Pamintijimai: Sausio 13-osios veidrodyje

Per­ga­lės die­na

Tai – per­ga­lės die­na, pa­gar­bos ko­vo­ju­siems, žu­vu­siems, su­žeis­tiems, vi­siems – bu­vu­siems ten, kur de­rė­jo ir pri­va­lė­jo bū­ti, kad ir ko­kia grės­min­ga tai bū­tų vie­ta. Ypa­tin­gos, uni­ka­lios pa­sau­ly­je per­ga­lės die­na – krikš­čio­niš­ko­sios tie­sos įro­dy­mas: blo­gis, prie­var­ta bu­vo įveik­ti ne prie­var­ta, ne gink­lais, o dva­sia. „Tau tren­kia į kai­rį­jį žan­dą, tu at­su­ki de­ši­nį­jį“, bet neiš­šau­ni nė vie­no šū­vio (!), o svar­biau­sia, ne­pa­ju­di iš vie­tos. N e s i t r a u k i! Taip, au­kos neiš­ven­gia­mos. Tą kar­tą pa­ka­ko ke­tu­rio­li­kos ne­si­trau­ku­sių did­vy­rių au­kų, ir dva­sia nu­ga­lė­jo So­vie­ti­nę ka­riuo­me­nę, so­vie­ti­nę ag­re­si­ją.

Ši mū­sų per­ga­lė – svar­bi net ir pa­sau­li­nės ci­vi­li­za­ci­jos rai­dai. Ji pri­lygs­ta In­di­jos iš­si­va­da­vi­mui Ma­hat­mos Gan­džio įkvėp­tu tai­kaus ne­pak­lus­nu­mo ke­liu! Tai mil­ži­niš­kas mū­sų įna­šas į ci­vi­li­za­ci­jos is­to­ri­ją, į žmo­gaus dva­sios ir jo raiš­kos, pi­lie­ti­nių-po­li­ti­nių veiks­mų, įgy­ven­di­nant sa­vuo­sius sie­kius, to­bu­li­ni­mą. Mes ta­po­me pa­vyz­džiu dau­ge­liui žmo­nių, dau­ge­liui tau­tų, ir ne tik toms, ku­rių dar lau­kia iš­si­va­da­vi­mo ke­lias (ka­ta­lo­nų Is­pa­ni­jo­je, Hon­kon­go Ki­ni­jo­je ir pan.), bet ir aukš­čiau­sio iš­si­vys­ty­mo na­ci­joms, ku­rios mu­my­se pa­ma­tė kaž­ką tik­ra ir žmo­giš­kai ga­lin­ga, su­pra­to, kad esa­me ci­vi­li­zuo­ta, stip­ri ir pro­tin­ga tau­ta. Gai­la tik, kad, at­ro­do, to­kie mes jau tik bu­vo­me... Ir dar ka­da? Verž­da­mie­si iš So­vie­ti­jos! Kai pa­tys bu­vo­me en­gia­mi, nu­skriaus­ti. Šiuo me­tu, po 30 me­tų lais­vės, to­kio dva­si­nio stip­ru­mo, dva­sios gi­lu­mo, dva­sios hu­ma­niš­ko­jo tau­ru­mo po­žiū­ry­je į ki­tus bro­lius ir se­ses, į silp­nes­nius ir vargs­tan­čius dra­ma­tiš­kai su­ma­žė­jo.

Sek­lu­ma. Le­pi, šil­ta, va­ka­rie­tiš­kai so­ti la­gū­na.

2019

Die­na, kai li­kau gy­vas

Sau­sio 13-oji – die­na, kai li­kau gy­vas. Die­na, kai ma­ne ir ki­tus Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tus, da­riu­sius tai, ką pri­va­lė­jo­me to­mis va­lan­do­mis da­ry­ti, ir vi­du­je bu­vu­sius už­si­ba­ri­ka­da­vu­sių rū­mų gy­nė­jus, ap­gy­nė pa­tys Lie­tu­vos žmo­nės – tie, ku­rie ne­pa­bė­go, ne­pa­bė­go ir žu­vo, ne­pa­bė­go ir bu­vo su­žeis­ti, ne­pa­bė­go, bet pa­si­se­kė iš­lik­ti ne­su­ža­lo­tiems. Ačiū jiems.

Jau ke­le­tą me­tų įpra­tu­siems veik­ti ir ko­vo­ti, vi­du­jai dar dra­ma­tiš­kes­nės bu­vo trys 1991 rugp­jū­čio pu­čo die­nos – ab­so­liu­taus be­jė­giš­ku­mo ir lau­ki­mo, kaip iš­si­spręs kaž­kur ten, to­li Mask­vo­je, o po to… tu lie­ki „ su sky­du ar­ba ant sky­do“…Baisioji ta­vo ir Tau­tos gy­ve­ni­mo ne­ži­nia – tai, kuo tu gy­ve­nai ir gy­ve­ni, pa­ts ta­vo gy­ve­ni­mas lyg su­sto­ja. Pau­zė. Ne ket­vir­ti­nė, ne pu­si­nė, o tri­die­nė! Tu pa­ma­tai prieš sa­ve ke­lią už­sto­ju­sį Li­ki­mą – di­de­lį, neį­vei­kia­mą, ir … ne­per­ma­to­mą, ne­pers­kai­to­mą. Tu ga­li tik lauk­ti.

Vi­siems lin­kiu ei­ti per gy­ve­ni­mą drau­giš­kai su Li­ki­mu su­si­ki­bus ran­ko­mis.

2016

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.