Pamintijimai

Trys mi­li­jo­nai

Tė­vy­nė – tai trys mi­li­jo­nai tė­viš­kių. Jei­gu ma­žė­ja tė­viš­kių, jei­gu silps­ta tė­viš­kės jaus­mas – menks­ta ir Tė­vy­nė.

Tė­vy­nė – tai trys mi­li­jo­nai ar­ti­mų­jų: sū­nų, duk­rų, ma­mų ir tė­čių, se­sių ir bro­lių... Silps­ta šei­mos – menks­ta ir Tė­vy­nė.

Tė­vy­nė – tai trys mi­li­jo­nai tau­tie­čių. Silps­ta lie­tu­vių kal­ba, kul­tū­ra, ne­puo­se­lė­ja­me tau­ti­nės ta­pa­ty­bės – menks­ta Tė­vy­nė.

Tė­vy­nė – tai trys mi­li­jo­nai įsi­pa­rei­go­ju­sių pi­lie­čių. Jei­gu jie rū­pi­na­si tik sa­vi­mi, tik sa­vo tei­sė­mis, bet ne pa­rei­go­mis – menks­ta Tė­vy­nė.

2018

Kas yra iš­min­tis

Iš­min­tis – tai ži­no­ji­mas, kad ga­li bū­ti, pri­va­lai bū­ti ir iš tik­rų­jų ESI lai­min­gas.

Nė­ra vie­nos konk­re­čios tie­sos, ku­ri ga­lė­tų reikš­ti iš­min­tį.

Ne­ga­li­ma ir nie­ko nau­jo ar konk­re­taus pa­sa­ky­ti, kas yra iš­min­tis.

Iš­min­tis yra tai, ką jau se­niai su­pra­to „išė­ju­sių­jų kar­ta“, t.y. vi­sos anks­tes­nės žmo­nių kar­tos. Bū­ti iš­min­tin­gu ir reiš­kia su­pras­ti, ką ži­no­jo jie.

Sup­ras­ti iš­min­tį, ku­ri su­si­de­da iš dau­ge­lio „išė­ju­sių­jų“ at­ras­tų tie­sų: kad gy­ve­ni­mas yra lai­ki­nas – kaip gi­mei, taip ir išei­si; kad žmo­giš­ku­mo pa­grin­das, svar­biau­sias jaus­mas, yra Mei­lė – žmo­gui, Die­vui, gam­tai – vis­kam; kad varg­šu jau­čia­si tas, ku­riam ne­pa­kan­ka, ką tu­ri (Ro­mė­nų sen­ten­ci­ja); kad išo­rė­je nė­ra nie­ko, kas ga­lė­tų pa­da­ry­ti ta­ve lai­min­gą ar ne­lai­min­gą (Ry­tų sen­ten­ci­ja); kad ma­lo­niau­sias už­siė­mi­mas yra ... dar­bas, o jei­gu jis kū­ry­biš­kas, tai ma­lo­nu­mas pa­sie­kia ka­tar­sį; kad lai­min­gas tas, ku­ris ry­tą no­ri ei­ti į dar­bą, o va­ka­re – į na­mus, į šei­mą; ir t.t. Tai ga­li bū­ti vai­kų, anū­kų au­gi­ni­mas ar­ba žmo­nių tar­pu­sa­vio bend­ra­vi­mas, vie­nam ki­tą su­pran­tant, ger­biant, pa­pil­dant, pa­ska­ti­nant, at­jau­čiant ir pa­de­dant. Yra sa­kan­čių, kad net kan­čia ga­li bū­ti gy­ve­ni­mo pra­smės ir pil­nat­vės da­lis.

Vi­sų ši­tų tie­sų vi­su­ma ar sin­te­zė pa­virs­ta iš­min­ti­mi – ži­no­ji­mu, kad ga­li bū­ti, pri­va­lai bū­ti ir iš tik­rų­jų esi lai­min­gas, kad gy­ve­ni­mas yra gra­žus, ir gy­ven­ti yra ge­ra.

Kol ši­taip ne­sa­kai, ne­si iš­min­tin­gas.

Iš­min­tis – tai lai­mė, nuo­la­ti­nis pa­si­ten­ki­ni­mo jaus­mas. Kuo? Vis­kuo: laik­me­čiu, ku­ria­me gy­ve­ni (nes ga­lė­jai gim­ti, pvz., 1941), ap­lin­ka, ku­rio­je gy­ve­ni (nes ga­lė­jai gim­ti, pvz., Zim­bab­vė­je), sa­vi­mi (nes ga­lė­jai gim­ti ki­toks), ki­tais (nes jie ga­lė­tų bū­ti net fa­šis­tai ar bol­še­vi­kai), sa­vo am­žiu­mi (jau­nys­te, bran­da, jau nu­gy­ven­tu gy­ve­ni­mu); sa­vo Tė­vy­ne, Gam­ta, vis­kuo, ką tu­ri ir ką bran­gi­ni.

Vie­nas ar ki­tas ele­men­tas ga­li nu­vil­ti, su­si­lpnė­ti ar su­stip­rė­ti, ding­ti ar at­si­ras­ti, bet su­mi­nis efek­tas – vek­to­rius – yra Lai­mė. Lai­mė, kad gy­ve­ni, kad dar tu­ri Ry­to­jų, ar­ba kad jau daug pa­ty­rei ry­to­jų, kad šian­dien yra ge­riau, ne­gu bus ry­toj, nes nie­ka­da jau ne­bū­si toks jau­nas, koks esi šian­dien, kad šian­dien – Tu – esi!

2014