Naujausios
Savo nuomone nė nesidalinčiau, jeigu ne jauno žmogaus klausimas: „Kodėl Lietuvoje tiek daug triukšmo dėl aikščių? Ir Šiauliuose, ir Vilniuje. Nebėra kitų problemų? Na, išpylė smėlio aikštėje, vaikai žaidžia, smagu – kas čia yra blogo? Absurdas, kad dėl to Seimas įstatymą priima. Kaip dabar tą smėlio dėžę naikins? Vieni ardys, o kiti eis ginti?“
Jaunos kartos požiūris kitoks į daugelį dalykų, kuriuos vyresnieji laikome tabu. Natūralu, o gudrūs politikai savo naudai kursto konfliktą.
Dėl Lukiškių aikštės užsisuko tokia pasiutpolkė, kad jos užsakovas gali rankom trinti iš džiaugsmo. Artėjant Seimo rinkimams atlikta efektinga viešųjų ryšių akcija. Nykios rinkimų kampanijos fone sostinės meras Remigijus Šimašius su tuo pliažu tiesiog sublizgėjo. Kam patiko, kas keikė, bet meras vėl buvo ant bangos, o jo partijai, kuriai pagal reitingus mažai yra šansų pakliūti į Seimą, atsirado proga atsidurti dėmesio centre.
Kaip sako profesorius urbanistas Algis Vyšniūnas, pliažas – „nepralošiamas projektas“. Ypač po lietuvių menininkių sukurto pliažo Venecijos bienalėje, už kurį jos laimėjo Auksinį liūtą ir pelnė Lietuvos nacionalinę premiją.
Nacionalinės premijos sostinės merui niekas neskirs, o štai Seimas su reikalavimu naikinti Lukiškių aikštės pliažą išgarsėjo tarptautiniu mastu. Žinią paskleidė garsios pasaulio naujienų agentūros.
Tris dešimtmečius Lukiškių aikštė politikams mažai rūpėjo, pliažas galų gale išjudino.
Seimas skubos tvarka (tai reiškia, kad valstybėje nebėra svarbesnio reikalo) Lukiškių aikštę nusprendė įteisinti, kaip pagrindinę reprezentacinę valstybės aikštę su Vyčio skulptūra ir memorialu laisvės kovų aukoms. Nustatė, kad Lukiškių aikštė turi būti tvarkoma užtikrinant rimtį bei deramą pagarbą kovotojams bei sukilėliams (1863 –1864 metų sukilėliai aikštėje buvo nužudyti, pakarti), o jos naudojimas negali prieštarauti viešajai tvarkai ir gerai moralei.
Pliažas, reikia manyti, geros moralės nuostatų neatitinka, o kaip bus su čiuožykla žiemą? Bet tai bus jau po Seimo rinkimų.
Smėlio dėžėje, pasak Gabrieliaus Landsbergio, vyksta dviejų politinių jėgų – Laisvės partijos ir valstiečių žaliųjų „žaislinių kastuvėlių“ mūšis. Bet į mūšį aistringai įsivėlė ir dalis konservatorių, ir kitų Seimo frakcijų atstovai. Suka dabar galvą ir Prezidentas, o visi laukia, vetuos ar ne Seimo priimtą įstatymą dėl aikštės statuso? Vienaip ar kitaip pasielgs Prezidentas, vėl bus proga politinėms batalijoms.
Kodėl politikai taip aistringai nėrė į smėlio dėžės audrą? Todėl, kad visiems atsivėrė galimybė konsoliduoti savo rinkėją, nubrėžti takoskyras.
Kai partijos yra beveidės, kai sunku apibūdinti, kuo skiriasi jų nuostatos, ideologijos, politikai pagarsino bent savo sampratas apie laisvę, istorinę atmintį, patriotizmą, pagarbą tautos kančioms ar savivaldos laisvės varžymą bei Seimo įvestą „tiesioginį aikštės valdymą“. Rinkėjui pasirinkimo amplitudė pakankamai didelė.
Tik reikėtų įžvelgti, ką ši smėlio audra užgožia. Politikams daug lengviau sakyti tai, ką nori girdėti pliažo performanso supriešinti žmonės, nei aiškinti, kaip išbrisime iš pandemijos pasekmių, ekonomikos nuosmukio ir augančio nedarbo, kas bus, kai baigsis skolinti pinigai, kurie dabar dosniai žarstomi? Ar, pavyzdžiui, atsakyti, kaip taršą įveiksime, mokėdami nuo liepos 1 dienos įvestą automobilių registravimo mokestį, kuris ne vienam jau įvarė šoką.
Šiauliai, beje, su savo Prisikėlimo aikšte turėjo progą pralenkti Vilnių. Kelios dienos prieš pliažo išpylimą Lukiškių aikštėje feisbuke buvo pasidalyta idėja, jog Šiauliuose reikėtų palmes pastatyti. Pasvarsčiau, kad tuomet tiktų ir smėliuką išpilti ką tik rekonstruotoje, trinkelėmis išgrįstoje Prisikėlimo aikštėje. Nebuvau suprasta, o Vilnius šast ir išpylė.
Šiauliuose nė skandalo nebūtų kilę, nes kultūros centro žmonės per galvą verčiasi, kaip į plyną be pavėsio erdvę miestiečius pritraukti.
Su reprezentacinėmis aikštėmis vis tenka dvi problemas spręsti – įveiklinimo, kad taptų traukos centru, ir istorinės atminties įprasminimo paminklais. Vienur – atrakcijos, kitur – rimtis. Kaip tuos dalykus suderinti? Dešimtmečius ir Šiauliuose dėl paminklo ietys laužomos.
Prisikėlimo aikštės rekonstrukcijos architektui Vyteniui Rudokui saliamonišką uždavinį lyg ir pavyko išspręsti – didžiąją aikštę suprojektavo renginiams, o prieigose skverą – Tautos laisvės paminklui. Tik jį dar reikia pastatyti ir , kaip sako profesorius A. Vyšniūnas, pirmiausia susitarti, kokią laisvę jis įprasmins?
Pagal sostinės merą iškovotą laisvę įprasminti gali ir pliažas. Ginčykimės toliau, ar tai nuoširdu, ar manipuliacija?
