerystės įstatymu ir prisijungtume prie daugumos kitų Europos Sąjungos šalių, būtume tokia 21-a šalis. Bet aš manau, kad pirmiausia mums reikia teisiškai sureguliuoti vyrų ir moterų porų santykius, kurie, liaudiškai šnekant, gyvena susidėję ir augina vaikus.

Jeigu vyras ir moteris yra sumetę klumpes, tai ir dabar turtinius klausimus gali spręsti per notarą. Tik nėra įteisintos jų galimybes atstovauti vienas kitam, jeigu kuris suserga ar gauti informaciją gydymo įstaigose.

Dėl jų pirmiausia būtinas Partnerystės įstatymas, po to galėtume galvoti apie vienalyčių porų problemas. Bet tai jau būtų kitas įstatymas. Manau, visuomenė nėra dar tiek pribrendusi, kad mes, Seimo nariai, galėtume pasirašyti po tokiu įstatymu, kuris dabar yra teikiamas.

Aš, be abejonės, įžvelgiu bandymą išplėsti šeimos sampratą, įteisintą Konstitucijoje.

Socialdemokratai partijos rinkimų programoje įsirašėme, jog LGBT atžvilgiu partnerystės įteisinimą palaikysime. Bet atvirai sakau, jog kaip vienmandatininkas per rinkimus ne šiam klausimui prioritetą teikiau, o ekonomikos, žemės ūkio. Maniau, į kadencijos pabaigą galėtume šį klausimą spręsti. Gal po ketverių metų visuomenė bus kitaip nusiteikusi?

Nepritariu, kad šitaip greitai, „ant karštųjų“ šis klausimas stumiamas ir nebalsuosiu „už“, nors frakcija palaikytų įstatymo projektą.

Tai nėra pats aktualiausias Lietuvai klausimas. Mes, vienmandatininkai, jaučiame prieš žmones kitokią atsakomybę, nei „sąrašiniai“. Su rinkėjais nuolat susitinku ir žinau žmonių nuotaikas, nuomones. Todėl negaliu balsuoti taip, kaip išrinkti pagal partijos sąrašą.

Ne kartą ir anksčiau frakcijoje buvau kritikuojamas, kad balsuoju kitaip. Bet aš orientuojuosi į savo rinkėją, o mano rinkėjai nepalaiko Partnerystės įstatymo. Ir dėl jo, ir dėl Stambulo konvencijos ne vieną klausimą užduoda. Manau, kad ir be Stambulo konvencijos įstatymais galima užkardyti smurtą prieš moteris. Matydami visuomenės reakciją, valdantieji atidėjo konvencijos ratifikavimo svarstymą ir protingai padarė.Su rinkėjais negalima bet kaip elgtis. Todėl dabar tikrai nebalsuosiu „už“ Partnerystės įstatymą. Bet gal per ketverius metus žmonėms bus geriau išaiškinta, kodėl reikia vienalyčių partnerystės įteisinimo, ir gal rinkėjai kitaip galvos? Tuomet ir pats kitaip apsispręsčiau.