Naujausios
„Neapykantos okupaciją“ mūsų valstybėje 31-ojo jos gimtadienio proga staiga pastebėjo buvęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininkas Vytautas Landsbergis ir pranešė apie tai Tautai. Kaip netikėta! Nepaneigiami šios asmenybės istoriniai nuopelnai mūsų valstybei. Tačiau sunku pamiršti, kaip meistriškai šis politikos šachmatų didmeistris manipuliavo savo artimiausios aplinkos žmonių likimais, buvo neaplenkiamas jų kiršinimo bei skaldymo mechanikas. Aš dar menu jo paskelbtą „parlamentinę rezistenciją“, atvedusią Lietuvą į pirmalaikius Seimo rinkimus, lėmusius komunistinės nomenklatūros sugrįžimą į įstatymų kalvę. Neapykantos daigai tuomet sutrukdė signatarams susitarti bei baigti savo pirmąją kadenciją.
Šiandien sunku spręsti, „kas būtų, jeigu būtų“ buvę kitaip, tačiau politikų neapykanta vienas kitam ir rinkėjams prieš tris dešimtmečius buvo stipresnė už pasiaukojimą bei kompromisų paieškas. Bet turime unikalių rezultatų. Po 2020 metų Seimo rinkimų parlamento pirmininke tapusi kita šachmatininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sunkiai suvokia, kur pateko, bet tęsia ir tobulina tautos trupinimo metodus. Jai ne visų Lietuvos piliečių parašai yra „vienodo svorio“: nuo vienų slapstosi, kad nepriimtų, kitų nešikų vizitą į savo dienos darbotvarkę įrašo, nes žavu greta šoumenų prieš žurnalistus pasidemonstruoti. O ir tuščios dėžės, kuriose turėtų būti žmonių parašai, įspūdingai atrodo.
Žinote, kas neva negaliojančių, internetinėse peticijose rinktų parašų akcijose liko nepastebėta? Beveik 400 000 Lietuvos žmonių nuomonė! Negirdėjau, kad bent vienas šventinių kalbų sakytojas būtų išlemenęs ką nors panašaus: „Tai – mūsų žmonių valia.“ NEGALIOJANTI NUOMONĖ. Naujas terminas?
Labai įspūdingai skamba Prezidento Gitano Nausėdos šventinės kalbos sveikinimo klausimas: „Kodėl statome barikadas širdyse ir mintyse?“ Galėčiau atsakyti retoriniu klausimu: „O kur siūlote jas montuoti?“ Būtent jausmų ir proto bastionuose dar nešeimininkauja N. Nausėdos įvardintos „viešosios inkvizicijos“ prievaizdai, spausdintinio žodžio policija.
Visame šitame paviršiuje plūduriuojančių sveikinimų chaosėlyje vykusiai maskuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos išniekinimas Seime. Ten jau ruošiami įstatymų projektai, deformuojantys pagrindinio šalies įstatymo sampratas šeimos, rinkimų, prezidento institucijos „desinchronizavimo“ klausimais. Sąmoningai parašiau sudėtingą, mūsų premjerės Ingridos Šimonytės pastaruoju metu labai mėgstamą žodį, nes kituose rašiniuose iliustruosiu, kodėl tai darau.
Tiesa. Šiaulių meras Artūras Visockas irgi tarė sveikinimo žodį, teigdamas, kad pasiilgo „pirmųjų sprogstančių pumpurų“. Įdomu. Nostalgija šį žmogų apėmė, kai medžius nurėžė ir visą Saulės miesto centrą nuplikino.
Vargu, ar po visų šventinių prišnekėjimų padės išsiblaivyti ir į žemišką kasdienybę sugrįžti antroji „Aušros“ skulptūra, galimai atsirasianti Šiauliuose. Regis, Dalios Matulaitės „Aušrai“ vienai liūdna. Tikėtina, „Tautos Laisvei“ skirta „Aušra“ paskleis daugiau šviesos mūsų politikų niekinamoje miesto bendruomenėje.
Tuomet užsisakykime dar kokias tris...
